Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. lapkritis

Būkime šventi visu savo elgesiu

Būkime šventi visu savo elgesiu

„Tapkite [...] šventi visu savo elgesiu“ (1 PT 1:15).

1, 2. a) Ko Jehova tikisi iš savo garbintojų? b) Kokius klausimus aptarsime?

DIEVO įkvėptas apaštalas Petras, ragindamas krikščionis būti šventus, citavo kadaise izraelitams duotą priesaką iš Kunigų knygos. (Perskaityk 1 Petro 1:14-16.) Jehova, vadinamas Šventuoju, nori, kad ir dvasia patepti, ir prie „kitų avių“ priklausantys krikščionys kiek galėdami stengtųsi būti šventi visu savo elgesiu (Jn 10:16).

2 Šiame straipsnyje toliau gilinsimės į Kunigų knygą. Čia glūdintys principai išties labai vertingi ir padeda mums būti šventiems. Aptarsime keletą klausimų: kodėl svarbu tvirtai laikytis Dievo įsakų ir neimti sau nuolaidžiauti? Kaip galime parodyti, kad remiame Jehovos visavaldystę? Ką suprantame iš to, kokias aukas izraelitai atnašaudavo?

SAUGOKIS, KAD Į JEHOVOS ĮSAKUS NEIMTUM ŽIŪRĖTI NUOLAIDŽIAI

3, 4. a) Kodėl krikščionys neturėtų į Biblijos įstatymus ir principus žiūrėti nuolaidžiai? b) Kodėl nedera kerštauti ar kaupti pagiežą?

3 Kad Jehovą džiugintume, turime tvirtai laikytis jo įstatymų ir principų. Jei imtume sau nuolaidžiauti ir juos vis pamintume, elgtumės nešventai. Nors nesame pavaldūs Mozės įstatymui, jame išdėstyti reikalavimai leidžia suprasti, kas Dievo akyse priimtina, o kas ne. Štai izraelitams buvo įsakyta: „Tau nevalia keršyti nė jausti pagiežos savo tautiečiams,  bet tu turi mylėti savo artimą, kaip save patį: aš esu Viešpats“ (Kun 19:18, Jr).

4 Jehova nenori, kad imtume kerštauti ar puoselėtume pagiežingus jausmus (Rom 12:19). Jei Dievo priesakų nepaisytume, džiugintume Šėtoną, o Jehovos vardui užtrauktume negarbę. Net jei kas nors tyčia mus įskaudino, nekaupkime savyje pagiežos. Pasak Biblijos, esame „moliniai indai“, kuriuose slypi neįkainojamas lobis — Dievo mums patikėta krikščioniška tarnystė (2 Kor 4:1, 7). Juk nenorėtume į indą su brangenybėmis pilti rūgšties. Taigi pagiežai krikščionio gyvenime tikrai ne vieta.

5. Ką suprantame iš to, kaip Aaronas turėjo elgtis žuvus jo sūnums? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

5 Kunigų 10:1-11 skaitome apie vieną įvykį, Aarono šeimai sukėlusį daug sielvarto. Ugnis iš dangaus prarijo Nadabą ir Abihuvą — Aarono sūnus, tarnavusius Jehovos padangtėje. Negana to, Dievas liepė Aaronui ir jo namiškiams negedėti žuvusių artimųjų. Koks tikėjimo išbandymas! O tu ar saugai savo šventumą ir nebendrauji su šeimos nariais ar kitais, kurie atskirti nuo krikščionių bendruomenės? (Perskaityk 1 Korintiečiams 5:11.)

6, 7. a) Ką svarbu apsvarstyti prieš nusprendžiant, ar dalyvauti bažnytinėje vestuvių ceremonijoje? (Žiūrėk išnašą.) b) Kaip giminaičiams galėtume paaiškinti, kodėl bažnytinėje ceremonijoje nedalyvausime?

