Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. lapkritis

„Tauta, kurios Dievas — Jehova“

„Tauta, kurios Dievas — Jehova“

„Laiminga tauta, kurios Dievas — Jehova!“ (PS 144:15, NW)

1. Kaip, kai kurių nuomone, Dievas žiūri į nuoširdžius tikinčiuosius?

DAUGELIS šiandieną sutinka, jog didžiosios pasaulio religijos mažai ką tedaro žmonijos labui. Tos religijos nemoko tiesos apie Dievą, jų išpažinėjai šokiruoja savo elgesiu, todėl, kai kurių nuomone, sunku patikėti, kad Dievas tokiems tikėjimams pritaria. Tačiau neretai girdime sakant: „Gerų žmonių yra visose religijose. Dievas juos mato ir priima.“ Ar tai tiesa? O gal Dievas nori, kad tie geri žmonės paliktų klaidingą religiją ir jį garbintų susibūrę draugėn? Pasigilinkime į tikrųjų Jehovos garbintojų istoriją ir šį klausimą išsiaiškinkime.

YPATINGA SANDORA

2. Ką Jehova išsirinko savo atstovais žemėje ir kas išskyrė juos iš kitų? (Žiūrėk paveikslėlį puslapio viršuje.)

2 Jau XX amžiuje p. m. e. Jehova buvo išsirinkęs kai kuriuos žmones būti savo atstovais. Abraomas, vėliau pavadintas „tėvu visų, kurie tiki“, buvo didelės šeimynos  galva, turėjo šimtus tarnų (Rom 4:11; Pr 14:14). Kanaano gyventojai jį laikė didžiu žmogumi, „Dievo išrinktuoju“, elgėsi su juo pagarbiai (Pr 21:22; 23:6). Jehova su Abraomu ir jo palikuonimis sudarė sandorą (Pr 17:1, 2, 19). Dievas jam kalbėjo: „Štai Sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas. [...] Tai bus ženklas Sandoros tarp manęs ir jūsų“ (Pr 17:10, 11). Taigi Abraomas ir visi vyrai iš jo šeimynos buvo apipjaustyti (Pr 17:24-27). Apipjaustymas išskyrė Abraomo palikuonis iš kitų ir bylojo, kad Jehova su jais susisaistė ypatingais ryšiais.

3. Kaip Abraomo palikuonys išaugo į tautą?

3 Abraomo vaikaitis Jokūbas, vėliau gavęs Izraelio vardą, turėjo dvylika sūnų (Pr 35:10, 22b-26). Laikui bėgant jie tapo dvylikos Izraelio giminių patriarchais (Apd 7:8). Gelbėdamasis nuo bado, Jokūbas su visais namiškiais išsikėlė į Egiptą. Čionai vieną jo sūnų, Juozapą, faraonas buvo padaręs šalies valdytoju, atsakingu už maisto atsargas (Pr 41:39-41; 42:6). Egipte Jokūbo palikuonių labai padaugėjo, jie tapo „tautų bendrija“ (Pr 48:4; perskaityk Apaštalų darbų 7:17).

DIEVO IŠPIRKTI ŽMONĖS

4. Kaip egiptiečiai iš pradžių sugyveno su Jokūbo palikuonimis?

4 Kadangi Juozapas buvo užsitarnavęs gerą vardą faraono akyse, šis mielai leido Jokūbo šeimynai įsikurti Gošeno krašto miesteliuose Nilo deltoje (Pr 45:9, 10; 47:1-6). Atvykėliai vertėsi gyvulių auginimu ir Egipte iš viso pragyveno kiek ilgiau nei du šimtmečius. Atrodo, kad apie šimtą metų su egiptiečiais jie sutarė gana neblogai. Nors piemenų egiptiečiai labai nemėgo, jie turėjo klausyti faraono įsakymo ir palaikyti su izraelitais taikius santykius (Pr 46:31-34).

5, 6. a) Kaip pasikeitė izraelitų padėtis Egipte? b) Kaip buvo išgelbėtas Mozė? c) Ką Jehova darė dėl savo žmonių?

