Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. balandis

Sekime Mozės tikėjimo pavyzdžiu

Sekime Mozės tikėjimo pavyzdžiu

„Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi“ (HBR 11:24).

1, 2. a) Ką, būdamas keturiasdešimties, nusprendė Mozė? (Žiūrėk paveikslėlį puslapio viršuje.) b) Kodėl Mozė pasirinko būti su vergų tauta?

MOZĖ gerai žinojo, kokia puiki ateitis jo laukia Egipte. Matė, kokie erdvūs, kokie gražūs turtingųjų namai. Jis ir pats išaugo karališkoje šeimoje. „Buvo išmokytas visos egiptiečių išminties“ — tikriausiai išmanė astronomiją, matematiką, įvairius humanitarinius mokslus (Apd 7:22). Turtai, valdžia, aukštuomenės privilegijos — tai, apie ką eilinis egiptietis galėjo tik pasvajoti, — jam buvo ranka pasiekiama.

2 Tačiau, sulaukęs keturiasdešimties metų, daug žadančios ateities Mozė ryžtingai atsisakė. Ar tiesiog norėjo gyventi kaip visi egiptiečiai? Ne, jis pasirinko būti su vergų tauta! Toks Mozės sprendimas, be abejo, suglumino jį įsivaikinusią karališkąją šeimą. Kodėl Mozė taip apsisprendė? Dėl savo tikėjimo. (Perskaityk Hebrajams 11:24-26.) Tikėjimu jis įžvelgė tai, ko plika akimi nepamatysi. Mozė buvo dvasingas vyras ir tikėjo „Neregimuoju“, Dievu Jehova, neabejojo, kad jis išpildys visus savo pažadus (Hbr 11:27).

3. Kokius klausimus apsvarstysime šiame straipsnyje?

3 Mes irgi turime įžvelgti daugiau, nei regime akimis. Privalome būti „tie, kurie tiki“ (Hbr 10:38, 39). Kad sustiprintume tikėjimą, patyrinėkime, kas apie Mozę pasakyta Hebrajams 11:24-26. Gilindamiesi į šias eilutes, pamąstykime: kaip tikėjimas skatino Mozę atsisakyti kūniškų malonumų?  Kaip Mozei, net kai kiti jį paniekino, tikėjimas padėjo nenustoti branginti savo tarnystės? Kodėl Mozė „sutelkė žvilgsnį į atlygį“?

JIS ATSISAKĖ KŪNIŠKŲ MALONUMŲ

4. Ką Mozė suprato apie nuodėmės malonumus?

4 Tikėjimo akimis Mozė įžvelgė, kad nuodėmės teikiami malonumai tėra laikini. Kiti galbūt samprotavo, kad Egiptas, nors ir apraizgytas burtininkavimu ir stabmeldyste, vis dėlto tapo pasauline galybe, o tikrojo Dievo garbintojai nešė vergystės naštą. Tačiau Mozė buvo tikras, kad Jehova gali viską labai greitai permainyti. Jei ir atrodė, jog žmonės, tenkinantys savo troškimus, tarpsta, Mozė gerai žinojo, kuo visa baigsis — nedorėliai nuvys it žolė. Todėl jis nesusiviliojo „laikinai mėgautis nuodėme“.

5. Kas mums padėtų atsispirti nuodėmės malonumams?

5 Kaip mums nesusivilioti nuodėmės malonumais? Niekada nepamirškime, kad jie yra trumpalaikiai. Į viską žvelkime tikėjimo akimis — matysime, kad „pasaulis praeina, jo geismas irgi“ (1 Jn 2:15-17). Apmąstykime, kas laukia neatgailaujančių nusidėjėlių. Juk jie yra „ant slidaus šlaito [...]. Siaubo apimti, jie visiškai išnyksta“ (Ps 73:18, 19). Kai esi gundomas, pagalvok: kaip vienoks ar kitoks sprendimas atsilieps mano ateičiai?

6. a) Kodėl Mozė „atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi“? b) Kodėl, tavo manymu, Mozės pasirinkimas buvo teisingas?

6 Tikėjimas Mozę taip pat skatino gerai pamąstyti, kokį gyvenimo kelią pasirinkti. „Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi“ (Hbr 11:24). Jis nemanė galėsiąs ir faraono rūmuose gyventi, ir Dievui tarnauti, neėmė samprotauti, kad turtai ir įtaka įgalintų jį padėti savo broliams izraelitams. Ne, Mozė norėjo tarnauti Jehovai visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis (Įst 6:5). Dėl tokio pasirinkimo gailėtis jam neteko. Daug egiptiečių turto pasisavino patys izraelitai (Iš 12:35, 36). Faraonas buvo pažemintas ir prarado gyvybę (Ps 136:15). O kaip su Moze? Dievas jį išsaugojo ir net paskyrė išvesti Izraelį į laisvę. Mozės gyvenimas buvo išties prasmingas.