6 Mums tikriausiai neteks patirti tokių išbandymų kaip Aaronui su šeima. Bet, tarkime, giminaičiai, išpažįstantys kitą tikėjimą, pakviečia mus dalyvauti bažnytinėje vestuvių ceremonijoje. Biblijoje nėra tiesiai pasakyta, kad to daryti negalime. Tačiau prieš apsisprendžiant derėtų apsvarstyti keletą principų. *

7 Kadangi esame pasiryžę visada elgtis šventai, mūsų sprendimas minėtomis aplinkybėmis giminaičius gali sugluminti (1 Pt 4:3, 4). Žinoma, norėsime atvirai ir be užuolankų paaiškinti jiems savo požiūrį, tačiau kad jų neįžeistume, kalbėkime ramiai ir maloniai. Jei įmanoma, pasišnekėkime su jais dar gerokai iš anksto. Nuoširdžiai padėkokime, kad pakvietė mus į vestuves. Galime pasakyti, jog norime, kad tą ypatingą dieną jie būtų laimingi. Tad jeigu mes ateitume į bažnyčią ir dėl savo įsitikinimų religinėse apeigose nedalyvautume, galimas dalykas, tiek juos, tiek ir svečius sutrikdytume. Čia aptarėme vieną pavyzdį, kaip tikėjimo klausimais nesileisti į kompromisą.

PARODYK, KAD PRIPAŽĮSTI JEHOVOS VISAVALDYSTĘ

8. Kaip Kunigų knygoje pabrėžiama, kad Jehovai priklauso aukščiausia valdžia?

8 Kunigų knygoje pabrėžiama, kad Jehovai priklauso aukščiausia valdžia: čia daugiau nei trisdešimt kartų pasakyta, jog tą ar kitą įstatymą davė pats Jehova. Mozė pripažino Dievo viešpatystę ir vykdė visa, ką jis įsakė (Kun 8:4, 5). Ir mes turime visada daryti tai, ką Visavaldis Jehova mums liepia. Laikytis Dievo nurodymų labai padeda bendratikiai, ryžto įkvepia leidiniai, sueigų programa. Tačiau kartais tikėjimo išmėginimas gali užklupti, kai esame vienui vieni, kaip kadaise Jėzus dykumoje (Lk 4:1-13). Jei esame pasiryžę paklusti tik Jehovai ir tvirtai juo kliaujamės, neįpulsime į baimės spąstus ir nepasiduosime spaudimui nusižengti jo nuostatams (Pat 29:25).

9. Kodėl Dievo tarnai yra „visų tautų nekenčiami“?

9 Mes, Jehovos liudytojai ir Kristaus sekėjai, įvairiose šalyse esame persekiojami.  Tai mūsų nestebina, juk Jėzus kadaise pasakė: „Atiduos jus priespaudai, žudys jus, ir dėl mano vardo būsite visų tautų nekenčiami“ (Mt 24:9). Nors ir patiriame tokią neapykantą, nepaliaujame skelbti žinios apie Dievo Karalystę, Jehovos akyse liekame šventi. Stengiamės būti sąžiningi, gyvename dorai, laikomės šalies įstatymų. Kodėl tad kai kurie mūsų taip nemėgsta? (Rom 13:1-7) Todėl, kad pripažįstame, jog aukščiausia valdžia priklauso ne kam kitam, o Jehovai. Tik jį garbiname, tik jam vienam tarnaujame. Kad ir kaip būtume spaudžiami, tvirtai laikomės jo įstatų ir principų (Mt 4:10).

