Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. spalis

„Mąstykite apie tai, kas aukštybėse“

„Mąstykite apie tai, kas aukštybėse“

„Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje“ (KOL 3:2).

1, 2. a) Koks pavojus pirmajame amžiuje iškilo Kolosų bendruomenei? b) Ką apaštalas Paulius patarė kolosiečiams, kad liktų tvirti?

PIRMAJAME amžiuje Kolosų krikščionių bendruomenei iškilo rimtas pavojus. Kai kurie bendratikiai ėmė kelti susiskaldymus, tvirtindami, jog reikia laikytis Mozės įstatymo. Kiti ėmė propaguoti asketizmą — skatino visiškai atsisakyti gyvenimo malonumų. Kad paneigtų šiuos klaidingus mokymus, apaštalas Paulius parašė jiems laišką. Jis įspėjo: „Žiūrėkite, kad kas nors jūsų nepasigrobtų, suviliojęs filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių tradicija ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“ (Kol 2:8).

2 Jei pateptieji krikščionys būtų susivilioję „pasaulio pradmenimis“, Jehovos nurodytą kelią, vedantį į išgelbėjimą, būtų palikę (Kol 2:20-23). Norėdamas padėti jiems išsaugoti savo ryšį su Dievu, Paulius ragino: „Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje“ (Kol 3:2). Taigi Kristaus broliams reikėjo puoselėti brangią  viltį, kad danguje jų laukia nepragaištantis paveldas (Kol 1:4, 5).

3. a) Į kokią viltį savo mintis sutelkę pateptieji krikščionys? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

3 Panašiai ir šiandien pateptieji krikščionys savo mintis sutelkia į dangaus Karalystę ir viltį būti „bendraveldžiais su Kristumi“ (Rom 8:14-17). O kaip Pauliaus patarimas taikytinas tiems, kas puoselėja žemiškąją viltį? Kaip „kitos avys“ gali mąstyti apie „tai, kas aukštybėse“? (Jn 10:16) Ko kiekvienas galime pasimokyti iš Dievui ištikimų žmonių, tokių kaip Abraomas ir Mozė, kurie nepaisydami jokių sunkumų mąstė apie „tai, kas aukštybėse“?

KĄ REIŠKIA MĄSTYTI APIE „TAI, KAS AUKŠTYBĖSE“

4. Kaip „kitos avys“ gali mąstyti apie „tai, kas aukštybėse“?

4 Nors „kitos avys“ ir nepuoselėja dangiškosios vilties, mąstyti apie „tai, kas aukštybėse“, vis dėlto gali. Kaip? Pirmąją vietą savo gyvenime skirdami Jehovai ir jo Karalystei (Lk 10:25-27). Čia gerą pavyzdį mums paliko Jėzus Kristus (1 Pt 2:21). Kaip pirmojo amžiaus krikščionis, taip ir mus supa Šėtono valdomas pasaulis, kupinas klaidingų samprotavimų, žmonių filosofijų ir materializmo. (Perskaityk 2 Korintiečiams 10:5.) Todėl turime sekti Jėzumi ir budriai sergėti savo dvasingumą.

5. Kaip patikrinti, ar į mūsų gyvenimą nepradėjo skverbtis materialistiniai siekiai?

5 Ar į mūsų gyvenimą nepradėjo skverbtis materialistiniai siekiai? Tai, ką mylime, paprastai išduoda mūsų mintys ir darbai. Jėzus sakė: „Kur tavo turtas, ten bus ir tavo širdis“ (Mt 6:21). Kad išsiaiškintume, kur mus veda širdis, kartais reikia imtis savityros. Pagalvok: ar išties stengiuosi savo žvilgsnį sutelkti į dvasinius dalykus? O gal vis daugiau mintys sukasi apie pinigus? Gal didumą laiko rūpinuosi verslo reikalais, investicijomis ar siekiu patogesnio gyvenimo? (Mt 6:22) Jėzus perspėjo, kad tie, kam svarbiausia krautis „turtus žemėje“, rizikuoja savo draugyste su Dievu (Mt 6:19, 20, 24).

6. Kaip galime laimėti kovą su savo kūno potraukiais?

6 Mūsų netobula širdis linksta prie to, kas mums malonu. (Perskaityk Romiečiams 7:21-25.) Jei nesileisime veikiami Dievo šventosios dvasios, gali pavilioti „tamsos darbai“, pavyzdžiui, „ūžavimai ir girtavimai, sanguliavimai ir įžūlus elgesys“ (Rom 13:12, 13). Kad atsispirtume „tam, kas žemėje“ — savo kūno potraukiams, mąstykime apie „tai, kas aukštybėse“. Tokiai pergalei pasiekti reikia daug valios ir pastangų. Ne veltui apaštalas Paulius rašė: „Talžau savo kūną ir laikau jį vergystėje“ (1 Kor 9:27). Norėdami ištverti krikščioniškose lenktynėse, nieku gyvu negalime sau nuolaidžiauti. Dabar pakalbėkime, kokiais darbais du senovės laikų vyrai, Abraomas ir Mozė, stengėsi „patikti Dievui“ (Hbr 11:6).

