Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. liepa

Jehovos tarnai atsižada neteisumo

Jehovos tarnai atsižada neteisumo

„Teatsižada neteisumo kiekvienas, kas mini Jehovos vardą“ (2 TIM 2:19).

1. Ką mes, Dievo tarnai, labai branginame?

GAL kada matei Dievo vardą ant pastato ar ant kokio kito objekto? Tuomet tikriausiai nustebai, nes tik mums, Jehovos liudytojams, jo vardas turi ypatingą reikšmę. Visoje žemėje niekas kitas jo nemini ir nebrangina taip kaip mes. Bet vadindamiesi šiuo šventu vardu jaučiame ir atsakomybę — privalome šlovinti Dievą savo elgesiu.

2. Kokią atsakomybę jaučiame vadindamiesi Dievo vardu?

2 Minėti šį šventą vardą dar nereiškia pelnyti Jehovos malonę. Turime laikytis jo nustatytų moralės normų. Ne veltui Biblijoje kiekvienam Jehovos tarnui prisakyta: „Šalinkis pikto“ (Ps 34:14, Brb). Šį nuostatą apaštalas Paulius aiškiai išreiškė tokiais žodžiais: „Teatsižada neteisumo kiekvienas, kas mini Jehovos vardą.“ (Perskaityk 2 Timotiejui 2:19.) Mes gerai žinomi kaip Dievo vardo garsintojai. O ar akivaizdu, kad atsižadame neteisumo?

„EIKITE ŠALIN“ NUO BLOGYBIŲ

3, 4. Kokie Pauliaus žodžiai biblistams seniai kelia klausimų ir kodėl?

3 Patyrinėkime, kokiu Biblijoje apsakytu įvykiu remdamasis  Paulius parašė tai, ką skaitome 2 Timotiejui 2:19. Jis kalba apie „Dievo pamatą“ ir du jame išraižytus įrašus. Pirmas įrašas „Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso“ yra tvirtinimas, tikriausiai persakytas iš Skaičių 16:5. (Žiūrėk pirmąjį studijų straipsnį.) Antras įrašas „teatsižada neteisumo kiekvienas, kas mini Jehovos vardą“ biblistams seniai kelia klausimų. Kodėl?

4 Minties raiška leidžia manyti, jog pastaroji Pauliaus frazė irgi yra citata iš Hebrajiškųjų raštų. Bet tokių žodžių juose nerandame. Tad kuo remdamasis apaštalas pasakė: „Teatsižada neteisumo kiekvienas, kas mini Jehovos vardą“? Prieš pat šiuos žodžius Paulius cituoja mintį iš Skaičių 16 skyriaus, kur kalbama apie Koracho maištą. Ar tai reiškia, kad antrąjį savo pasakymą Paulius užrašė turėdamas omenyje tą patį įvykį?

5—7. Kokiu Mozės laikų įvykiu remdamasis Paulius parašė žodžius, kuriuos skaitome 2 Timotiejui 2:19? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

5 Maišto kurstytojai sykiu su Korachu buvo ir Eliabo sūnūs Datanas ir Abiramas (Sk 16:1-5). Jie atvirai reiškė nepagarbą Mozei ir ignoravo, kad šį vyrą pats Dievas įgaliojo vesti tautą. Būdami izraelitų tarpe, maištininkai kėlė pavojų visų kitų dvasingumui. Prieš stojant dienai, kurią Jehova ruošėsi parodyti, kas yra ištikimas jo garbintojas, o kas ne, jis davė vieną konkretų nurodymą.

6 Biblijoje rašoma: „Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: ‘Kalbėk bendrijai ir sakyk: „Pasitraukite nuo Koracho, Datano ir Abiramo buveinių.“’ Mozė pakilo ir nuėjo pas Dataną ir Abiramą; Izraelio seniūnai sekė paskui jį. Jis kreipėsi į bendriją, tardamas: ‘Eikite šalin nuo palapinių šių nedorų vyrų, nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad nebūtumėte sunaikinti už visas jų nuodėmes.’ Jie pasitraukė nuo Koracho, Datano ir Abiramo buveinių“ (Sk 16:23-27). Tada Jehova maištininkus nubaudė mirtimi. O savo ištikimus garbintojus — visus, kurie nuo anų pasitraukė į šalį ir taip atsižadėjo neteisumo, — išsaugojo gyvus.

