Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. liepa

„Jūs mano liudytojai“

„Jūs mano liudytojai“

„‘Jūs mano liudytojai,’ — tai Viešpaties žodis“ (IZ 43:10).

1, 2. a) Kas yra liudytojas ir apie ką nutyli pasaulio žiniasklaida? b) Kodėl Jehovai nereikia visuomenės informavimo tarnybų?

KAS yra liudytojas? Anot Lietuvių kalbos žodyno, tai tas, „kas matė kurį nors įvykį, jame dalyvavo, ką nors žino ir gali kitiems patvirtinti“. Štai Pietų Afrikos Respublikoje, Pitermaricburge, jau 160 suvirš metų leidžiamas laikraštis The Witness („Liudytojas“). Šis pavadinimas labai taiklus, kadangi leidybos tikslas — teisingai nušviesti, kas vyksta pasaulyje. Laikraščio steigėjas yra pareiškęs, kad jame bus rašoma „tiesa, tik tiesa ir nieko daugiau, išskyrus tiesą“.

2 Deja, pasaulio žiniasklaida dažnai svarbius faktus nutyli arba net iškraipo. Pavyzdžiui, joje nerandame žinių apie Dievą ir jo didžius darbus. Tiesą sakant, Jehovai, aukščiausiam visatos Valdovui, visuomenės informavimo tarnybų pagalbos nė nereikia. Per savo pranašą Ezechielį jis pasakė: „Tautos sužinos, kad aš esu Jehova“ (Ez 39:7, NW). Apie Dievą, jo ryšį su žmonėmis praeityje ir šiais laikais visam pasauliui skelbia beveik aštuoni milijonai jo tarnų. Ši didžiulė minia taip pat pasakoja, ką nuostabaus žmonijai Visagalis dar padarys. Izaijo 43:10 rašoma: „Jūs mano liudytojai, — tai Viešpaties žodis, — mano tarnai, kuriuos išsirinkau.“ Kadangi garsinti tiesą apie Dievą yra  pati svarbiausia mūsų užduotis, mums dera vadintis Jehovos liudytojais.

3, 4. a) Kada Biblijos tyrinėtojai pasivadino naujuoju vardu ir kaip į tai jie reagavo? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.) b) Kokius klausimus aptarsime?

3 Kokia garbė vadintis Jehovos, „Amžinybės Karaliaus“, vardu! Jis sako: „Tai bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (1 Tim 1:17; Iš 3:15; palygink Mokytojo 2:16). Biblijos tyrinėtojai 1931 metais pasivadino Jehovos liudytojais. Po to įvykio šiame žurnale buvo publikuojama daugybė mūsų bendratikių laiškų, kuriuose jie dalijosi savo džiaugsmu. Broliai ir sesės iš vienos Kanados bendruomenės rašė: „Žinia, kad pasivadinome Jehovos liudytojais, labai nudžiugino ir įkvėpė mums ryžto būti vertiems šio naujo vardo.“

4 Kaip galime parodyti, kad mums didelė garbė vadintis paties Dievo vardu? Kaip, remdamasis Šventuoju Raštu, paaiškintum, kodėl pasivadinome Jehovos liudytojais?

JEHOVOS LIUDYTOJAI SENOVĖJE

5, 6. a) Kokia prasme tėvai senovės Izraelyje buvo Jehovos liudytojai? b) Kas dar buvo prisakyta tėvams senovės Izraelyje ir kodėl dabar tai turi būti taikoma krikščionių šeimoje?