5 Tačiau paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis. „Ilgainiui Egipte iškilo naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nežinojo. ‘Žiūrėkite, — sakė jis savo žmonėms, — izraelitų tauta gausesnė ir galingesnė už mus.’ [...] Todėl egiptiečiai be gailesčio dar labiau krovė ant izraelitų darbus ir kartino gyvenimą sunkiu lažu prie molio, plytų bei įvairių darbų laukuose. Apkraudami juos visokiais darbais, egiptiečiai buvo negailestingi“ (Iš 1:8, 9, 13, 14).

6 Naujasis faraonas net išleido įsaką nužudyti visus hebrajų berniukus vos jiems gimus (Iš 1:15, 16). Kaip tik tuo laiku gimė Mozė. Vaikeliui sulaukus trijų mėnesių, mama paguldė jį į pintinę ir paslėpė tarp nendrių Nilo pakrantėje. Čia jį surado faraono duktė ir panoro įsisūnyti. Kurį laiką ji leido berniuku rūpintis jo dievobaimingai motinai Jochebedai, todėl užaugęs Mozė tapo ištikimu Jehovos tarnu (Iš 2:1-10; Hbr 11:23-25). Dievas atkreipė dėmesį į izraelitų kančias ir įpareigojo Mozę išvesti juos iš engėjų krašto (Iš 2:24, 25; 3:9, 10). Šitaip Jehova „atpirko“, tai yra išgelbėjo, savo žmones (Iš 15:13; perskaityk Pakartoto Įstatymo 15:15).

 IZRAELITAI TAMPA TAUTA

7, 8. Kaip izraelitai tapo šventa Jehovos tauta?

7 Nors Jehova izraelitams dar nebuvo davęs Įstatymo ir įvedęs kunigų tarnystės, juos jau laikė savąja tauta. Todėl Mozė ir Aaronas turėjo faraonui sakyti: „Taip kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Leisk mano tautai eiti atšvęsti mano iškilmę dykumoje’“ (Iš 5:1).

8 Vaduodamas izraelitus iš vergijos, Jehova siuntė Egiptui dešimt bausmių, o faraoną su visa jo kariuomene nugramzdino Raudonosios jūros vandenyse (Iš 15:1-4). Vėliau, praėjus beveik trims mėnesiams, prie Sinajaus kalno įvyko kai kas labai svarbaus. Jehova sudarė su izraelitais sandorą ir jiems prižadėjo: „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. [...] Jūs būsite [...] šventa tauta“ (Iš 19:5, 6).

9, 10. a) Kaip, pasak Pakartoto Įstatymo 4:5-8, Jehovos duotas teisynas atskyrė izraelitus nuo kitų tautų? b) Ką izraelitai turėjo daryti, kad būtų „šventa tauta Viešpačiui“?

9 Ilgą laiką, kol netapo egiptiečių vergais, hebrajai buvo patriarchalinė bendruomenė: žmonėms vadovavo giminių galvos, patriarchai, kurie taip pat ėjo teisėjų ir kunigų pareigas. Tokia socialinė sankloda Jehovos garbintojų tarpe gyvavo jau nuo seno (Pr 8:20; 18:19; Job 1:4, 5). Tačiau viskas pasikeitė, kai Jehova per Mozę davė izraelitams Įstatymą. Šis teisynas atskyrė juos nuo visų kitų tautų. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 4:5-8; Ps 147:19, 20.) Įstatymas numatė, kad tam tikra žmonių grupė tarnaus kunigais, o teisminius reikalus spręs seniūnai — gerbiami, išmintingi, didelę patirtį turintys vyrai (Įst 25:7, 8). Įstatymas reguliavo tiek religinį, tiek visuomeninį naujosios tautos gyvenimą.

