Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. gegužė

Kaip turėtume kiekvienam atsakyti

Kaip turėtume kiekvienam atsakyti

„Jūsų kalba visada tebūna maloni, [...] kad žinotumėte, kaip turite kiekvienam atsakyti“ (KOL 4:6).

1, 2. a) Koks atvejis byloja, kad naudinga užduoti taiklius klausimus? (Žiūrėk nuotrauką puslapio viršuje.) b) Kodėl nereikia bijoti kalbėtis sudėtingomis religinėmis temomis?

SYKĮ viena mūsų sesė kalbėjosi apie Bibliją su savo vyru. Jis išpažino krikščionybę ir teigė tikįs Trejybe. Matydama, kad vyras pats ne iki galo supranta šį mokymą, sesė taktiškai paklausė: „Vadinasi, tu tiki, kad Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, šventoji dvasia yra Dievas, bet jie yra ne trys atskiri dievai, o vienas?“ Nustebęs vyras atsakė: „Ne! Šituo aš netikiu.“ Prasidėjo gyvas pokalbis apie tai, kas iš tiesų yra Dievas.

2 Šis atvejis byloja, kad mandagūs, gerai parinkti klausimai gali labai praversti. Taip pat suprantame, kad nereikia bijoti kalbėtis sudėtingomis temomis — apie Trejybę, pragarą ar Kūrėjo egzistavimą. Jei kliaujamės Jehova ir iš jo mokymo semiamės išminties, mūsų kalba bus paveiki ir palies klausytojų širdį (Kol 4:6). Ką galėtume daryti, kad būtume dar geresni Dievo Žodžio mokytojai? Turime (1) užduoti klausimus, skatinančius pašnekovą išsisakyti, (2) Biblijos eilutes paaiškinti taip, kad padėtume  jam prieiti prie teisingos išvados, ir (3) pateikti įtaigių palyginimų. Dabar apie šiuos tris dalykus ir pakalbėkime.

UŽDUOK KLAUSIMŲ, SKATINANČIŲ IŠSISAKYTI

3, 4. Kodėl svarbu užduoti pašnekovui klausimų? Prašom pateikti pavyzdį.

3 Klausimai padeda mums suprasti kito asmens požiūrį. Kodėl tai svarbu? „Duoti atsakymą žmogui, jo neišklausius, ir kvaila, ir užgaulu“, — sakoma Patarlių 18:13. Tad prieš imdami aiškinti, kas Biblijoje rašoma apie vieną ar kitą dalyką, visų pirma sužinokime, kokie pašnekovo įsitikinimai. Antraip tik švaistytume laiką įrodinėdami klaidingumą idėjos, kuria jis galbūt ir taip netiki (1 Kor 9:26).

4 Tarkime, kalbamės su kuo nors apie pragaro doktriną. Daugelis netiki, kad yra tokia vieta, kur žmonės būtų kankinami liepsnose. Jų nuomone, pragaras — tai tiesiog atskirtis nuo Dievo. Todėl pašnekovui galėtume sakyti: „Pragarą žmonės įsivaizduoja įvairiai. O kaip jūs?“ Išklausę atsakymą, būsime geriau pasiruošę padėti žmogui suprasti, ko šiuo klausimu moko Biblija.

5. Kaip klausimai padės mums įžvelgti, kodėl žmogus mano vienaip ar kitaip?

5 Taktiški klausimai taip pat padės mums įžvelgti, kodėl asmuo mano vienaip ar kitaip. Štai jei tarnyboje kas nors pasako, kad netiki Dievo, galbūt iškart pagalvojame, kad žmogus ateistas ir tiki evoliucija (Ps 10:4). Tačiau daugelis prarado tikėjimą matydami, kiek aplink blogio. Gal ir patys yra skaudžiai nukentėję. Jiems nesuprantama, kaip mylintis Kūrėjas gali visa tai leisti. Taigi jei pašnekovas sako abejojąs Dievo buvimu, pasiteiraukime, ar visada taip manė. Jei ne, galėtume paklausti, kas konkrečiai privertė pakeisti požiūrį. Tolesni jo žodžiai mums padės nuspręsti, kaip geriausiai galėtume jam pagelbėti. (Perskaityk Patarlių 20:5.)

