Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. liepa

„Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso“

„Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso“

„Jei kas myli Dievą, tai tas yra jo pažintas“ (1 KOR 8:3).

1. Koks Biblijos pasakojimas byloja, kad Dievo tarnai gali apgauti save klaidingais samprotavimais? (Žiūrėk paveikslėlį puslapio viršuje.)

IŠAUŠO rytas. Prie Jehovos padangtės įėjimo stovi vyriausiasis kunigas Aaronas, rankose laikydamas smilkytuvą. Gretimai smilkalus Jehovai atnašauja ir Korachas su 250 vyrų (Sk 16:16-18). Iš pirmo žvilgsnio visi jie atrodo ištikimi Dievo garbintojai. Tačiau Korachas ir jo bendrai skiriasi nuo Aarono. Anie vyrai — išdidūs maištininkai, mėginantys pasisavinti kunigystę (Sk 16:1-11). Negana to, jie klaidingai įsitikinę, kad jų auka Dievui priimtina. Tačiau Jehovai žmogaus širdis lyg ant delno. Jis mato jų veidmainystę, užslėptą garbės troškimą. Todėl jų elgesys Dievą užrūstina (Jer 17:10).

2. Kas, anot Mozės, turėjo įvykti ir kaip jo žodžiai išsipildė?

2 Minėtos dienos išvakarėse Mozė buvo pasakęs: „Rytoj rytą Viešpats parodys, kas jam priklauso“ (Sk 16:5). Kaipgi Jehova parodė žinąs, kas yra tikrieji jo garbintojai, o kas tik jais dedasi? Biblijoje sakoma, kad iš dangaus prasiveržė Viešpaties ugnis ir sunaikino Korachą su anais dviem šimtais penkiasdešimt vyrų, atnašavusių  smilkalus (Sk 16:35; 26:10). Stovėti liko vienas Aaronas. Jehova akivaizdžiai parodė, kas yra tikrasis jo kunigas ir garbintojas. (Perskaityk 1 Korintiečiams 8:3.)

3. a) Kokia padėtis susiklostė apaštalo Pauliaus dienomis? b) Ką suprantame iš to, kaip Jehova kadaise pasielgė su maištininkais?

3 Po maždaug pusantro tūkstančio metų, apaštalo Pauliaus dienomis, panaši padėtis susiklostė krikščionių bendruomenėje. Kai kurie, nors tebebuvo bendruomenės nariai, persiėmė klaidingų mokymų. Žiūrint iš šalies jie galbūt nesiskyrė nuo kitų krikščionių. Bet atskalūniškos jų pažiūros tikriesiems Dievo garbintojams kėlė didelę grėsmę. Jie buvo tarsi vilkai avių kailyje ir ėmė griauti kitų tikėjimą (2 Tim 2:16-18). Jehova, aišku, viską matė. Tuo neabejojo ir Paulius. Apaštalas žinojo, kaip Dievas kadaise pasielgė su Korachu ir kitais maištininkais. Kad ir mes tvirtai pasitikėtume Jehova, verta atkreipti dėmesį į vieną fragmentą iš Pauliaus laiško Timotiejui.

JEHOVA NESIKEIČIA

4. a) Dėl ko Paulius buvo tikras? b) Kaip savo įsitikinimą jis išreiškė laiške Timotiejui?

4 Paulius buvo tikras, kad Jehova mato, kas jį garbina veidmainingai, o kas klusnia širdimi. Apie tokį tvirtą apaštalo įsitikinimą byloja žodžiai, kuriuos Dievo dvasios įkvėptas parašė Timotiejui. Paminėjęs, kokią dvasinę žalą klaidatikiai jau padarė kai kuriems bendruomenėje, Paulius sako: „Vis dėlto Dievo pamatas stovi tvirtas, su tokiu antspaudu: ‘Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso’ ir: ‘Teatsižada neteisumo kiekvienas, kas mini Jehovos vardą’“ (2 Tim 2:18, 19).

5, 6. a) Kuo ypatingas Pauliaus pasakymas „Dievo pamatas“? b) Kaip jo žodžiai turėjo paveikti Timotiejų?

5 Žodis „pamatas“ kaip metafora Šventajame Rašte taikomas daug kam. Pavyzdžiui, taip vadinama senovės Izraelio sostinė Jeruzalė (Ps 87:1, 2, Brb). Jėzus, didingų Dievo tikslų įgyvendintojas, taip pat prilyginamas pamatui ar kertiniam pamato akmeniui (1 Kor 3:11; 1 Pt 2:6). Bet pasakymas „Dievo pamatas“ Biblijoje pavartotas vienintelį kartą. Ką Paulius čia turėjo omenyje?

