Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. rugpjūtis

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Jėzus sadukiejams pasakė, kad prikeltieji „nei ves, nei tekės“ (Lk 20:33-37). Ar jis kalbėjo apie tuos, kurie bus prikelti gyventi žemėje?

Tai svarbus klausimas, ypač tiems, kurie neteko savo antrosios pusės. Jie, be abejo, labai nori naujajame pasaulyje vėl būti šalia brangaus sutuoktinio. Vienas našlys pasakė: „Ne mudviejų valia nutrūko santuoka. Ir žmona, ir aš karštai troškome poroje tarnauti Dievui visą amžinybę. Tokią mintį tebepuoselėju iki šiol.“ Ar yra pagrindo tikėtis, jog prikeltieji galės tuoktis? Trumpai tariant, atsakymo į šį klausimą mes nežinome.

Daugelį metų mūsų leidiniuose buvo rašoma, kad Jėzaus žodžiai apie prikėlimą ir santuoką, galimas dalykas, nurodo, kas vyks žemėje — žmonės, vėl grįžę į gyvenimą, tikriausiai nesituoks (Mt 22:29, 30; Mk 12:24, 25; Lk 20:34-36). * Nors nieko negalime tvirtinti dogmatiškai, vis dėlto peršasi klausimas, ar anie Jėzaus žodžiai neperteikia minties apie dangiškąjį prikėlimą? Panagrinėkime, ką jis sakė.

Pažiūrėkime į kontekstą. (Perskaityk Luko 20:27-33.) Sadukiejai, neigę būsimą prikėlimą, norėjo priremti Jėzų klausimu, kaip po prikėlimo bus su santuoka tų vyrų, kurie paeiliui buvo vedę savo našlaujančią brolienę. * Jėzus jiems pasakė: „Šios santvarkos vaikai veda ir teka, o tie, kurie bus palaikyti vertais gauti dalį anoje santvarkoje ir prisikėlime iš mirusiųjų, nei ves, nei tekės. Jie nebegalės ir mirti, nes bus kaip angelai; ir būdami prisikėlimo vaikai jie bus Dievo vaikai“ (Lk 20:34-36).

Kodėl mūsų leidiniuose buvo rašoma, kad Jėzus tikriausiai kalbėjo apie žemiškąjį prikėlimą? Tokią išvadą lėmė du argumentai. Pirma, sadukiejai greičiausiai klausė apie prikėlimą žemėje, todėl, matyt, ir Jėzus apie jį kalbėjo. Antra, atsakydamas Jėzus paminėjo Abraomą, Izaoką ir Jokūbą — ištikimus patriarchus, kurie bus prikelti gyventi žemėje (Lk 20:37, 38).

Vis dėlto yra pagrindo manyti, kad Jėzus turėjo omenyje dangiškąjį prikėlimą. Kuo remiamės taip sakydami? Čia verta pasigilinti į dvi svarbias frazes iš Jėzaus atsakymo.

„Tie, kurie bus palaikyti vertais gauti dalį anoje santvarkoje ir prisikėlime iš mirusiųjų [...].“ Ištikimi pateptieji yra „verti Dievo karalystės“ (2 Tes 1:5, 11). Dėl Kristaus sumokėtos išpirkos šiems žmonėms suteikiamas išteisinimas, kad gyventų, taigi jiems, kai miršta, nėra pasmerkimo (Rom 5:1, 18; 8:1). Pateptieji vadinami „laimingais ir šventais“ ir pripažįstami vertais dangiškojo prikėlimo (Apr 20:5, 6). O tarp tų, kuriuos Dievas prikels gyventi žemėje, bus ir „neteisiųjų“ (Apd 24:15).  Ar apie pastaruosius derėtų sakyti, jog jie verti prikėlimo?

„Jie nebegalės ir mirti.“ Jėzus nepasakė: „Jie nebemirs.“ Jis sakė: „Jie nebegalės ir mirti.“ Kituose vertimuose dar labiau pabrėžiama: „Jie juk ir mirti daugiau nebegalės“ (Naujasis Testamentas ir Psalmai, vertė A. Jurėnas). Ištikimi pateptieji, baigę savo žemiškąjį kelią, prikeliami danguje ir apdovanojami nemarybe — gyvenimu, kurio neįmanoma nutraukti (1 Kor 15:53, 54). Tiems, kam skirtas dangiškasis prikėlimas, mirtis nebeturi galios. *

Panagrinėję abi frazes, ką galėtume pasakyti? Jėzus, galimas daiktas, kalbėjo apie dangiškąjį prikėlimą. Jeigu taip, iš jo žodžių sužinome keletą dalykų apie tuos, kurie gauna dangiškąjį apdovanojimą: jie nesituokia, negali mirti ir tam tikra prasme yra panašūs į dvasines esybes, angelus, esančius dvasinėje sferoje. Tačiau po tokios išvados kyla keletas klausimų.