6. Ką turime daryti pateikę klausimą?

6 Uždavę klausimą, atidžiai klausykimės ir stenkimės įsijausti į pašnekovo padėtį. Pavyzdžiui, galbūt matome, kad jo tikėjimą rūpestingu Kūrėju pakirto kokia nelaimė. Pirmiausia pasakykime, kad suprantame tokius jo jausmus ir kad nėra nieko bloga klausti, kodėl patiriame kančių (Hab 1:2, 3). Tada galime pateikti Dievo buvimo įrodymus. Jei nepritrūksime meilės ir kantrybės, žmogų, ko gero, sudominsime ir jis norės išgirsti daugiau. *

GERAI PAAIŠKINK BIBLIJOS EILUTES

Ko būtina nepamiršti, kad mūsų tarnyba būtų vaisinga? (žiūrėk 7 pastraipą)

7. Ko svarbu nepamiršti, kad mūsų skelbimas būtų paveikus?

7 Svarbiausias mūsų įrankis evangelizacijos tarnyboje yra Biblija. Ji padaro mus visiškai tinkamus, puikiai parengia kiekvienam geram darbui (2 Tim 3:16, 17). Jei tiesą norime skelbti paveikiai, negana tik vieną po kitos skaityti Šventojo Rašto eilutes. Reikia ir paaiškinti jų prasmę, padėti žmogui suprasti, kaip jos siejasi su gvildenama tema. (Perskaityk Apaštalų darbų 17:2, 3.) Dabar aptarkime tris galimas situacijas.

8, 9. a) Kaip galėtume diskutuoti su asmeniu, tikinčiu, kad Jėzus lygus Dievui? b) Kokie dar argumentai, kaip rodo tavo patirtis, kalbantis šia tema būna paveikūs?

 8 Pirma situacija: tarnyboje sutikome žmogų, kuris įsitikinęs, kad Jėzus lygus Dievui. Kokias Biblijos eilutes tiktų apsvarstyti? Galėtume drauge perskaityti Jėzaus žodžius iš Jono 6:38: „Nusileidau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė.“ Tada būtų tinkama paklausti: „Jeigu Jėzus yra Dievas, kas jį iš dangaus siuntė? Argi ne už jį aukštesnis asmuo? Juk siuntėjas yra viršesnis už pasiuntinį.“

9 Taip pat galėtume perskaityti apaštalo Pauliaus žodžius iš Filipiečiams 2:9. Čia paminėta, kas įvyko po Jėzaus prikėlimo: „Dievas [...] padarė [Jėzų] dar aukštesnį — dovanojo jam vardą, viršesnį už bet kurį kitą vardą.“ Kad padėtume pašnekovui suvokti šios eilutės prasmę ir prieiti prie teisingos išvados, galėtume paklausti: „Jeigu Jėzus prieš mirdamas buvo lygus Dievui ir Dievas vėliau padarė jį dar aukštesnį, argi tai nereikštų, kad Jėzus tapo aukštesnis už patį Dievą? Bet ar kas nors gali būti aukštesnis už Dievą?“ Bibliją gerbiantį doros širdies žmogų toks samprotavimas, tikėtina, paskatins šį klausimą patyrinėti išsamiau (Apd 17:11).

10. a) Kaip galėtume diskutuoti su asmeniu, tikinčiu, kad yra pragaras? b) Kokie dar argumentai, kaip rodo tavo patirtis, kalbant šiuo klausimu yra paveikūs?

