Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. balandis

 GYVENIMO ISTORIJA

Kur mane nuvedė visalaikės tarnybos kelias

Kur mane nuvedė visalaikės tarnybos kelias

Mąstydamas apie 65 visalaikės tarnybos metus, galiu drąsiai pasakyti, kad nugyvenau daug gerų dienų. Žinoma, buvo ir liūdnų, nenusisekusių (Ps 34:13 [34:12, Brb]; 94:19). Bet, apskritai paėmus, mano gyvenimas išties prasmingas ir kupinas džiaugsmo.

1950-ŲJŲ rugsėjo 7-ąją tapau Bruklino Betelio šeimos nariu. Tuo metu čia tarnavo 355 pačių įvairiausių tautybių broliai ir sesės nuo devyniolikos iki aštuoniasdešimt metų amžiaus. Dauguma buvo pateptieji krikščionys.

KAIP PRADĖJAU TARNAUTI JEHOVAI

Krikšto dieną, kai buvau dešimtmetis

Tarnauti „laimingajam Dievui“ išmokau iš mamos (1 Tim 1:11). Ji tapo Jehovos garbintoja, kai aš dar buvau visai mažas. 1939 metų liepos 1 dieną, būdamas dešimties, pasikrikštijau suvažiavime Kolambuse (Nebraskos valstija, JAV). Apie šimtas žmonių išnuomotoje salėje susirinko paklausyti įrašytos Džozefo Rezerfordo paskaitos „Fašizmas ar laisvė“. Paskaitai įpusėjus, lauke ėmė būriuotis minia pasipiktinusių žmonių. Staiga jie įsiveržė vidun, pareikalavo, kad sueiga būtų nutraukta, ir išvarė mus iš miesto. Tada susirinkome pas vieną brolį užmiestyje ir baigėme klausyti įrašo. Turbūt suprantate, kodėl savo krikšto datos niekad nepamiršiu.

Mama nuoširdžiai stengėsi įdiegti man tiesą. Tėtis buvo geras žmogus, geras šeimos galva, bet religija jo nedomino, todėl ir mano dvasingumu jis nesirūpino. Mama kartu su kitais broliais ir sesėmis iš Omahos bendruomenės mane stiprino ir palaikė. Jų padrąsinimą labai vertinau.

NUSPRENDŽIU, KO SIEKSIU

Paskutiniais metais vidurinėje mokykloje turėjau apsispręsti, ką gyvenime veiksiu. Kasmet per vasaros atostogas su kitais bendraamžiais tarnaudavome atostoginiais pionieriais (taip tada vadino pagalbinius pionierius).

Lankyti mūsų ir aplinkines bendruomenes tada buvo paskirti du jauni nevedę broliai, ką tik baigę Gileado mokyklą, — Džonas Chimiklis ir Teodoras Jaračas. Nustebau sužinojęs, kad jiems tebuvo kiek daugiau nei dvidešimt. Aš buvau aštuoniolikmetis ir tuojau turėjau baigti vidurinę. Iki šiol prisimenu, kaip brolis Chimiklis manęs paklausė,  ko gyvenime sieksiu. Išklausęs mano atsakymą, paragino: „Teisingai, kuo greičiau imkis visalaikės tarnybos. Tu nė nenumanai, kur tave gali nuvesti šis kelias.“ Tie žodžiai ir abiejų brolių pavyzdys man padarė stiprų įspūdį. Todėl 1948-aisiais, baigęs mokyklą, tapau pionieriumi.

KAIP ATSIRADAU BETELYJE

1950 metų liepą drauge su tėvais keliavome į tarptautinį kongresą Niujorke, Jankių stadione. Ten buvau susitikime su tais, kurie norėtų tarnauti Betelyje. Netrukus užpildžiau paraišką ir išsiunčiau. Laiške parašiau, kad būčiau labai laimingas, jei galėčiau darbuotis Betelyje.

Tėtis neprieštaravo, kad tarnaučiau pionieriumi ir gyvenčiau pas jį, tačiau norėjo, kad mokėčiau nemažą sumą už kambarį ir maistą. Tad vieną rugpjūčio dieną išsiruošiau ieškoti darbo. Bet pirmiausia stabtelėjau prie mūsų pašto dėžutės. Čia gulėjo laiškas iš Bruklino. Brolis Neitanas Noras rašė: „Gavome tavo paraišką tarnauti Betelyje. Kaip suprantu, esi pasirengęs likti Betelyje [visam laikui]. Todėl norėčiau, kad šių metų rugsėjo 7 dieną prisistatytum į Betelį adresu: 124 Columbia Heights, Bruklinas, Niujorkas.“

Kai vakare grįžo tėtis, pasakiau suradęs darbą. Jis tarė: „Puiku! Kur dirbsi?“ — „Bruklino Betelyje. Už 10 dolerių per mėnesį“, — atsakiau. Aišku, jam tai buvo labai netikėta. Bet mano sprendimą jis gerbė, palinkėjo sėkmės ir paragino daryti geriausia, ką galiu. Neilgai trukus, 1953-iaisiais, Jankių stadione jis pasikrikštijo.