10 Prieš pat izraelitams įžengiant į Pažadėtąją žemę, Jehova pakartojo jiems savo įstatus. Mozė tautai kalbėjo: „Viešpats patvirtino, kaip yra tau pažadėjęs, kad tu esi jo branginama tauta, kuri laikysis visų jo įsakymų, kad viršum visų savo sukurtų tautų jis išaukštins tave gyriumi, garsu bei garbe ir kad tu būsi šventa tauta Viešpačiui, savo Dievui“ (Įst 26:18, 19).

PRIIMAMI IR KITATAUČIAI

11—13. a) Kas dar ėmė garbinti Jehovą ir prisidėjo prie jo išrinktosios tautos? b) Ką turėjo daryti kitatautis, kad taptų Jehovos garbintoju?

11 Nors Jehovos išrinktoji tauta buvo izraelitai, prisidėti prie jų galėjo ir svetimtaučiai. Dievas neprieštaravo, kad iš Egipto kartu su izraelitais išeitų ir „daugybė kitų žmonių“, tarp jų ir egiptiečių (Iš 12:38, Brb). Kai Jehova siuntė kraštui septintąją bausmę, Mozės perspėjimui pakluso net „kai kurie faraono pareigūnai“ (Iš 9:20). Jie, tikėtina, irgi buvo vieni iš tų, kurie iškeliavo su Dievo tauta.

12 Prieš izraelitams pereinant Jordaną ir įžengiant į Kanaano kraštą, Mozė jiems prisakė: „Mylėsite ateivį“ (Įst 10:17-19). Jehovos garbintojai turėjo priimti į savo bendruomenę kitataučius, kurie buvo pasiruošę laikytis pagrindinių Mozės įstatymo reikalavimų, pavyzdžiui, Dešimt įsakymų (Kun 24:22). Jehovos tarnais tapo ir  kai kurie žmonės, gyvenę atskirai nuo jo tautos. Štai moabitė Rūta savo izraelitei anytai Noomei pasakė: „Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas — mano Dievas!“ (Rūt 1:16) Tie svetimtaučiai tapo prozelitais, jų vyrai turėjo būti apipjaustyti (Iš 12:48, 49). Jehova laikė juos savo išrinktosios tautos nariais (Sk 15:14, 15).

Izraelitai mylėjo tarp jų gyvenančius kitataučius (žiūrėk 11—13 pastraipas)

13 Kad prie Jehovos galėjo artintis ir žmonės iš kitų tautų, byloja karaliaus Saliamono malda per šventyklos pašventinimo iškilmes. Jis Dievą prašė: „Jei svetimtautis, nepriklausantis tavo tautai Izraeliui, ateitų iš tolimos šalies, vedamas tavo didžio vardo, galingos rankos ir tvirto peties, ir melstųsi prie šių Namų, išklausyk savo dangaus buveinėje ir suteik, ko tik svetimtautis prašo, idant visos žemės tautos pažintų tavo vardą ir garbintų tave, kaip daro tavo tauta Izraelis, ir žinotų, kad tavo vardu vadinami šie Namai, kuriuos pastačiau“ (2 Met 6:32, 33). Daug vėliau, Jėzaus laikais, visi, kas norėjo garbinti Jehovą, irgi turėjo palaikyti glaudų ryšį su jo sandoros tauta (Jn 12:20; Apd 8:27).

DIEVO LIUDYTOJŲ TAUTA

14—16. a) Kokia prasme izraelitai turėjo būti Dievo liudytojų tauta? b) Ko Jehova tikisi iš šiandieninių savo tarnų?