6 „Dievo pamatą“ Paulius pamini toje pačioje laiško eilutėje, kurioje cituoja Skaičių 16:5 užrašytus Mozės žodžius apie Korachą ir jo šalininkus. Šitaip Paulius norėjo Timotiejų padrąsinti ir jam priminti, kad Jehova puikiai mato, kas dedasi krikščionių bendruomenėje, ir kad bet kokiai piktadarystei jis užkirs kelią. Atskalūnų pastangas priešintis jo valiai Jehova pavers niekais, kaip kadaise Koracho. Paulius neėmė detaliai aiškinti, ką reiškia pasakymas „Dievo pamatas“. Tačiau jo žodžiai, be abejo, sužadino Timotiejui dar tvirtesnį pasitikėjimą Jehova.

7. Kodėl galime neabejoti, kad Jehova visada bus teisus ir ištikimas?

7 Jehovos normos ir principai niekad nesikeičia. „Viešpaties užmojis amžinas, jo širdies sumanymai tęsiasi per visas kartas“, — parašyta Psalmyno 33:11. Kitose Biblijos eilutėse sakoma, kad Jehovos valdžia, ištikimoji meilė, teisumas ir ištikimybė  yra amžini (Iš 15:18; Ps 100:5; 111:3). Malachijo 3:6 skaitome: „Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu.“ Panaši mintis yra ir Jokūbo 1:17, kur pasakyta, jog Dievas „nesimaino ir nesikeičia, kaip kad slenkantys šešėliai“.

ANTSPAUDAS, LIUDIJANTIS, KAD JEHOVA GALIMA PASITIKĖTI

8, 9. Ką svarbaus suprantame iš įrašo ant „Dievo pamato“?

8 Ant „Dievo pamato“, kurį Paulius paminėjo 2 Timotiejui 2:19, yra tarsi antspaudu įspausti ypatingi žodžiai. Senovėje buvo įprasta ant pamato iškalti užrašą, bylojantį, kas namo statytojas ar savininkas. Paulius yra pirmasis Biblijos rašytojas, užsiminęs apie tokį paprotį. * Anot jo, ant „Dievo pamato“ yra dvi frazės: „Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso“ ir: „Teatsižada neteisumo kiekvienas, kas mini Jehovos vardą.“ Tai mums primena žodžius iš Skaičių 16:5 (perskaityk).

9 Ką svarbaus iš minėto įrašo supranta tie, kas priklauso Dievui? Kad jo principai remiasi dviem esminėmis tiesomis: 1) Jehova myli tuos, kurie jam ištikimi; 2) Jehova nekenčia neteisybės. Tačiau kaip visa tai susiję su atskalūnybe bendruomenėje?

10. Ką, matydami atskalūnų darbus, galbūt manė krikščionys?

10 Timotiejui ir kitiems atskalūnų darbai, matyt, kėlė didelį nerimą. Kai kurie krikščionys galbūt stebėjosi, kodėl tokie asmenys tebėra bendruomenėje. Jie gal net abejojo, ar Jehova tikrai mato skirtumą tarp ištikimos jų tarnystės ir atskalūnų veidmainiavimo (Apd 20:29, 30).

Timotiejus privalėjo nepasiduoti atskalūnų įtakai (žiūrėk 10—12 pastraipas)

11, 12. Kokį poveikį Timotiejui padarė Pauliaus žodžiai?

11 Pauliaus laiškas, žinoma, sustiprino Timotiejaus tikėjimą. Priminė, kaip Jehova atskleidė Koracho ir jo bendrų veidmainystę ir nubaudė juos mirtimi, o ištikimam savo tarnui Aaronui parodė palankumą. Taigi jeigu krikščionių bendruomenėje anuomet ir radosi apsimetėlių, Dievas neabejotinai žinojo, kas jam priklauso.