Su tarnybos partneriu Alfredu Nasr Alla

Džiaugiausi, kad mano tarnybos partneris Alfredas Nasr Alla irgi buvo pakviestas į Betelį. Keliavome ten kartu. Vėliau jis susituokė ir su žmona Džoana mokėsi Gileade. Po mokyklos buvo paskirti tarnauti misionieriais Libane. Paskui grįžo į Jungtines Valstijas ir dirbo keliaujamąjį darbą.

UŽDUOTYS BETELYJE

Betelyje mane pirmiausia paskyrė dirbti knygrišykloje. Tuo metu buvo spausdinama knyga „Ką religija padarė žmonijai?“ Po aštuonių mėnesių mane perkėlė į tarnybos skyrių. Mano prižiūrėtojas buvo brolis Tomas Salivanas. Su juo dirbti buvo labai malonu. Ilgus metus darbuodamasis mūsų organizacijoje, brolis įgijo vertingos išminties ir įžvalgos, todėl iš jo galėjau daug pasisemti.

Tarnybos skyriuje prabėgo treji metai. Vieną dieną spaustuvės prižiūrėtojas Maksas Larsonas man pranešė, kad brolis Noras pageidautų su manimi susitikti. Pagalvojau, kad ką nors padariau ne taip. Brolis Noras paklausė, ar kartais neplanuoju artimoje ateityje išeiti iš Betelio. Jam mat reikėjo pagalbininko ir jis pamanė, kad tam darbui tikčiau aš. Kaip man palengvėjo! Atsakiau, kad išeiti iš Betelio neketinu. Brolio Noro pagalbininku išdirbau dvidešimt metų ir tuo darbu labai džiaugiausi.

Dažnai sakau, kad nebūčiau turėjęs pakankamai pinigų susimokėti už išsilavinimą, kurį įgijau tarnaudamas Betelyje. Dirbau su broliais Salivanu, Noru, taip pat Miltonu Henšeliu, Klausu Džensenu, Maksu Larsonu, Hugu Rymeriu ir Grantu Sjuteriu.

Broliai, su kuriais darbavausi, organizacijos labui tarnavo labai pavyzdingai. Brolis Noras triūsė nenuilstamai, troško, kad Karalystės  darbas žemėje būtų atliekamas kuo plačiau. Bendradarbiai su juo jausdavosi laisvai, galėdavo išsakyti savo mintis. Net jei nuomonės ir nesutapdavo, brolis niekad mumis nenusivildavo.

Sykį su broliu Noru kalbėjomės apie būtinybę rūpintis iš pirmo žvilgsnio nereikšmingais dalykais. Jis pasakojo, kad būdamas spaustuvės prižiūrėtoju vis sulaukdavo brolio Rezerfordo skambučio. Šis prašydavo: „Broli Norai, kai iš spaustuvės eisi pietauti, paimk man trintukų. Jau pritrūkau.“ Jis tada iškart nueidavo į sandėlį ir įsidėdavo keletą trintukų į kišenę. Per pietus nunešdavo juos į brolio Rezerfordo kabinetą. Tai, žinoma, tebuvo smulkmena, bet šitaip jis galėjo broliui pasitarnauti. Brolis Noras tada man pasakė: „Norėčiau kasryt ant stalo turėti padrožtų pieštukų. Prašau, pasirūpink tuo.“ Daugelį metų stengiausi, kad broliui Norui smailių pieštukų nepritrūktų.

Brolis Noras dažnai pabrėždavo, kaip svarbu atidžiai klausyti, kai tau kas nors pavedama. Kartą jis man detaliai išdėstė, kaip turėčiau atlikti vieną darbą, bet kai ką praklausiau. Vėliau išėjo taip, kad dėl mano kaltės brolis prieš kitus apsigėdino. Jaučiausi baisiai. Parašiau jam trumpą laišką, kuriame nuoširdžiai atsiprašiau dėl to, kas įvyko, ir pasakiau, kad geriausia būtų perkelti mane į kitą skyrių. Tą patį rytą brolis Noras atėjo pas mane į kabinetą ir pasakė: „Robertai, skaičiau tavo laišką. Taip, tu suklydai. Bet mes apie tai jau esam kalbėję. Esu tikras, kad ateityje būsi atidesnis. Na, o dabar grįžkim prie darbo.“ Labai vertinau tokį jo supratingumą.