5 Jehova išsirinko Izraelio tautą jam tarnauti. Kiekvieno izraelito pareiga buvo liudyti apie savo Dievą (Iz 43:10). Antai tėvai pasakodavo vaikams, ką Dievas yra padaręs dėl jų protėvių. Jehova, duodamas nurodymus dėl Paschos, izraelitams liepė: „Kai jūsų vaikai klaus: ‘Ką reiškia šios apeigos?’ — atsakysite: ‘Tai Paschos auka Viešpačiui, nes jis apėjo Egipte izraelitų namus, kai užmušė egiptiečius ir apsaugojo mūsų namus’“ (Iš 12:26, 27). Ko gero, jie nepamiršdavo paminėti ir to atsitikimo, kai Mozė pirmąkart atėjo pas  faraoną prašyti, kad leistų izraelitams keliauti į dykumą pagarbinti Jehovos. Egipto valdovas tada atkirto: „Kas tas Jehova, kad turėčiau paklusti jo balsui ir išleisti Izraelį?“ (Iš 5:2, NW) Savo atžaloms tėvai pasakodavo, kaip Jehova faraonui parodė, kad jis yra Visagalis. Egiptą Dievas ištiko dešimčia bausmių, o izraelitus prie Raudonosios jūros išgelbėjo nuo faraono ir jo kariaunos. Izraelio tauta tapo liudininke, kad Jehova yra tikrasis Dievas ir savo žodžio visada laikosi.

6 Izraelitams vadintis Dievo vardu buvo garbė. Todėl apie Jehovą ir jo nuostabius darbus jie liudydavo ne tik savo vaikams, bet ir svetimtaučiams, pavyzdžiui, vergams, tarnaujantiems jų namuose. Be to, izraelitai turėjo pasižymėti šventu elgesiu. Jie žinojo Jehovos priesaką: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19:2). Būti šventus ir laikytis Jehovos normų jie privalėjo mokyti ir savo vaikus (Įst 6:6, 7). Kaip svarbu tėvams ir šiais laikais sūnus ir dukras išauklėti taip, kad teiktų garbę šlovingajam Dievo vardui! (Perskaityk Patarlių 1:8; Efeziečiams 6:4.)

Mokydami savo vaikus apie Jehovą teikiame garbę jo vardui (žiūrėk 5, 6 pastraipas)

7. a) Kokį poveikį aplinkinėms tautoms turėjo tai, kad izraelitai ištikimai paklusdavo Jehovai? b) Kokia atsakomybė tenka visiems, kurie garsina Jehovos vardą?

7 Klausydami Jehovos ir likdami jam ištikimi, izraelitai puikiai liudydavo, koks didis yra jo vardas. Taip išsipildydavo šie Biblijos žodžiai: „Matys visos žemės tautos, kad esi vadinamas Viešpaties vardu, ir bijos tavęs“ (Įst 28:10). Tačiau per visą istoriją izraelitai dažniausiai nuo savo Dievo nusigręždavo ir imdavo garbinti stabus, negailestingus kanaaniečių dievus. Tad nieko nuostabaus, kad ir patys tapo žiaurūs — ėmė engti varguolius ir netgi aukoti savo vaikus! Ši liūdna istorija mus pamoko, kaip svarbu nepaliaujamai sekti Jehova, šventuoju Dievu, kurio vardą garsiname.

„ŠTAI AŠ KURIU NAUJĄ DALYKĄ“

8. Kam Jehova įpareigojo Izaiją ir kaip šis reagavo?

8 Jehova per Izaiją išpranašavo, kad Izraelio tauta bus liudininkė dar vieno nuostabaus įvykio — jos išvadavimo iš nelaisvės (Iz 43:19). Pirmuosiuose šešiuose Izaijo knygos skyriuose daugiausia kalbama apie nuniokojimą, gresiantį Jeruzalei ir aplinkiniams miestams. Nors Dievas gerai matė, kad izraelitų širdys kietos ir jie nepaisys Izaijo žodžių, skatino pranašą toliau skelbti įspėjimą. Izaiją labai skaudino vis didėjantis tautos abejingumas šiai žiniai ir nenoras atgailauti, todėl pasiteiravo, kiek ilgai tai tęsis. „Kol miestai netaps griuvėsiais ir nebus ištuštėję, namai palikti be žmonių, ir kol žemė nevirs dykviete“, — atsakė Jehova. (Perskaityk Izaijo 6:8-11.)

9. a) Kada išsipildė Izaijo pranašystė apie Jeruzalę? b) Kodėl mes šiandien turime likti budrūs?