Pirma, jeigu sadukiejai turėjo mintyje žemiškąjį prikėlimą, kodėl Jėzus kalbėjo apie dangiškąjį? Žinia, jis ne visada atsakydavo savo priešams pagal jų samprotavimus. Pavyzdžiui, kai keletas žydų paprašė padaryti stebuklą, jis tarė: „Sugriaukite šitą šventyklą ir per tris dienas aš ją prikelsiu.“ Jėzus tikriausiai žinojo, jog žydai manys, kad šnekama apie šventyklos pastatą, nors jis „kalbėjo apie savo kūno šventyklą“ (Jn 2:18-21). Gal Jėzus manė neprivaląs atsakyti veidmainiams sadukiejams, neigiantiems, kad įmanomas prikėlimas ir kad esama angelų (Pat 23:9; Mt 7:6; Apd 23:8). Jis galbūt verčiau norėjo atskleisti kai ką apie dangiškąjį prikėlimą nuoširdiems savo mokiniams, kurių toks apdovanojimas ateityje ir laukė.

Antra, kodėl pabaigoje Jėzus paminėjo Abraomą, Izaoką ir Jokūbą? Juk jie bus keliami žemėje. (Perskaityk Mato 22:31, 32.) Įsidėmėtina, kad prieš juos paminėdamas, Jėzus pasakė žodžius „o dėl mirusiųjų prisikėlimo [...]“. Ši įžanginė frazė gali reikšti minties šuolį, kai nuo kalbos apie dangiškąjį prikėlimą pereinama prie žemiškojo. Toliau Jėzus, žinodamas, kad sadukiejai tiki Moze, citavo jo užrašytus Jehovos žodžius, nuskambėjusius iš degančio krūmo. Taip jis pateikė dar ir kitą argumentą, jog prikėlimas žemėje — vienas iš Dievo užmojų (Iš 3:1-6).

Trečia, jei Jėzus turėjo galvoje, kad nei ves, nei tekės tie, kurie bus prikeliami danguje, ar tai reiškia, kad prikeltieji žemėje tuoktis galės? Į šį klausimą Dievo Žodyje nėra konkretaus atsakymo. Jei Jėzus tikrai kalbėjo apie prikėlimą dangiškajam gyvenimui, jo žodžiai nieko neatskleidžia apie prikeltųjų galimybę tuoktis tada, kai žemėje vyraus naujojo pasaulio tvarka.

Biblijoje rašoma, kad mirtis santuokos saitus nutraukia. Todėl našliai neturi jausti kaltės, jei vėl nusprendžia tuoktis. Tai grynai asmeninis reikalas ir niekas negali kritikuoti žmogaus, norinčio turėti sutuoktinį ir džiaugtis šilta bendryste su juo (Rom 7:2, 3; 1 Kor 7:39).

Natūralu, kad mums kyla daug klausimų, koks bus gyvenimas naujajame pasaulyje. Bet užuot spėlioję, geriau palaukime, kol visa išvysime savo akimis. Viena tikra: klusnūs žmonės bus išties laimingi. Juk Jehova nuostabiai pasirūpins mūsų poreikiais ir išpildys visus troškimus (Ps 145:16).

^ pstr. 4 Skaityk Sargybos bokšto 1987 m. birželio 1 d. numerį, p. 30—31 (anglų k.).

^ pstr. 5 Biblijos laikais galiojo levirato paprotys — vyro, nepalikusio sūnaus, našlę turėjo vesti jo brolis, kad būtų pratęsta mirusiojo linija (Pr 38:8; Įst 25:5, 6).

^ pstr. 9 Žmonės, kurių laukia prikėlimas žemėje, nors ir turės galimybę gyventi amžinai, nemirtingi nebus. Plačiau apie skirtumą tarp nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo rašoma Sargybos bokšto 1984 m. balandžio 1 d. numeryje, p. 30—31 (anglų k.).