7. a) Kodėl, remiantis Mato 6:19-21, turime galvoti apie tai, kas amžina, o ne laikina? b) Prašom papasakoti atvejį, liudijantį, kad dvasinės vertybės pranašesnės už materialines.

7 Jei esi jaunas ir tarnauji Jehovai, kaip tikėjimas gali padėti tau apsispręsti dėl ateities? Planuoti viską iš anksto yra išmintinga. Bet ar planuodamas turi omenyje Dievo pažadus ir jais neabejoji — ar renkiesi tai, kas amžina, o ne laikina? (Perskaityk Mato 6:19-21.) Su tokia dilema susidūrė ir mūsų sesė, vardu Sofi. Ji buvo talentinga balerina. Baleto trupės iš visų Jungtinių Valstijų kvietė ją pas save ir net siūlė sumokėti už jos mokslą. Rodės, švietėsi puiki karjera. „Būti liaupsinamai man labai patiko. Jaučiausi pranašesnė už kitus, — prisipažįsta Sofi. — Bet laiminga nebuvau.“ Tada ji pasižiūrėjo filmą Jaunimas klausia: ko man gyvenime siekti? „Supratau, kad pasaulis mainais už nuoširdžią tarnystę Jehovai pasiūlė man sėkmingą karjerą ir būrį gerbėjų, — pasakoja Sofi toliau. — Karštai meldžiausi Dievui. Galiausiai balerinos karjeros atsisakiau.“ Ką ji mano apie tokį savo sprendimą? „Ankstesnio gyvenimo nesiilgiu. Šiandien esu visiškai laiminga. Abu su vyru tarnaujame pionieriais. Nesame garsenybės,  gyvename labai kukliai. Bet su mumis yra Jehova, turime Biblijos studijuotojų, siekiame dvasinių tikslų. Nesigailiu nė trupučio.“

8. Koks Biblijos principas gali padėti jaunam žmogui apsispręsti, ko jam gyvenime siekti?

8 Jehova žino, kas mums geriausia. Mozė rašė: „Ko gi reikalauja iš tavęs Viešpats, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti Viešpaties, savo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį, tarnauti Viešpačiui, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela ir laikytis visų Viešpaties, tavo Dievo, įsakymų bei įstatų, kuriuos įsakau tau šiandien tavo paties labui“ (Įst 10:12, 13). Jaunuoli, rinkis tokią profesiją ir tokį darbą, kurie leistų tau tarnauti Jehovai ir mylėti jį „visa savo širdimi ir visa siela“. Gali neabejoti, kad toks kelias bus „tavo paties labui“.

JIS BRANGINO SAVO TARNYSTĘ

9. Kodėl Mozei galėjo būti sunku imtis Jehovos paskirtos užduoties?

9 „Pateptojo paniekinimą [Mozė] laikė didesniu turtu už Egipto lobius“ (Hbr 11:26). Mozė vadinamas „pateptuoju“ todėl, kad buvo Jehovos paskirtas išvesti Izraelį iš Egipto. Jis žinojo, kad ši užduotis bus sunki, net užtrauks jam „paniekinimą“. Jau ir anksčiau jis buvo girdėjęs piktą vieno izraelito repliką: „Kas gi padarė tave mūsų didžiūnu ir teisėju?“ (Iš 2:13, 14) Vėliau pats Mozė sakė Jehovai: „Negi faraonas manęs paklausys?“ (Iš 6:12) Kad pasirengtų ištverti paniekinimą, Mozė savo nerimą ir nuogąstavimus išpasakojo Jehovai. Kaip Dievas pagelbėjo Mozei atlikti nelengvą užduotį?