9 Šią užduotį Izaijas gavo maždaug 778 m. p. m. e., pačioje karaliaus Uzijo valdymo pabaigoje. Savo tarnystę pranašas ėjo ne mažiau kaip 46-erius metus iki kažkurio laiko po 732 m. p. m. e., kai soste jau sėdėjo Ezekijas. Iki Jeruzalės nuniokojimo 607 m. p. m. e. buvo likę dar 125-eri metai. Taigi, izraelitai buvo gerai nušviesti, kas tautos laukia. Šiandien Jehova per savo tarnus irgi plačiai skelbia, kas bus ateityje. Žurnalas Sargybos bokštas nuo pat pirmojo numerio jau 135-erius metus  skaitytojus ragina būti budrius ir įspėja, kad Šėtono viešpatavimas žemėje greitai baigsis ir tada stos Kristaus valdymo tūkstantmetis (Apr 20:1-3, 6).

10, 11. Apie kokį Izaijo pranašystės išsipildymą galėjo paliudyti Babilonijos tremtiniai žydai?

10 Daugelis žydų, paklusę raginimui pasiduoti babiloniečiams, liko gyvi per Jeruzalės nuniokojimą ir buvo išvesti į nelaisvę (Jer 27:11, 12). Po septyniasdešimt metų, praleistų Babilonijoje, Dievo tauta galėjo paliudyti, kaip įspūdingai išsipildė ši pranašystė: „Taip kalba Viešpats, jūsų Atpirkėjas, Izraelio Šventasis: ‘Dėl jūsų siunčiu kariuomenę prieš Babiloną, visų kalėjimų skląsčius nukelsiu’“ (Iz 43:14).

11 Pildantis tiems žodžiams vieną 539 m. p. m. e. spalio pradžios naktį dėjosi įvykiai, sukrėtę visą senovės pasaulį. Babilono karalius su didžiūnais puotavo, skimbčiojo vyno taurėmis, paimtomis iš Jeruzalės šventyklos, ir garbino savo dievus. Tuo tarpu jungtinės Medijos ir Persijos pajėgos įsiveržė į miestą ir jį užėmė. Babilonijos nukariautojas Kyras įsakė žydams grįžti į Jeruzalę ir atstatyti Jehovos šventyklą. Taigi 538 ar 537 m. p. m. e. jie patraukė į savo tėvynę. Kelionėje juos saugojo ir globojo Jehova. Visa tai buvo išpranašauta Izaijo. Apie namo parkeliavusius žydus Jehova sakė: „Jie — tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę“ (Iz 43:21; 44:26-28). Tauta, po tremties atstačiusi šventyklą, galėjo patikimai liudyti, kad Jehova, vienintelis tikrasis Dievas, iki smulkmenų išpildo savo žodį.

12, 13. a) Kam atsivėrė galimybė garbinti tikrąjį Dievą drauge su izraelitais? b) Ko tikimasi iš „kitų avių“, remiančių „Dievo Izraelį“, ir kokią viltį jos puoselėja?

12 Į Jehovos tautą, atgimusią jo šlovei, įsiliejo tūkstančiai kitataučių. Vėliau prozelitais tapo dar daugiau svetimšalių (Ezr 2:58, 64, 65; Est 8:17). Panašiai ir šiandien „Dievo Izraelį“, pateptuosius krikščionis, ištikimai remia „milžiniška minia“ kitų Jėzaus avių (Apr 7:9, 10; Jn 10:16; Gal 6:16). Tiek vieniems, tiek kitiems duota garbė vadintis Jehovos liudytojais.

13 Kristaus viešpatavimo tūkstantmetį milžiniška minia su neapsakomu džiaugsmu pasakos prikeltiesiems, ką reiškė būti Jehovos liudytojais paskutinėmis senos santvarkos dienomis. Kad ir mes patirtume tą džiaugsmą, turime išlikti šventi ir parodyti, jog esame  verti vadintis Dievo vardu. Aišku, nors ir stengiamės laikytis Jehovos normų, nuolat darome klaidų. Žinodami, jog esame nuodėmingi, turime kasdien maldauti atleidimo ir sykiu pripažinti, kad atstovauti Dievui yra neužtarnauta malonė. (Perskaityk 1 Jono 1:8, 9.)