14 Izraelitai, Jehovos garbintojai, buvo apsupti tautų, kurių kiekviena turėjo savo dievus. Tad reikėjo išsiaiškinti svarbų klausimą: kuris dievas yra tikrasis? Jehova tokią situaciją prilygino bylos nagrinėjimui teisme. Pranašo Izaijo dienomis jis metė tautų dievams iššūkį: jei šie iš tiesų tikri, tesusikviečia sau liudytojų. Izaijas rašė: „Tegu susirenka apžiūrai visos tautos, tesueina draugėn gentys! Kas iš jų [dievų] kada nors tai paskelbė ar pranašavo apie tai praeityje? Tegu kviečia savo liudytojus, kad jiems paliudytų, teišgirsta juos žmonės ir tepasako: ‘Tai tiesa!’“ (Iz 43:9)

 15 Anie dievai niekaip negalėjo įrodyti savo dievystės. Jie tebuvo nebylūs stabai, be žmonių pagalbos negalintys nė pajudėti (Iz 46:5-7). O štai Jehova savo tautai pasakė: „Jūs mano liudytojai, [...] mano tarnai, kuriuos išsirinkau, idant žinotumėte, tikėtumėte mane ir suprastumėte, jog aš tas pats. Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus po manęs. Tai aš, aš esu Viešpats, be manęs kito gelbėtojo nėra. [...] Jūs mano liudytojai [...]. Aš esu Dievas“ (Iz 43:10-12).

16 Tarsi liudytojai visatos masto teisme, izraelitai privalėjo garsiai ir aiškiai skelbti, kad vienintelis tikrasis Dievas yra Jehova. Apie savuosius jis pats sakė: „Jie — tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę“ (Iz 43:21). Kitos tautos turėjo sužinoti, kas yra izraelitų Dievas ir kuo jis vardu. Kadangi Jehova išpirko juos iš Egipto vergijos, tikėjosi, kad jie noriai jam paklus, laikys jį visavaldžiu. Izraelitų nuostata turėjo būti tokia, kokią vėliau išreiškė pranašas Michėjas ir kokia vadovaujasi šiandieniniai Dievo tarnai: „Visos tautos žengia, kiekviena dėl savo dievų, o mes žengsime dėl Viešpaties, mūsų Dievo, per amžių amžius“ (Mch 4:5).

TAUTA TAMPA NEIŠTIKIMA

17. Kodėl Dievo akyse Izraelis tapo tarsi laukinis vynmedis?

17 Deja, Izraelis tapo neištikimas savo Dievui. Aplinkinės tautos garbino stabus, padarytus iš medžio ir akmens. Izraelitai ilgainiui pasidavė jų įtakai ir patys nukrypo į klaidatikystę. Pranašas Ozėjas, gyvenęs aštuntame amžiuje p. m. e., sakė, kad Izraelis yra lyg išsigimęs vynmedis. Jis statėsi vis daugiau aukurų ir šventųjų stulpų. Anot pranašo, „jų širdis melaginga, ir dabar jie turi kentėti dėl savo kaltės“ (Oz 10:1, 2). Po maždaug pusantro šimto metų Jehova per pranašą Jeremiją savo neištikimai tautai pasakė tokius žodžius: „Aš buvau tave pasodinęs it geriausią vynmedį, tikrai taurios rūšies! Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu laukiniu vynmedžiu? [...] Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai? Tegu jie ateina! Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje? [...] Mano tauta mane pamiršo“ (Jer 2:21, 28, 32).

18, 19. a) Kokiais žodžiais Jehova išpranašavo, kad įkurs naują savo garbintojų tautą? b) Apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?

18 Kaip tas netikęs vynmedis, Izraelis vedė blogus vaisius: užuot garbinęs Jehovą ir ištikimai apie jį liudijęs, ėmė lenktis stabams. Veidmainiams žydų vadovams Jėzus ne veltui pasakė: „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, duodančiai jos vaisių“ (Mt 21:43). Tik tie, su kuriais Jehova sudarė naująją sandorą, galėjo tapti naujos tautos, dvasinio Izraelio, nariais. Apie tuos, kas šią tautą sudarys, Jehova per Jeremiją išpranašavo: „Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta“ (Jer 31:31-33).

19 Kai Izraelio tauta nuo jo nusigręžė, Jehova pirmajame amžiuje įkūrė naują tautą — dvasinį Izraelį. O kas šiandieną yra jo tauta? Kaip doros širdies žmonės gali atpažinti tikruosius Dievo garbintojus? Apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.