10. Kaip buvo su vienu broliu, kuris pamynė neutralumo principą?

10 Be to, kaip sakė Jėzus, mes nepriklausome pasauliui — politiniais klausimais esame neutralūs, kariniuose konfliktuose nepalaikome nė vienos pusės. (Perskaityk Jono 15:18-21; Izaijo 2:4.) Kai kurie, nors ir pasiaukojo Jehovai, neutralumo principą pamynė. Nemažai jų vėliau atgailavo ir atkūrė gerus santykius su gailestingu dangiškuoju Tėvu (Ps 51:19 [51:17, Brb]). Tačiau buvo ir tokių, kurie sugrįžti pas Jehovą nepanoro. Štai kas Antrojo pasaulinio karo metais įvyko Vengrijoje. 160 mūsų brolių, jaunesnių nei 45-eri, iš visų šalies kalėjimų buvo surinkti į vieną miestą. Jiems įsakė stoti į kariuomenę. Dauguma laikėsi tvirtai ir spaudžiami nepalūžo, bet devynetas galiausiai davė kario priesaiką ir apsivilko uniformą. Praėjus porai metų vienas jų atsidūrė būryje, kuriam buvo paskirta sušaudyti grupę ištikimų Jehovos liudytojų. Tarp jų buvo netgi jo paties brolis. Laimei, mirties bausmė tiems mūsų bendratikiams nebuvo įvykdyta.

AUKOK JEHOVAI GERIAUSIA, KĄ TURI

11, 12. Ką byloja Jehovos duoti nurodymai dėl aukų ir kokia čia pamoka krikščionims?

11 Mozės įstatyme buvo konkrečiai pasakyta, kokias atnašas izraelitai privalo aukoti (Kun 9:1-4, 15-21). Atnašos turėjo būti švarios ir be trūkumų, nes simbolizavo tobulą Jėzaus auką. Be to, jas atnašaujant reikėjo atlikti tam tikras apeigas. Prisiminkime, ką turėjo daryti moteris, susilaukusi naujagimio. Kunigų 12:6 sakoma: „Pasibaigus jos apsivalymo dienoms — ar tai būtų už sūnų, ar už dukterį, — ji atneš kunigui prie įėjimo į Susitikimo Palapinę mitulį ėriuką deginamajai aukai ir balandį ar purplelį aukai už nuodėmę.“ Dievo reikalavimai buvo labai detalūs. Tačiau ar jie buvo kieti ir nepakeliami? Tikrai ne. Įstatymas bylojo apie Jehovos meilę ir supratingumą. Pavyzdžiui, jei moteris neturėjo iš ko atnašauti avį, galėjo aukoti du purplelius ar du balandžius (Kun 12:8). Tokią neturtingą savo garbintoją Jehova mylėjo ir vertino tiek pat, kiek ir tuos, kas aukojo brangesnes atnašas. Ko tai mus pamoko?

12 Apaštalas Paulius ragino bendratikius aukoti Dievui „gyriaus auką“ (Hbr 13:15). Tokią auką aukojame, kai kalbame kitiems apie Jehovos vardą. Mūsų kurti broliai ir sesės Dievą šlovina gestų kalba. Krikščionys, kurie dėl įvairių aplinkybių negali išeiti iš namų, gyrių Jehovai atiduoda skelbdami gerąją naujieną laiškais, telefonu, liudydami lankytojams. Kokia bus mūsų gyriaus auka Dievui, aišku, daug priklauso nuo mūsų sveikatos ir galimybių. Svarbu, kad aukotume jam geriausia, ką turime (Rom 12:1; 2 Tim 2:15).