7 Dievas mato, kas glūdi žmogaus širdyje, todėl aiškiai skiria, kuris yra ištikimas jo tarnas ir priklauso jam. Vis dėlto jam atsidavę žmonės turėjo veikti ryžtingai ir nuo neteisiųjų atsiskirti. Taigi tikėtina, jog įvykį, aprašytą Skaičių 16:23-27, Paulius ir turėjo omenyje, kai įspėjo: „Teatsižada neteisumo kiekvienas, kas mini Jehovos vardą.“ Tokia mūsų išvada derinasi su tuo, ką apaštalas, remdamasis žodžiais iš Skaičių 16:5, priminė Timotiejui: „Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso“ (2 Tim 2:19).

„Į KVAILUS, NEMOKŠIŠKUS GINČUS NESIVELK“

8. Kas dar būtina, nei vien minėti Jehovos vardą ir priklausyti krikščionių bendruomenei?

8 Naudodamasis anuo Mozės laikų pavyzdžiu, Paulius priminė Timotiejui, kaip svarbu veikti ryžtingai norint išsaugoti brangų ryšį su Dievu. Juk tai, kad žmogus priklausė krikščionių bendruomenei, buvo dar ne viskas, kaip kadaise izraelitams buvo negana vien tik minėti Jehovos vardą. Ištikimi Dievo garbintojai privalo  nesvyruodami atsižadėti neteisumo. Ką toks raginimas reiškė Timotiejui? Ko Jehovos tarnai šiandien gali pasimokyti iš Pauliaus priesako, užrašyto šventosios dvasios įkvėpimu?

9. Kaip „kvaili, nemokšiški ginčai“ veikė pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenę?

9 Laiške Paulius rašo Timotiejui, kaip neteisumas gali pasireikšti ir kaip reikia jo atsižadėti. Pavyzdžiui, jis įspėja „nekovoti dėl žodžių“ ir vengti tuščiažodžiavimų. (Perskaityk 2 Timotiejui 2:14, 16, 23.) Kai kas anų laikų bendruomenėje skleidė atskalūniškus mokymus. Kiti, regis, propagavo abejotinas idėjas, kurios, net jei ir neprieštaravo Biblijos tiesoms, broliją skaldė. Visa tai kėlė kivirčus, diskusijas dėl žodžių ir gadino sveiką bendruomenės atmosferą. Todėl Paulius pabrėžė, jog „į kvailus, nemokšiškus ginčus“ reikia nesivelti.

10. Ką turime daryti susidūrę su atskalūnais?

10 Šiais laikais Jehovos garbintojai retai kada susiduria su atskalūnybe pačioje bendruomenėje. Vis dėlto kai pasigirsta kokie nors Šventuoju Raštu nepagrįsti mokymai, juos, kad ir kas skleistų, iškart ryžtingai atmeskime. Būtų neprotinga įsitraukti į debatus su atskalūnais tiesiogiai, per internetą ar kitaip. Net jeigu turėtume gerą ketinimą — padėti kuriam nors iš jų suprasti, kur tiesa, — kalbėtis su tokiu asmeniu reikštų nepaklusti Dievui. Jis mums liepia neturėti jokių reikalų su atskalūnais, visiškai nuo jų atsiriboti.