10. Kaip Jehova padėjo Mozei atlikti jam pavestą užduotį?

10 Pirma, Jehova patikino savo tarną: „Aš būsiu su tavimi!“ (Iš 3:12) Antra, Jehova įkvėpė jam pasitikėjimo, aiškiau nušviesdamas savo vardo prasmę tokiais žodžiais: „Aš būsiu, kas būsiu“ * (Iš 3:14, Jr, išnaša). Trečia, suteikė galios daryti stebuklus, kad galėtų įrodyti, jog iš tiesų yra siųstas Dievo (Iš 4:2-5). Ketvirta, Jehova paskyrė Aaroną jo pagalbininku, kad už jį kalbėtų ir padėtų eiti paskirtą tarnybą (Iš 4:14-16). Gyvenimo pabaigoje Mozė buvo visiškai tikras, kad Jehova puikiai parengia savo tarnus atlikti kiekvieną užduotį. Jozuei jis pasakė: „Viešpats eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, nepaliks tavęs vieno ir neapleis. Nebijok ir neišsigąsk!“ (Įst 31:8)

11. Kodėl Mozė taip vertino savo tarnystę?

11 Jausdamas Jehovos paramą, Mozė didžiai vertino jam patikėtą nelengvą užduotį ir ją „laikė didesniu turtu už Egipto lobius“. Argi galima buvo sugretinti tarnavimą faraonui su tarnavimu Visagaliam Dievui? Mozė suprato, kad Egipto didžiūno padėtis nė iš tolo neprilygsta garbei būti Jehovos pateptuoju. Už tokį požiūrį Mozė buvo dosniai laiminamas. Jis džiaugėsi artima bendryste su Jehova — Dievu, įgalinusiu jį atlikti „pagarbią baimę keliančius darbus“, kai reikėjo vesti izraelitus į Pažadėtąją žemę (Įst 34:10-12).

12. Kokias Jehovos paskirtas užduotis turime vertinti?

12 Mums irgi yra pavesta kai kas svarbaus: Jehova per savo Sūnų patikėjo tokią pat tarnystę, kaip ir apaštalui Pauliui bei kitiems. (Perskaityk 1 Timotiejui 1:12-14.) Visų mūsų pareiga — nešti gerąją naujieną (Mt 24:14;  28:19, 20). Kai kurie imasi visalaikės tarnybos. Brandūs broliai bendruomenėse darbuojasi patarnautojais ir vyresniaisiais. Tačiau mūsų netikintys artimieji ir aplinkiniai tokios pasiaukojamos tarnystės galbūt visai nevertina, net žiūri į ją su panieka (Mt 10:34-37). Jeigu jų nuomonė mus paveiktų, patys imtume abejoti, ar mūsų pastangos ko vertos ir ar apskritai pajėgsime įvykdyti skirtą užduotį. Kas tad padėtų neprarasti ryžto ir uolumo?

13. Kaip Jehova padeda atlikti mums pavestą tarnystę?

13 Kupinas tikėjimo maldauk Jehovą pagalbos. Išsakyk jam savo nerimą ir nuogąstavimus. Jeigu Jehova užduotį paskyrė, padės ją ir atlikti. Kaip padės? Lygiai taip, kaip kadaise Mozei. Pirma, Jehova garantuoja: „Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Iz 41:10). Antra, primena, kad jo žodžiai yra patikimi: „Kaip kalbėjau, taip ir įvykdysiu, ką užsimojau, tą ir padarysiu“ (Iz 46:11). Trečia, kad atliktum savo tarnystę, jis duoda „neįprastai didelės galios“ (2 Kor 4:7). Ketvirta, kad nepritrūktum ryžto, rūpestingas dangiškasis Tėvas nepalieka tavęs vieno — esi pasaulinėje jo garbintojų brolijoje. Čia galime drąsinti ir ugdyti vienas kitą (1 Tes 5:11). Matydamas, kaip Jehova tave remia, stiprėsi tikėjime ir branginsi tau patikėtas teokratines užduotis labiau už viską, ką gali pasiūlyti pasaulis.

JIS „SUTELKĖ ŽVILGSNĮ Į ATLYGĮ“

14. Kodėl Mozė neabejojo būsimu atlygiu?

14 Mozė „sutelkė žvilgsnį į atlygį“ (Hbr 11:26). Apie ateitį jis žinojo nedaug, bet tai, ką žinojo, padėjo jam įgyti teisingą požiūrį. Mozė, kaip ir jo protėvis Abraomas, buvo tikras, kad Jehova gali prikelti mirusiuosius (Lk 20:37, 38; Hbr 11:17-19). Tikėdamas Dievo pažadais, Mozė nemanė, jog keturiasdešimt bėglio gyvenimo metų ir vėlesni keturi dešimtmečiai, praleisti dykumoje, nuėjo perniek. Nors aiškiai ir nenumanė, kaip Dievas įgyvendins savo duotą žodį, tikėjimo akimis jau regėjo nematomą atlygį.

15, 16. a) Kodėl turime sutelkti dėmesį į atlygį? b) Kodėl tu taip lauki Dievo Karalystės?