 12 Jehova niekada nesikeičia, juo visuomet galima pasitikėti. Dievas neapkenčia neteisybės ir savo nustatytu metu neatgailaujantiems nusidėjėliams įvykdys nuosprendį. Timotiejui, vienam iš tų, kurie „mini Jehovos vardą“, Pauliaus žodžiai taip pat bylojo, jog būtina nesileisti neteisybę pamėgusių apsimetėlių paveikiamam. *

TIKRUOSIUS SAVO GARBINTOJUS JEHOVA VISADA LAIMINA

13. Kuo galime būti tikri?

13 Šventosios dvasios įkvėpimu užrašyti Pauliaus žodžiai reikšmingi ir mums. Visų pirma, gera žinoti, kad Jehova mato mūsų pastangas ištikimai jam tarnauti. Bet jis nėra tik pasyvus stebėtojas. Tais, kurie jam priklauso, Dievas labai rūpinasi. Biblijoje sakoma: „Viešpaties akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi“ (2 Met 16:9). Todėl galime būti tikri, kad tai, ką iš tyros širdies dėl Jehovos darome, niekad nenueis veltui (1 Kor 15:58; 1 Tim 1:5).

14. Koks garbinimas Jehovai nepriimtinas?

14 Iš Pauliaus žodžių suprantame, kad apsimestinis garbinimas Jehovai nepriimtinas. Jis aiškiai įžvelgia, kieno širdis jam neištikima. Patarlių 3:32 sakoma: „Suktu žmogumi Viešpats bjaurisi.“ Suktas yra ir tas, kuris dedasi klusnus Dievui, bet slapčia nuodėmiauja. Kitus žmones jam gal ir pavyks apgauti, tik ne Jehovą — didžios galios ir teisingumo Dievą. Todėl Biblija įspėja: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks“ (Pat 28:13; perskaityk 1 Timotiejui 5:24; Hebrajams 4:13).

15. Kokio polinkio turėtume vengti ir kodėl?

15 Šiandieną milijonai Jehovos tarnų yra jam atsidavę visa širdimi. Retas kuris ima veidmainiauti ir garbinti Dievą iš netikrų paskatų. Tačiau jeigu taip nutiko Mozės dienomis ir pirmųjų krikščionių laikais, gali nutikti ir šiandien (2 Tim 3:1, 5). Ar dėl to turėtume savo bendratikius įtarinėti, abejoti jų ištikimybe Jehovai? Aišku, ne. Tai būtų visiškai beprasmiška ir neteisinga. (Perskaityk Romiečiams 14:10-12; 1 Korintiečiams 13:7.) Be to, nepatiklus požiūris į brolius ir seses pakenktų ir mūsų pačių ryšiui su Jehova.

16. a) Kas padės saugotis veidmainystės? b) Kuo tau naudingas skyrelis „ Save tikrinkite [...]. Save tyrinėkite“?

16 Kiekvienas krikščionis turi save ištirti (Gal 6:4). Dėl netobulos prigimties mūsų dievatarnystės motyvai nejučia gali pasidaryti nebenuoširdūs (Hbr 3:12, 13). Todėl vis pamąstykime: „Ar Jehovą garbinu todėl, kad jį myliu ir laikau savo valdovu? O gal daugiausia galvoju apie tai, koks geras gyvenimas manęs laukia rojuje?“ (Apr 4:11) Tokia savityra padės įžvelgti net mažiausią širdyje slypintį veidmainystės krislelį ir jį pašalinti.

IŠTIKIMI DIEVO TARNAI YRA LAIMINGI

17, 18. Kodėl Dievą garbinti turime tyra, neveidmaininga širdimi?

17 Jei stengsimės Dievą garbinti tyra, neveidmaininga širdimi, būsime gausiai laiminami. „Laimingas žmogus, kurio Viešpats nelaiko kaltu, kurio  dvasioje nėra apgaulės“, — sakė psalmininkas (Ps 32:2). Jeigu mūsų tarnystės motyvai nesavanaudiški, jau dabar jausimės laimingesni, o ateityje galėsime džiaugtis tobulu gyvenimu.

18 Atėjus laikui Jehova parodys, kas užsiima piktadarystėmis ar gyvena dvilypį gyvenimą. „Skirtumas tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo“ tada bus akivaizdus (Mal 3:18). O kol kas galime guostis mintimi, kad „Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir jo ausys išgirs jų maldas“ (1 Pt 3:12).

^ pstr. 8 Po keleto dešimtmečių rašytoje Apreiškimo knygoje minimi „dvylika pamatinių akmenų“ su iškaltais dvylikos apaštalų vardais (Apr 21:14).

^ pstr. 12 Kitame straipsnyje aptariama, kaip, sekdami Jehova, galime atsižadėti neteisumo.