Nesileisk į diskusijas su atskalūnais (žiūrėk 10 pastraipą)

11. Dėl ko gali įsiplieksti kvaili ginčai ir kokį pavyzdį rodo krikščionių vyresnieji?

11 Be atskalūniškų idėjų, dar kai kas gali drumsti bendruomenės vienybę. Pavyzdžiui, „kvaili, nemokšiški ginčai“ gali įsiplieksti dėl skirtingų nuomonių apie pramogas. Aišku, jei kuris bendratikis siūlo tokias pramogas, kurių turinys kertasi su Jehovos nustatytomis moralės normomis, krikščionių vyresniesiems tylėti, kad tik nekiltų ginčų, nedera (Ps 11:5; Ef 5:3-5). Vis dėlto ganytojai turi saugotis propaguoti savo pačių nuomonę. Jie tvirtai laikosi Šventojo Rašto nurodymo, skirto krikščionių prižiūrėtojams: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę [...] ne viešpataudami jums patikėtiems, bet būdami pavyzdžiu kaimenei“ (1 Pt 5:2, 3; perskaityk 2 Korintiečiams 1:24).

12, 13. a) Kuo Jehovos liudytojai vadovaujasi rinkdamiesi pramogas? b) Kaip principai, paminėti 12 pastraipoje, padeda apsispręsti įvairiais asmeninio pobūdžio klausimais?

12 Mūsų organizacija netikrina įvairių filmų, vaizdo žaidimų, knygų ar dainų turinio ir nenurodinėja, kurie konkrečiai krikščioniui nederami. Kodėl? Šventasis Raštas skatina kiekvieną lavinti savo sąžinę, kad „atskirtų gera nuo blogo“ (Hbr 5:14). Vadovaudamiesi jame išdėstytais pagrindiniais principais galime patys nustatyti, kaip pramogauti. Kad ir ką rinktumės, visada ištirkime, „kas patinka Viešpačiui“ (Ef 5:10). Biblija taip pat moko, jog šeimos galva turi teisę vadovauti namiškiams, todėl jis gali pasakyti, kokios pramogos jiems nepriimtinos * (1 Kor 11:3; Ef 6:1-4).

13 Minėti Biblijos principai padeda tinkamai apsispręsti ir kitose gyvenimo  srityse. Pavyzdžiui, dėl skirtingų nuomonių apie aprangą ir išvaizdą, gydymo metodus ir mitybą bei daugelį kitų asmeninio pobūdžio dalykų irgi gali kilti ginčai. Jeigu rinkdamasis tai, kas patinka, bendratikis nepažeidžia Biblijos normų, būtų išmintinga nesileisti į diskusijas dėl jo požiūrio. Juk „Viešpaties vergui nedera kivirčytis; jis turi būti su visais švelnus“, taktiškas (2 Tim 2:24).

ŠALINKIMĖS BLOGŲ DRAUGIJŲ

14. Kokiu palyginimu Paulius pabrėžė, jog būtina šalintis blogų draugijų?

14 Kaip dar mes, Jehovos tarnai, galime atsižadėti neteisumo? Vengdami artimo ryšio su tais, kurie elgiasi neteisiai. Čia verta atkreipti dėmesį į vieną įdomų Pauliaus palyginimą tame pačiame laiško skyriuje. Po žodžių apie „Dievo pamatą“ jis kalba apie „didelius namus“, kuriuose yra „ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių, — vieni garbingos paskirties, antri negarbingos“ (2 Tim 2:20, 21). Apaštalas įspėja šalintis „negarbingos“ paskirties indų.

15, 16. Ko mus moko palyginimas apie „didelius namus“?

15 Ką reiškia ši Pauliaus iliustracija? Krikščionių bendruomenę galima prilyginti „dideliam namui“, o atskirą jos narį — indui ar kitokiam rykui. Bet jei į kurį nors indą pakliuvo pavojingų medžiagų, jis tapo nehigieniškas, nebetinkamas naudoti. Šeimininkas tokio daikto nebelaikys sykiu su švariais indais, pavyzdžiui, šalia puodo, kuriame gamina valgį.

16 Jehovos tarnai, jei nori likti tyri, irgi turi vengti glaudaus ryšio su tuo bendratikiu, kuris nuolat pažeidinėja Jehovos principus. (Perskaityk  1 Korintiečiams 15:33.) Ir jeigu to reikia vengti bendruomenėje, juolab privalu šalintis blogų pasaulio draugijų. Juk daugelis žmonių šiandien yra pinigų mylėtojai, neklusnūs tėvams, neištikimi, šmeižikai, nesutramdomi, nemylintys gera, išdavikai, mylintys malonumus, o ne Dievą (2 Tim 3:1-5).