ABRAOMAS „PATIKĖJO VIEŠPAČIU“

7, 8. a) Kokių sunkumų teko pakelti Abraomui ir Sarai? b) Ko Abraomas neišleido iš akių?

7 Kai Jehova įsakė Abraomui su visa šeimyna persikelti į Kanaano  kraštą, jis noriai pakluso. Dėl tokio jo tikėjimo ir klusnumo Jehova su šiuo vyru sudarė sandorą, pažadėdamas: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave“ (Pr 12:2). Tačiau bėgo metai, o Abraomas su Sara vis dar buvo bevaikiai. Argi Jehova užmiršo šiam vyrui duotą pažadą? Be to, gyvenimas Kanaane jų nelepino. Abraomas ir jo šeimyniškiai, klestinčiame Ūre palikę savo namus bei artimuosius, iki Kanaano turėjo nukeliauti daugiau nei 1600 kilometrų. Čionai teko įsikurti palapinėse, patirti badą, saugotis grobikų (Pr 12:5, 10; 13:18; 14:10-16). Vis dėlto pargrįžti į Ūrą ir patogiai ten leisti dienas jie netroško. (Perskaityk Hebrajams 11:8-12, 15.)

8 Užuot sutelkęs mintis į „tai, kas žemėje“, Abraomas „patikėjo Viešpačiu“ (Pr 15:6). Jis neišleido iš akių to, kas aukštybėse, ką jam pažadėjo Jehova. Matydamas šio žmogaus tikėjimą, Aukščiausiasis Dievas vėl jam pasirodė ir pasakė: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti.“ Po to tarė: „Tokie gausūs bus tavo palikuonys“ (Pr 15:5). Kaip tie žodžiai turėjo sustiprinti Abraomo tikėjimą! Kaskart pakėlęs akis į žvaigždėtą dangų, jis prisimindavo Jehovos duotą pažadą. Dievo skirtu laiku Abraomas, kaip buvo pažadėta, palikuonio sulaukė (Pr 21:1, 2).

9. Kaip galime sekti Abraomo pavyzdžiu?

9 Kaip Abraomas, mes irgi laukiame Dievo pažadų išsipildymo (2 Pt 3:13). Jeigu nebemąstysime apie „tai, kas aukštybėse“, ko gero, imsime manyti, kad tie pažadai išsipildys dar negreit, ir mūsų uolumas priblės. Štai galbūt anksčiau ką nors paaukojai, kad stotum į pionierių gretas ar kitaip praplėstum savo tarnybą. Už tokias pastangas verta tave pagirti. Bet ar toks pat atsidavęs esi ir dabar? Nepamiršk: Abraomas „laukė miesto su tvirtais pamatais“ per visas savo dienas (Hbr 11:10). Jis „patikėjo Jehova ir tai buvo jam įskaityta teisumu“ (Rom 4:3).

MOZĖ REGĖJO NEREGIMĄJĮ

10. Kaip praėjo Mozės jaunystė?

10 Mozė — dar vienas žmogus, kuris mąstė apie „tai, kas aukštybėse“. Nuo pat jaunumės jis „buvo išmokytas visos egiptiečių išminties“. Tai ne šiaip koks išsilavinimas. Mozė, gyvendamas galingiausioje tuomečio pasaulio imperijoje ir būdamas paties faraono namiškis, įgijo prestižinį išsimokslinimą, tad nenuostabu, jog buvo „galingas žodžiais bei darbais“ (Apd 7:22). Tik įsivaizduok, kokia ateitis jo laukė! Bet Mozė turėjo mintyje kur kas aukštesnius siekius — vykdyti Dievo valią.

11, 12. Kokį išsilavinimą Mozė vertino labiausiai ir iš kur tai žinome?

11 Apie hebrajų Dievą Mozė sužinojo dar visai mažas iš savo motinos Jochebedos. Jehovos pažinimą jis vertino labiau už bet kokius turtus. Todėl noriai atsisakė padėties ir privilegijų, kurių jis, faraono šeimos narys, būtų galėjęs siekti. (Perskaityk Hebrajams 11:24-27.) Žinios apie Dievą ir tikėjimas skatino Mozę žvelgti į „tai, kas aukštybėse“.

 12 Žmonių akimis žiūrint, Mozė turėjo patį geriausią išsilavinimą, koks tik tada buvo įmanomas. Tačiau ar juo naudojosi — siekė aukštos padėties, garbės, turtų? Ne. Antraip jis nebūtų atsisakęs „vadintis faraono dukters sūnumi“ ir pasirinkęs „verčiau kęsti skriaudas drauge su Dievo tauta, negu laikinai mėgautis nuodėme“. Daug pranašesnis išsilavinimas — Jehovos pažinimas — padėjo jam suprasti, kad būtina prisidėti prie Dievo tikslų įgyvendinimo.

13, 14. a) Ką Mozė turėjo išsiugdyti prieš išlaisvindamas Izraelio tautą? b) Ką mums, kaip ir Mozei, reikia ugdytis?