10 Antra situacija: labai religingam žmogui sunku patikėti, kad nusidėjėliai nebus amžinai kankinami pragare. Galimas dalykas, jis nori, kad nedorėliai atsiimtų už savo piktus darbus, todėl pragaru ir tiki. Ką tokiam žmogui galėtume sakyti? Visų pirma patikinkime jį, kad nedorėliai tikrai bus nubausti (2 Tes 1:9). Tada pasiūlykime perskaityti Pradžios 2:16, 17, kur pasakyta, kad bausmė už nuodėmę yra mirtis. Galime paminėti, jog Adomo kaltė buvo išties didelė — dėl jo prasižengimo jo palikuonys, visi žmonės, gimsta su nuodėme (Rom 5:12). Bet apie jokį pragarą Dievas jam nekalbėjo. Tada galime paklausti: „Jei Adomui su Ieva grėsė pragaro liepsna, argi nebūtų buvę teisinga juos iš anksto apie tai įspėti?“ Parodykime Pradžios 3:19 ir pabrėžkime, kad ir vėliau, kai pirmajai porai  skelbė nuosprendį, Dievas apie pragarą neužsiminė, tik pasakė Adomui, kad jis sugrįš į dulkes. Pašnekovo tada paklauskime: „Ar teisinga būtų sakyti Adomui, kad grįš į dulkes, jei iš tiesų jis turėjo eiti į pragarą?“ Žmogų, neturintį išankstinio nusistatymo, toks klausimas galbūt paskatins susimąstyti.

11. a) Kaip galėtume diskutuoti su žmogumi, teigiančiu, kad visi geri žmonės eis į dangų? b) Kokie dar argumentai, kaip rodo tavo patirtis, kalbant šia tema yra veiksmingi?

11 Trečia situacija: tarnyboje sutinkame žmogų, tikintį, kad visi geri žmonės eina į dangų. Dėl tokio įsitikinimo Biblijos žodžius jis gali suprasti savaip. Štai atverčiame jam Apreiškimo 21:4 (perskaityk). Žmogus gal tvirtins, kad tai, kas čia aprašyta, mūsų laukia danguje. Ką galėtume jam sakyti? Neskubėkime skaityti kitų Biblijos eilučių, verčiau panagrinėkime jau perskaitytą. Joje sakoma, kad „nebebus mirties“. Paklauskime: „Ar sutinkate, jog jeigu apie kokį dalyką sakoma, kad jo nebebus, vadinasi, anksčiau jis turėjo būti?“ Žmogus tikriausiai sutiks. Tada galėtume priminti, jog danguje mirties niekad nebuvo, žmonės miršta tik čionai, žemėje. Taigi logiška daryti išvadą, kad Apreiškimo 21:4 kalbama apie būsimas sąlygas žemėje (Ps 37:29).

PATEIK ĮTAIGIŲ PALYGINIMŲ

12. Kodėl Jėzus pateikdavo palyginimų?

12 Mokydamas Jėzus pateikdavo ne tik klausimų, bet ir palyginimų. (Perskaityk Mato 13:34, 35.) Tai, kaip klausytojai į tuos palyginimus reaguodavo, puikiai atskleisdavo, kas iš tiesų yra jų širdyje (Mt 13:10-15). Jėzaus mokymas, be to, buvo patrauklesnis ir įsimintinesnis. Kaip mes galėtume sekti Jėzaus pavyzdžiu?

13. Kaip galėtume padėti žmogui suprasti, kad Dievas viršesnis už Jėzų?

13 Geriausia, kai palyginimas yra paprastas. Tarkim, norime paaiškinti, kad Dievas yra viršesnis už Jėzų. Pradžioje galėtume pasakyti, kad tiek Dievas, tiek Jėzus jųdviejų tarpusavio ryšį prilygino tėvo ir sūnaus santykiams: Tėvu vadinamas Dievas, Sūnumi — Jėzus (Lk 3:21, 22; Jn 14:28). Pašnekovo tada paklauskime: „Jeigu norėtumėte man paaiškinti, kad du žmonės yra vienas kitam lygūs, kokį giminystės ryšį panaudotumėte kaip pavyzdį?“ Žmogus gal paminės brolius, netgi dvynius. Tada atkreipkime jo dėmesį į tai, kaip paprasta buvo sugalvoti tokį pavyzdį. Paklauskime: „Ar nemanote, kad Jėzus — Didysis Mokytojas dviejų asmenų lygybei pailiustruoti būtų sugalvojęs tokį pat pavyzdį? Vis dėlto Dievą jis vadino savo Tėvu. Iš jo žodžių galime suprasti, kad Dievas yra už jį vyresnis ir viršesnis.“