TROKŠTU SUKURTI ŠEIMĄ

Betelyje ištarnavęs aštuonerius metus, norėjau ir toliau čia likti. Bet netrukus kai kas pasikeitė. 1958-aisiais, kai Jankių ir Polo Graunds stadionuose buvo surengtas tarptautinis kongresas, pasimačiau su Lorein Bruks. Pirmąkart buvome susitikę 1955-aisiais, kai ji tarnavo pioniere Monrealyje, Kanadoje. Mane sužavėjo jos meilė visalaikei tarnybai ir troškimas darbuotis ten, kur tik organizacija siųstų. Lorein labai norėjo mokytis Gileade. 1956 metais, būdama dvidešimt dvejų, ji gavo kvietimą mokytis su 27 laida ir buvo paskirta po kursų tarnauti misioniere Brazilijoje. 1958-aisiais atnaujinome savo draugystę ir netrukus ji sutiko už manęs tekėti. Susituokti norėjome jau kitąmet ir tikėjomės, kad abu galėsime būti misionieriai.

Kai apie savo planus papasakojau broliui Norui, jis pasiūlė dar trejetą metų palaukti, tada susituokti ir tarnauti Bruklino Betelyje. Anuomet buvo tokia taisyklė: kad abu jaunavedžiai  galėtų darbuotis Betelyje, vienas iš jų turėjo būti čia ištarnavęs dešimt metų, o kitas bent trejus. Todėl Lorein sutiko iki vestuvių dvejus metus tarnauti Brazilijos Betelyje ir dar vienus Brukline.

Pirmus porą metų po mūsų sužadėtuvių bendrauti galėjome tik laiškais. Skambinti buvo per brangu, o tokių dalykų kaip elektroninis paštas niekas dar nė neįsivaizdavo. Kaip džiaugėmės, kad per mūsų vestuves 1961-ųjų rugsėjo 16-ąją kalbą sakė brolis Noras! Tiesa, tie metai, kai buvome atskirai vienas nuo kito, slinko lėtai. Bet dabar, kartu laimingai nugyvenę jau penkis dešimtmečius, sutinkame, kad laukti buvo verta.

Mūsų vestuvių dieną. Iš kairės: Neitanas Noras, Patricija Bruks (Lorein sesuo), Lorein su manimi, Kurtis Džonsonas, mano tėvai Fei ir Rojus Volenai

VĖLESNI PASKYRIMAI

1964 metais man buvo pavestos regiono prižiūrėtojo pareigos. Turėjau lankytis įvairiose šalyse. Broliai į tokias keliones tada leisdavosi be žmonų. Bet 1977-aisiais tvarka buvo pakeista. Tais metais mudu su Lorein kartu su Grantu ir Edita Sjuteriais lankėme mūsų organizacijos filialus Vokietijoje, Austrijoje, Graikijoje, Kipre, Turkijoje ir Izraelyje. Iš viso man teko aplankyti apie septyniasdešimt šalių visame pasaulyje.

Per vieną tokią kelionę 1980 metais atvykome į Braziliją. Lankėmės beveik ant pusiaujo esančiame Beleno mieste, kur Lorein anksčiau tarnavo misioniere. Taip pat stabtelėjome susitikti su bendratikiais Manause. Pamenu, tąsyk stadione sakiau kalbą. Tarp susirinkusiųjų pamatėme ir grupelę žmonių, kurie elgėsi kiek kitaip nei Brazilijoje įprasta: moterys sveikindamosi nebučiavo į skruostą, vyrai nespaudė rankos. Paklausite kodėl?

Tie žmonės buvo mūsų bendratikiai iš raupsuotųjų kolonijos, įsikūrusios Amazonės drėgnųjų miškų gilumoje. Saugumo dėlei jie vengė tiesioginio kontakto su aplinkiniais. Nors ir negalėjo prisiliesti prie mūsų pačių, jie palietė mūsų širdį. Niekad nepamiršime, koks džiugesys jų veide spindėjo. Išties, teisingi Jehovos žodžiai, užrašyti pranašo Izaijo: „Mano tarnai dainuos iš širdies džiaugsmo“ (Iz 65:14).

LAIMINGAS IR PRASMINGAS GYVENIMAS

Abu su Lorein dažnai pamąstome apie savo gyvenimą. Daugiau nei šešiasdešimt metų praleidome tarnaudami Jehovai. Ėjome ten, kur vedė jo organizacija, ir buvome didžiai palaiminti. Nors nebegaliu keliauti po pasaulį kaip anksčiau, kasdien turiu darbo — esu vienas iš Vadovaujančiosios tarybos pagalbininkų. Dirbu su Koordinaciniu ir Tarnybos komitetais. Labai vertinu galimybę savo darbu prisidėti prie pasaulinės brolijos gerovės. Nuolat džiaugiamės, kokia daugybė jaunų brolių ir sesių stoja į visalaikių tarnų gretas ir, kaip senovėje Izaijas, sako: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6:8) Jų patirtis aiškiai byloja, kokie teisingi yra rajono prižiūrėtojo man kadaise pasakyti žodžiai: „Kuo greičiau imkis visalaikės tarnybos. Tu nė nenumanai, kur tave gali nuvesti šis kelias.“