13 Mozė labai mylėjo Jehovą ir jo tautą. Būdamas keturiasdešimties jis manė, kad jau yra pasirengęs išlaisvinti izraelitus iš Egipto nelaisvės (Apd 7:23-25). Tačiau, Jehovos akimis, prieš imantis šios užduoties jam reikėjo kai ko išmokti. Mozei dar stigo nuolankumo, kantrybės, švelnumo ir savitvardos (Pat 15:33). Kad pakeltų sunkumus, kurie jo laukė, Mozė turėjo užsigrūdinti. Trūkstamas savybes jis ugdėsi kelis dešimtmečius ganydamas avis.

14 Ar būdamas piemeniu Mozė ko nors išmoko? Žinoma. Dievo Žodyje sakoma, kad jis tapo „labai kukliu žmogumi, kuklesniu už bet ką kitą visoje žemėje“ (Sk 12:3). Mozė įgijo daugiau nuolankumo, o tai labai padėjo kantriai elgtis su įvairiausiais žmonėmis, spręsti jų problemas (Iš 18:26). Panašiai ir mums reikia ugdytis dorybes, padėsiančias pergyventi „didįjį suspaudimą“ ir įžengti į naująjį teisingą pasaulį (Apr 7:14). Ar gebame sutarti su visais žmonėmis, taip pat ir su tais, kurie mums atrodo pernelyg emocingi ar jautrūs? Turime dėtis giliai į širdį šį apaštalo Petro raginimą: „Gerbkite visus, mylėkite broliją“ (1 Pt 2:17).

IR TOLIAU MĄSTYKIME APIE „TAI, KAS AUKŠTYBĖSE“

15, 16. a) Kodėl svarbu nepaliauti mąstyti apie „tai, kas aukštybėse“? b) Kodėl krikščionims būtina elgtis nepriekaištingai?

15 Gyvename išties „sunkiais laikais“ (2 Tim 3:1). Todėl, kad išliktume dvasiškai budrūs, mūsų mintys turi suktis apie tai, kas teisinga ir tinkama (1 Tes 5:6-9). Pakalbėkime, kas liudys, kad mąstome apie „tai, kas aukštybėse“.

16 Mūsų elgesys. Apaštalas Petras paaiškino, kaip svarbu elgtis deramai. Jis sakė: „Jūsų elgesys tarp tautų tebūna nepriekaištingas, kad [...] šlovintų Dievą, nes mato gerus jūsų darbus“ (1 Pt 2:12). Visur ir visada — namie, darbe, mokykloje, tarnyboje ar laisvalaikiu — gražiais savo poelgiais stengiamės teikti šlovę Jehovai. Žinia, esame netobuli, darome klaidų (Rom 3:23). Tačiau ištvermingai kovodami „šauniąją tikėjimo kovą“ mes galime įveikti savo nuodėmingą kūną (1 Tim 6:12).

17. Iš ko matysis, kad esame tokio nusistatymo kaip Kristus? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

17 Mūsų požiūris. Norint elgtis nepriekaištingai, reikia teisingo požiūrio. Apaštalas Paulius sakė: „Turėkite tokį nusistatymą, kokį ir Kristus Jėzus turėjo“ (Fil 2:5). O kokią dvasią Jėzus rodė? Jis buvo nuolankus.  Nuolankumas skatino jį aukotis Jehovos tarnyboje. Skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę Jėzui buvo svarbiausia (Mk 1:38; 13:10). Labiau už viską jis gerbė Dievo Žodį (Jn 7:16; 8:28). Šventuosius raštus Jėzus nuodugniai ištyrinėjo, todėl galėjo iš jų cituoti, juos paaiškinti ir prireikus apginti. Jei būsime tokio nusistatymo kaip Kristus, mes irgi nuolankiai ir uoliai darbuosimės evangelizacijos tarnyboje, gilinsimės į Bibliją.

Skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę Jėzui buvo svarbiausia (žiūrėk 17 pastraipą)

18. Kaip galime prisidėti prie Jehovos pavesto darbo?

18 Mūsų įnašas į Jehovos pavestą darbą. Jehova nori, kad „Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis“ — tiek danguje, tiek žemėje (Fil 2:9-11). Net ir turėdamas tokią šlovingą padėtį, Jėzus nuolankiai vykdo Jehovos valią (1 Kor 15:28). Kaip galime sekti jo pėdomis? Iš visų jėgų dirbdami mums pavestą darbą — liudydami visų tautų žmonėms ir ruošdami Jėzaus mokinius (Mt 28:19). Taip pat darydami gera visiems, tiek savo artimui, tiek bendratikiams (Gal 6:10).

19. Ką daryti turime būti pasiryžę?

19 Kaip gerai, kad Jehova nuolat primena mums, jog reikia mąstyti apie „tai, kas aukštybėse“! Turime ištvermingai bėgti „mums skirtose lenktynėse“ ir susitelkti į dvasinius dalykus (Hbr 12:1). Tad būkime pasiryžę darbuotis „visa siela, kaip dėl Jehovos“, žinodami, kad už uolias pastangas jis mums dosniai atlygins (Kol 3:23, 24).