JEHOVA LAIMINA UŽ RYŽTĄ LIKTI JAM IŠTIKIMIEMS

17. Kaip Dievui ištikimi izraelitai parodė neturį nieko bendra su neteisiaisiais?

17 Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertime rašoma, kaip ryžtingai izraelitai pakluso Jehovai, išgirdę jo įsakymą pasišalinti nuo Koracho, Datano ir Abiramo buveinių. Skaitome, kad jie „iškart atsitraukė“ (Sk 16:24, 27, NW). Niekas nedelsė ir nesvyravo. Taip pat nurodyta dar viena detalė: žmonės „atsitraukė [...] iš visų pusių“. Dievui ištikimi izraelitai nemėgino rizikuoti. Ne, jie pakluso besąlygiškai — aiškiai parodė esą su Jehova ir neturį nieko bendra su neteisiaisiais. Ko mes pasimokome?

18. Ką Paulius turėjo mintyje liepdamas Timotiejui bėgti nuo „jaunatvės geismų“?

18 Mes branginame savo draugystę su Jehova, todėl prireikus irgi turime veikti ryžtingai, be atidėliojimų. Būtent taip elgtis Paulius ir ragino, kai rašė Timotiejui: „Bėk nuo jaunatvės geismų“ (2 Tim 2:22). Tuo laiku Timotiejus jau buvo subrendęs vyras, ko gero, trisdešimt suvirš metų. Bet kvaili „jaunatvės geismai“ gali pasireikšti ir vėlesniame amžiuje. Tokiems geiduliams užėjus, Timotiejus privalėjo nuo jų bėgti, kitaip tariant, atsižadėti neteisumo. Šitaip daryti liepė ir Jėzus: „Jeigu tavo akis veda tave į suklupimą, išlupk ją ir mesk šalin“ (Mt 18:9). Jei pakimba grėsmė mūsų dvasingumui, mes irgi turime tuojau pat ryžtingai trauktis iš pavojingos aplinkos.

19. Kaip kai kurie mūsų bendratikiai stengiasi išsaugoti savo ryšį su Dievu?

19 Kaip mūsų bendratikiai stengiasi išsaugoti savo ryšį su Jehova? Pavyzdžiui, ne vienas iš tų, kurie prieš tapdami Dievo garbintojais buvo pratę išgėrinėti, dabar nusprendė visiškai nevartoti alkoholio. Kitas atsisako tam tikrų pramogų, kad ir nežalingų, bet galinčių pakurstyti aistras, su kuriomis jis tebekovoja (Ps 101:3). Štai vienas jaunuolis, kol dar nebuvo krikščionis, eidavo į šokių vakarėlius, kur vyravo palaida atmosfera. Sužinojęs tiesą, jis net bendratikių sambūriuose nebešoka norėdamas, kad jo neapniktų kaip tada nedoros mintys ar geiduliai. Žinoma, tai nereiškia, jog visi krikščionys turi susilaikyti nuo alkoholio, nešokti ar vengti kitų dalykų, kurie savaime nėra blogi. Tačiau kilus dvasiniam pavojui kiekvienas privalome būti ryžtingas ir bėgte bėgti nuo vilionės.

20. Kokia mintis guodžia, kai būna nelengva atsižadėti neteisumo?

20 Garbė vadintis Jehovos vardu neatsiejama nuo atsakomybės. Mes privalome atsižadėti neteisumo ir šalintis pikto (Ps 34:14, Brb). Aišku, tai gali būti nelengva. Tačiau guodžia mintis, kad Jehova „tuos, kurie jam priklauso“ ir jam paklūsta, visada mylės (2 Tim 2:19; perskaityk 2 Metraščių 16:9a).

^ pstr. 12 Svetainėje jw.org skaitykite straipsnį „Ar Jehovos liudytojams draudžiami kai kurie filmai, knygos, dainos?“ Ieškokite APIE MUS > DAŽNAI UŽDUODAMI KLAUSIMAI.