Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. lapkritis

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Kaip kiekvienoje bendruomenėje paskiriami vyresnieji ir patarnautojai?

Apaštalas Paulius pirmajame mūsų eros amžiuje Efezo bendruomenės vyresniesiems prisakė: „Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kuriai šventoji dvasia paskyrė jus prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savo Sūnaus krauju“ (Apd 20:28). Koks šiandien yra šventosios dvasios vaidmuo skiriant brolius eiti vyresniųjų ir patarnautojų pareigas?

Pirma, šventoji dvasia paakino Biblijos rašytojus išdėstyti, kokie reikalavimai keliami vyresniesiems ir patarnautojams. Šešiolika iš jų yra 1 Timotiejui 3:1-7. Šį sąrašą papildo nurodymai, kuriuos randame Titui 1:5-9 ir Jokūbo 3:17, 18. Reikalavimai patarnautojams surašyti 1 Timotiejui 3:8-10, 12, 13. Antra, tie, kas rekomenduoja ir kas skiria į šias pareigas, prašo Jehovą šventosios dvasios vadovavimo, kad galėtų supratingai įvertinti, ar Biblijoje keliamus reikalavimus brolis atitinka. Trečia, rekomenduojamas brolis savo gyvenime turi rodyti savybes, vadinamas Dievo šventosios dvasios vaisiumi (Gal 5:22, 23). Taigi visais atžvilgiais paskyrimas į atsakingas pareigas vyksta veikiant Jehovos šventajai dvasiai.

O kas paskiria brolį eiti vyresniojo ar patarnautojo pareigas? Anksčiau visos rekomendacijos būdavo siunčiamos šalies filialui, kur Vadovaujančiosios tarybos įgalioti broliai jas apsvarstydavo ir kandidatą, jei jis tinkamas, patvirtindavo pareigoms. Paskui pranešimą apie tai nusiųsdavo bendruomenės vyresniųjų tarybai. Šie informuodavo brolį, kad jis paskirtas į atsakingas pareigas, ir paklausdavo, ar sutinka ir ar yra pasiruošęs jas eiti. Galiausiai apie paskyrimą paskelbdavo bendruomenei.

Vis dėlto pažiūrėkime, kaip į vienas ar kitas pareigas būdavo paskiriama pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenėse. Tam tikras užduotis broliams kartais patikėdavo apaštalai. Pavyzdžiui, sykį jie pavedė septynetui vyrų rūpintis kasdieniu maisto skirstymu našlėms (Apd 6:1-6). Bet tai nereiškia, kad apaštalai skirdavo bendratikius vyresniaisiais ar patarnautojais, nes anie septyni, ko gero, jau tarnavo vyresniaisiais. Minėtu atveju jie tiesiog gavo papildomą užduotį.

Nors Biblijoje detaliai nekalbama, kaip broliams tuomet būdavo suteikiamos pareigos, iš  tolesnių eilučių kai kas paaiškėja. Štai sakoma, kad kai Paulius ir Barnabas grįžo iš pirmosios misionieriškos kelionės, „jie kiekvienoje bendruomenėje paskyrė jiems vyresniuosius ir, pasimeldę, papasninkavę, patikėjo juos Jehovai, kurį šie buvo įtikėję“ (Apd 14:23). Po daugelio metų Paulius savo bendražygiui Titui davė tokius nurodymus: „Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas negerai, ir miestuose viename po kito paskirtum vyresniuosius, kaip tau nurodžiau“ (Tit 1:5). Tikėtina, jog šitokią teisę turėjo ir Timotiejus, ne sykį lydėjęs apaštalą Paulių (1 Tim 5:22). Vadinasi, į minėtas pareigas skirdavo ne apaštalai ir vyresnieji Jeruzalėje, o keliaujantieji prižiūrėtojai.

Turėdama mintyje tokį Biblijos laikų pavyzdį, Jehovos liudytojų Vadovaujančioji taryba pakoregavo vyresniųjų ir patarnautojų skyrimo tvarką. Nuo 2014 metų rugsėjo 1-osios įsigalioja nauja tvarka. Kiekvienas rajono prižiūrėtojas kruopščiai apsvarstys rekomendacijas iš savo rajono. Per apsilankymus bendruomenėse jis stengsis kuo geriau pažinti į atsakingas pareigas siūlomus brolius. Jei tik yra galimybė, kartu su jais darbuosis tarnyboje. Rekomendacijas jis dar aptars su bendruomenės vyresniųjų taryba. Tada savo rajono bendruomenėse keliaujantysis prižiūrėtojas ir paskirs vyresniuosius bei patarnautojus. Tokia tvarka kur kas labiau atitinka pirmojo amžiaus bendruomenių pavyzdį.