13. Kodėl turime duoti tarnybos ataskaitą?

 13 Gyriaus aukas atnašaujame savanoriškai, iš didelės meilės Jehovai (Mt 22:37, 38). Tokios aukos — asmeniškas dalykas. Kodėl tad esame prašomi kas mėnesį duoti tarnybos ataskaitą? Ir kaip turėtume į tokią tvarką žiūrėti? Duodami ataskaitą parodome savo dievotumą, kitaip sakant, atsidavimą Jehovai (2 Pt 1:7). Aišku, neturėtume manyti, jog tarnybai privalome skirti kuo daugiau valandų vien tam, kad ataskaitoje įrašytume didelius skaičius. Štai senyvo amžiaus ar prastos sveikatos skelbėjams leidžiama tarnybos laiką fiksuoti valandos ketvirčiais, o ne pilnomis valandomis. Ataskaitą jie pateikia, jei per mėnesį liudija bent penkiolika minučių. Jehova tas minutes labai vertina, juk tai yra geriausia, ką jo tarnas galėjo paaukoti. Žmogus šitaip parodė savo meilę Dievui ir dėkingumą už neprilygstamą garbę būti jo liudytoju. Senovėje izraelitai, kad ir kokie neturtingi buvo, vis tiek galėjo Dievui aukoti. Taip ir šiandien Jehovos garbintojai, kad ir kaip aplinkybės juos varžytų, gali duoti tarnybos ataskaitą. Visų mūsų ataskaitos būna susumuojamos, gauti duomenys padeda atsakingiems broliams koordinuoti pasaulinį gerosios naujienos skelbimo darbą. Taigi reikalavimas duoti tarnybos ataskaitą tikrai nėra per didelis suvaržymas.

MŪSŲ POŽIŪRIS Į BIBLIJOS TYRINĖJIMĄ

14. Kodėl turėtume apgalvoti, kaip esame pratę tyrinėti Bibliją?

14 Aptarti keletą principų iš Kunigų knygos buvo išties pravartu. Dabar, galimas dalykas, dar geriau supranti, kodėl ši knyga buvo įtraukta į Jehovos įkvėptą Šventąjį Raštą (2 Tim 3:16). Argi nesutvirtėjo tavo ryžtas likti šventam Dievo akyse? Jehovai atiduodame geriausia, ką turime, ne vien todėl, kad jis to reikalauja, bet ir todėl, kad jis yra to vertas. Šie du studijų straipsniai, tikėtina, sužadino norą daugiau pasigilinti ir į kitas Biblijos knygas. (Perskaityk Patarlių 2:1-5.) Kadangi nori, jog tavo gyriaus auka būtų Jehovai maloni, rimtai, su malda apgalvok, kaip esi pratęs Raštą tyrinėti. Galbūt padėtų tokie klausimai: ar Dievui atiduodu, kas geriausia? Kiek laiko skiriu televizoriaus žiūrėjimui, vaizdo žaidimams, sportui, hobiui? Ar tokie dalykai netrukdo man daryti dvasinės pažangos? Jei matai, kad trukdo, verta būtų pamąstyti apie tai, kas apaštalo Pauliaus pasakyta laiške hebrajams.

Ar asmeninės ir šeimos studijos užima deramą vietą tavo gyvenime? (žiūrėk 14 pastraipą)

15, 16. Kodėl apaštalas Paulius krikščionims tautiečiams rašė taip tiesmukai?

15 Rašydamas krikščionims tautiečiams Paulius buvo gana tiesmukas. (Perskaityk Hebrajams 5:7, 11-14.) Apaštalas atvirai pareiškė, kad bendratikiai tapo „nerangūs klausytis“. Kodėl Paulius kalbėjo taip griežtai? Jis, kaip ir Jehova, tuos krikščionis labai mylėjo. Jam buvo neramu, jog bendratikiai bando maitintis  vien „pienu“ — mano, kad jiems pakanka žinoti tik elementarius Dievo Žodžio mokymus. Aišku, suprasti tuos mokymus yra būtina. Tačiau brandžiu krikščionimi asmuo netaps, jei nesisotins „kietu maistu“.

16 Nors tie hebrajai jau turėjo būti mokytojai, reikėjo, kad juos pačius kas nors pamokytų. Taip buvo todėl, kad jie nenorėjo „kieto maisto“. Kiekvienam iš mūsų verta pamąstyti: o kaip aš žiūriu į stiprų dvasinį maistą? Ar noriai juo sotinuosi? Ar skiriu laiko maldai? Ar Bibliją studijuoju nuodugniai? Jei ne, gal vertėtų keisti savo studijavimo įpročius. Juk mums prisakyta ne tik skelbti Dievo žodį, bet ir mokyti žmones, daryti juos Kristaus mokiniais (Mt 28:19, 20).