14. Koks palyginimas padėtų žmogui suprasti, kaip nelogiška manyti, kad Dievas įgaliojo Šėtoną kankinti žmones pragare?

14 Štai kitas pavyzdys. Kai kurie tiki, kad pragaro valdžią Dievas atidavė Šėtonui. Kaip galėtume padėti tokiems suprasti, kokia nelogiška ši mintis? Žmogui, turinčiam vaikų, galėtume sakyti: „Įsivaizduokite, kad jūsų vaikas ėmė maištauti ir krėsti šunybes. Ką darytumėte?“ Pašnekovas tikriausiai atsakys, kad vaiką sudraustų, gal net ne vieną kartą, primintų, kad taip elgtis negalima (Pat 22:15).  Žmogaus tada paklauskime, ką darytų, jei vaikas drausminimą ignoruotų ir toliau neklausytų. Dauguma atsakys, kad tokį neklaužadą nubaustų. Tada galime tęsti: „O jei sužinotumėte, kad jūsų vaikas šitaip maištauja, nes susidėjo su kokiu nedoru pašaliečiu?“ Tėvas ar mama ant tokio asmens, be abejo, supyktų. Galiausiai paklauskime: „Žinodami, kokią blogą įtaką tas žmogus padarė jūsų vaikui, ar jį prašytumėt vaiką nubausti?“ Pašnekovas, žinoma, atsakys „ne“. Tad ir Dievas tikrai neprašytų Šėtono — to, kuris visus suvedžioja nedorai elgtis, — bausti žmones už nedorus darbus.

IŠLAIKYK TEISINGĄ POŽIŪRĮ

15, 16. a) Kodėl neturėtume tikėtis, kad kiekvienas susidomės žinia apie Karalystę? b) Ar turime būti ypač gabūs, kad mūsų tarnyba būtų vaisinga? Prašom paaiškinti. (Dar žiūrėk skyrelį „ Straipsniai, naudingi tarnyboje“.)

15 Suprantame, kad net jei užduotume taikliausius klausimus, skaitytume ir paaiškintume tinkamiausias Biblijos eilutes ir pateiktume geriausius palyginimus, žinia apie Karalystę susidomės ne kiekvienas (Mt 10:11-14). Antai Jėzus buvo pats didžiausias Mokytojas, bet ir į jo žodžius įsiklausė tik nedaugelis (Jn 6:66; 7:45-48).

16 Galbūt manome, kad nesame geri skelbėjai ir mokytojai, stokojame gabumų. Bet mūsų tarnyba vis tiek gali būti vaisinga. (Perskaityk Apaštalų darbų 4:13.) Iš Biblijos žinome, kad „visi, kurių nuostata tinkama amžinam gyvenimui“, stos Dievo pusėn (Apd 13:48). Todėl turėkime teisingą požiūrį tiek į save, tiek į tuos, kam skelbiame gerąją naujieną. Noriai leiskimės Jehovos ugdomi, atminkime, kad šitaip tapsime geresniais jo Žodžio mokytojais ir savo klausytojams gebėsime suteikti dar geresnę pagalbą (1 Tim 4:16). Jehova padės mums įžvelgti, kaip turėtume kiekvienam atsakyti. Kitame straipsnyje aptarsime, kuo naudinga tarnyboje vadovautis vadinamąja aukso taisykle.

^ pstr. 6 Žiūrėk straipsnį „Ar įmanoma išsiugdyti tvirtą tikėjimą Kūrėju?“ 2009 m. spalio 1 d. Sargybos bokšto numeryje.