Bendruomenės vyresnieji kartu su rajono prižiūrėtoju svarsto, ar rekomenduojamas brolis atitinka Biblijos reikalavimus (Malavis)

Kas ir kokį vaidmenį atlieka šiame procese? „Ištikimas ir nuovokus vergas“ kaip visada vykdo svarbiausią įpareigojimą — tiekia savo „šeimynykščiams“ dvasinį peną (Mt 24:45-47). Vykdydamas šį įsipareigojimą, „vergas“, šventosios dvasios padedamas, taip pat turi tyrinėti Bibliją, kad galėtų nurodyti, kaip, vadovaujantis jos principais, reikia organizuoti mūsų pasaulinę veiklą. „Vergas“, be to, skiria brolius eiti rajono prižiūrėtojų ir filialo komiteto narių pareigas. Filialai savo ruožtu padeda duotus nurodymus įgyvendinti. Vyresniųjų taryba kruopščiai apsvarsto, ar brolis, jų rekomenduojamas į atsakingas pareigas Dievo bendruomenėje, atitinka Šventojo Rašto reikalavimus. Rajono prižiūrėtojui tenka didelė atsakomybė: jis turi dėmesingai, su malda apsvarstyti vyresniųjų pateiktas rekomendacijas ir tada tinkamus vyrus paskirti atsakingoms pareigoms.

Žinodami, kaip paskiriami vyresnieji ir patarnautojai, geriau suprantame, koks šiame procese yra šventosios dvasios vaidmuo. Kiekvieną brolį, krikščionių bendruomenėje paskirtą į atsakingas pareigas, dar labiau gerbsime ir juo pasitikėsime (Hbr 13:7, 17).

 Kas yra du liudytojai, apie kuriuos rašoma Apreiškimo 11 skyriuje?

Apreiškimo 11:3 kalbama apie du liudytojus. Jie pranašauja 1260 dienų. Toliau sakoma, kad pasirodo žvėris, kuris juos nugali ir nužudo. Bet „po trijų su puse dienos“ abu liudytojai atgyja ir visi, kas tai mato, labai stebisi (Apr 11:7, 11).

Kas yra tie du liudytojai? Pasigilinkime į pasakojimo detales. Pirma, jie, kaip rašoma, yra „du alyvmedžiai ir du žibintuvai“ (Apr 11:4). Tai mums primena žodžius apie žvakidę ir du alyvmedžius iš Zacharijo pranašystės. Joje paaiškinta, jog tie alyvmedžiai yra „du pateptieji“ — valdytojas Zerubabelis ir vyriausiasis kunigas Jozuė, „kurie tarnauja visos žemės Viešpačiui“ (Zch 4:1-3, 14). Antra, anie du liudytojai daro tokius ženklus, kaip kadaise Mozė ir Elijas. (Palygink Apreiškimo 11:5, 6 su Skaičių 16:1-7, 28-35 ir 1 Karalių 17:1; 18:41-45.)

Ką bendra įžvelgiame sugretindami minėtus apibūdinimus Apreiškimo ir Zacharijo knygose? Abiem atvejais kalbama apie dvasia pateptuosius Dievo tarnus, kurie vadovavo jo tautai nelengvu išbandymų laikotarpiu. Taigi Apreiškimo 11 skyriuje aprašyti du liudytojai vaizduoja dvasia pateptuosius brolius, kurie vadovavo Jehovos tarnų bendrijai 1914-aisiais, kai danguje buvo įsteigta Dievo Karalystė. Trejus su puse metų jie liudijo „apsivilkę ašutinėmis“. *

Kai pateptieji baigė liudyti, jie, kalbant perkeltine prasme, buvo nužudyti — uždaryti į kalėjimą, kur praleido palyginti trumpą laiką, tarsi tik „tris su puse dienos“. Manydami, kad Dievo tarnų veikla numarinta, priešininkai džiūgavo (Apr 11:8-10).

Tačiau po trijų su puse dienos, kaip ir nusakyta pranašystėje, abu liudytojai atgavo gyvybės dvasią — įkalinti pateptieji išėjo į laisvę. Negana to, šiems ištikimiems savo garbintojams Jehova per jų Viešpatį Jėzų Kristų paskyrė ypatingą užduotį. 1919 metais jie buvo tarp tų, kuriems teko „ištikimo ir nuovokaus vergo“ pareigos. „Vergas“ turėjo rūpintis dvasinėmis Dievo tautos reikmėmis per visas paskutines dienas (Mt 24:45-47; Apr 11:11, 12).

Įsidėmėtina, jog minėti įvykiai, kaip matome iš Apreiškimo 11:1, 2, siejasi su laikotarpiu, kai turėjo būti išmatuota dvasinė šventykla, kitaip tariant, įvertinta jos būklė. Malachijo knygos 3 skyriuje irgi kalbama apie dvasinės šventyklos patikrinimą ir jos išvalymą (Mal 3:1-4). Kiek toks tikrinimas ir valymas tęsėsi? Tai truko nuo 1914-ųjų iki 1919 metų pradžios. Šis laikotarpis apima 1260 dienų (42 mėnesius) ir tris su puse simbolinės dienos, paminėtos Apreiškimo 11 skyriuje.

Džiaugiamės, kad norėdamas išgryninti sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams, Jehova pasirūpino atlikti tą valymą (Tit 2:14). Taip pat labai vertiname puikų pavyzdį tų ištikimų pateptųjų, kurie anuo išmėginimų laikotarpiu vadovavo Dievo tautai ir pranašystėje deramai pavaizduoti dviem liudytojais. *

^ pstr. 14 Tai, kad du liudytojai vilki ašutinėmis, byloja apie jų nuolankumą ir ištvermę. Ašutinė, be to, yra liūdesio ir gedulo simbolis. Jehovos keršto diena, kurią jie skelbė, tautoms išties turėjo būti sielvarto metas.