17, 18. a) Kodėl būtina nuolat sotintis kietu dvasiniu maistu? b) Kaip turėtume žiūrėti į alkoholinių gėrimų vartojimą prieš sueigas?

17 Tyrinėti Dievo Žodį daugeliui nėra taip jau lengva. Žinoma, jeigu krikščionis Bibliją studijuoja tik iš pareigos, kad nekamuotų sąžinės graužatis, Jehovai tai nėra miela. Vis dėlto kiekvienas — ar tarnautume Jehovai jau ilgus metus, ar dar visai trumpai — nuolat sotintis kietu dvasiniu maistu privalome. Tik taip įmanoma likti šventiems.

18 Kad šventumo neprarastume, būtina atidžiai tyrinėti Raštą ir daryti, ko Dievas iš mūsų reikalauja. Prisiminkime Aarono sūnus Nadabą ir Abihuvą. Už tai, kad atnašavo „nešventintą ugnį“, gal net neblaivūs, jie buvo nubausti mirtimi (Kun 10:1, 2). Įsidėmėtina, ką Jehova tada pasakė Aaronui. (Perskaityk Kunigų 10:8-11.) Ar šios Biblijos eilutės leidžia suprasti, kad prieš eidami į bendruomenės sueigas negalime gerti jokių alkoholinių gėrimų? Derėtų turėti omenyje keletą dalykų. Mozės įstatymui mes nepavaldūs (Rom 10:4). Beje, kai kuriose šalyse mūsų bendratikiai valgio metu saikingai vartoja svaigiuosius gėrimus net ir sueigų dienomis. Keturios taurės vyno būdavo ant stalo per Paschą. Įsteigdamas savo mirties minėjimą, Jėzus davė apaštalams gerti vyno, simbolizuojančio jo kraują (Mt 26:27). Aišku, girtavimas Biblijoje smerkiamas (1 Kor 6:10; 1 Tim 3:8). Daugeliui Jehovos garbintojų sąžinė išvis neleidžia vartoti alkoholinių gėrimų prieš užsiimant kokia nors dvasine veikla. Vis dėlto kultūra ir papročiai kiekviename krašte skirtingi. Svarbiausia krikščionims yra „daryti skirtumą tarp to, kas šventa, ir to, kas prasta“, ir taip džiuginti Jehovą savo šventu elgesiu.

19. a) Kaip šeimos ir asmenines studijas galėtume padaryti dar kokybiškesnes? b) Kaip gali parodyti, kad esi pasiryžęs likti šventas visu savo elgesiu?

19 Nuodugniai gilindamiesi į Dievo Žodį, atrasime gausybę tarsi brangakmeniai vertingų pamokymų. Kad šeimos ir asmeninės studijos būtų kuo kokybiškesnės, naudokis visomis mūsų organizacijos teikiamomis priemonėmis. Nepaliauk semtis žinių apie Jehovą, stenkis perprasti jo kelius. Šitaip dar labiau prie jo priartėsi (Jok 4:8). Kaip kadaise psalmininkas, melsk Dievo: „Atmerk man akis, kad galėčiau suprasti tavo Įstatymo nuostabius vaisius“ (Ps 119:18). Kad ir kaip būtum spaudžiamas, Biblijos įstatymų ir principų nepamink. Mielai paklusk Šventajam — Jehovai ir uoliai dirbk „šventą Dievo gerosios naujienos darbą“ (1 Pt 1:15; Rom 15:16). Šiomis sunkiomis paskutinėmis dienomis visu savo elgesiu būkime šventi. Taip parodysime, kad esame Jehovos, šventojo visatos Valdovo, pusėje.

^ pstr. 6 Skaityk straipsnį „Skaitytojų klausimai“ 2002 m. gegužės 15 d. Sargybos bokšto numeryje.