KĄ REIŠKIA DIEVO VARDAS

14. Ką reiškia Dievo vardas?

14 Mūsų dėkingumas už suteiktą garbę vadintis šiuo šventu vardu didės, jei apmąstysime, ką jis reiškia. Vardas, paprastai tariamas „Jehova“, kilo iš hebrajiško veiksmažodžio, kuris nusako veiksmą ir reiškia „būti“. Taigi, šio vardo reikšmę galima perteikti žodžiais „jis daro, kad būtų“. Tokią prasmę turintis vardas labai pridera Jehovai, visa ko — materialiojo pasaulio ir intelektualių esybių danguje ir žemėje — Kūrėjui. Be to, Jehova padaro, kad būtų jo valia — savo sumanymus įvykdo visuomet, netgi tada, kai Šėtonas ar koks kitas priešas bando kliudyti.

15. Ką Jehova atskleidė apie savo vardo prasmę ir savo asmenybę kalbėdamas su Moze? (Žiūrėk rėmelį „ Vardas, turintis ypatingą prasmę“.)

15 Aiškiau savo vardo prasmę ir kai ką apie savo asmenybę Dievas atskleidė Mozei, kai liepė jam išvesti žydų tautą iš Egipto. Kalbėdamas apie save jis pavartojo veiksmažodį, giminingą vardui „Jehova“. Biblijoje rašoma: „Dievas tarė Mozei: ‘Aš būsiu, kuo prireiks būti [arba išnašoje: „Aš būsiu, kas būsiu“]. Ir tęsė: ‘Taip sakysi izraelitams: „‘Aš būsiu’ siuntė mane pas jus“’“ (Iš 3:14, NW). Vadinasi, Jehova būna, kuo prireikia pagal aplinkybes, kad įgyvendintų kiekvieną savo užmojį. Štai izraelitams, kai reikėjo vaduoti juos iš vergijos, o vėliau pasirūpinti tautos dvasiniais bei materialiniais poreikiais, Jehova parodė galįs būti jų Išlaisvintojas ir Globėjas, Vadas ir Rūpintojas.

KAIP GALIME PARODYTI DĖKINGUMĄ

16, 17. a) Kaip galime parodyti savo dėkingumą už garbę vadintis paties Dievo vardu? b) Ką nagrinėsime kitame straipsnyje?

16 Taip pat ir šiandien visa, ką Jehova daro mūsų labui, atitinka jo vardo prasmę. Tačiau šio vardo reikšmė yra daug platesnė: Dievas ne tik pats gali būti, kuo prireikia, bet ir savo kūrinius įgalina būti, kuo reikia, kad įvykdytų jo valią. Pavyzdžiui, savo darbui atlikti Jehova pasitelkia mus, liudytojus. Kai visa tai apmąstome, mūsų širdyse kyla noras gyventi taip, kad teiktume jo vardui gyrių. Štai 84-erių metų mūsų brolis Korė, gyvenantis Norvegijoje ir jau septynis dešimtmečius uoliai tarnaujantis Jehovai, sako: „Darbuotis Jehovos, Amžinybės Karaliaus, šlovei ir priklausyti jo švento vardo tautai yra didelė garbė. Kokia laimė pasakoti kitiems Biblijos tiesą ir matyti, kaip ją perpratę žmonės nušvinta džiaugsmu! Jaučiu didelį pasitenkinimą, kai aiškinu jiems Kristaus aukos reikšmę ir kaip per tą auką jie gali gauti amžinojo gyvenimo dovaną taikiame, teisiame naujajame pasaulyje.“

17 Kai kuriose vietovėse darosi vis sunkiau rasti žmonių, norinčių mokytis apie Dievą. Bet kai sutinki bent vieną, kas gerosios naujienos klausosi, ir gali padėti jam pažinti Dievą vardu, sužinoti jo tikslus, argi nedžiūgauji kaip ir Korė? O kaip galime būti sykiu ir Jehovos, ir Jėzaus liudytojai? Šį klausimą išnagrinėsime kitame straipsnyje.