15 O tu ar sutelki „žvilgsnį į atlygį“?  Kaip anuomet Mozė, taip ir mes vis dar tiksliai nežinome, kaip Dievas ištesės savo pažadus. Pavyzdžiui, mums nėra atskleista, kada ateis skirtasis didžio suspaudimo laikas (Mk 13:32, 33). Nors nemažai detalių ir nežinome, apie rojų suprantame nepalyginti daugiau nei Mozė. Jehova suteikė pakankamai žinių, kad galėtume sutelkti žvilgsnį į tai, koks gyvenimas bus valdant jo Karalystei. Jei aiškiai turėsime mintyse naujojo pasaulio vaizdą, stengsimės pirmiausia tos Karalystės ir ieškoti. Pagalvok: ar pirktumei namą atidžiai jo neapžiūrėjęs? Tikrai ne. Panašiai ir su mūsų viltimi: ar noriai aukosime dėl jos savo laiką ir jėgas, jeigu toji viltis mums bus miglota? Vargu. Taigi tikėjimo akimis turime aiškiai matyti, kokia ateitis laukia, kai žemėje užviešpataus Dievo Karalystė.

Argi neįdomu bus kalbėtis su tokiais Dievo tarnais kaip Mozė? (žiūrėk 16 pastraipą)

16 Kad Dievo naujojo pasaulio paveikslas tavo mintyse būtų dar ryškesnis, sutelk žvilgsnį į tai, ką pats norėtum rojuje nuveikti. Pasitelk vaizduotę. Pavyzdžiui, kai skaitai apie Biblijos laikų žmones, pagalvok, ko norėtum jų paklausti, kai prisikels. Pamėgink nuspėti, ką jiems būtų įdomu sužinoti apie tavo gyvenimą paskutinėmis dienomis. O kaip nuostabu bus pasitikti savo tolimus protėvius, papasakoti, ką Dievas dėl jų padarė! Įsivaizduok, koks džiaugsmas bus stebėti laukinius gyvūnus rojumi paverstoje žemėje. Pamąstyk, koks artimas jausiesi su Jehova, vis žengdamas tobulybės link.

17. Kodėl naudinga prieš akis turėti ryškų ateities vaizdą?

17 Prieš akis turėdamas ryškų ateities vaizdą, nepristigsi jėgų ir džiaugsmo, o tavo sprendimai niekada neprasilenks su amžino gyvenimo viltimi. Pateptiesiems krikščionims apaštalas Paulius rašė: „Jeigu viliamės to, ko nematome, tai laukiame ištvermingai“ (Rom 8:25). Šie žodžiai, žinoma, tinka visiems krikščionims, puoselėjantiems troškimą gyventi amžinai. Savo apdovanojimo dar negavome. Bet mūsų tikėjimas toks tvirtas, jog atlygio kantriai laukiame toliau. Kaip ir Mozė, nemanome, kad tarnaudami Jehovai laiką švaistome veltui. Priešingai, esame įsitikinę, kad „regimieji dalykai laikini, o neregimieji — amžini“. (Perskaityk 2 Korintiečiams 4:16-18.)

18, 19. a) Kodėl turime iš visų jėgų stengtis išlaikyti tikėjimą tvirtą? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

18 Tikėjimas leidžia mums pamatyti „neregimas tikrenybes“ (Hbr 11:1). Sielinis, arba fizinis, žmogus nesugeba įžvelgti, kokia garbė yra tarnauti Jehovai. Dvasinės vertybės jam yra „kvailystė“ (1 Kor 2:14). Štai mums džiugu mąstyti apie tai, kad gyvensime amžinai, išvysime prikeliamus mirusius. Tačiau tokie dalykai pasaulio žmonėms nė į galvą neateina. Apaštalą Paulių kai kurie to meto filosofai vadino „niektauza“. Ir šiandien mūsų skelbiama viltis daugeliui atrodo visiška nesąmonė (Apd 17:18).

19 Kadangi aplink tvyro bedieviška dvasia, turime stengtis iš visų jėgų, kad ir mūsų tikėjimas neužgestų. Karštai melsk Jehovą pagalbos (Lk 22:32). Kaip ir Mozė, nuolat turėk omenyje, kokios pražūtingos yra nuodėmės pasekmės, kokia brangi tarnystė Jehovai ir kokia neįkainojama amžino gyvenimo viltis. Iš Mozės galima pasimokyti ir dar kai ko. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip tikėjimo akimis jis regėjo „Neregimąjį“ (Hbr 11:27).

^ pstr. 10 Vienas biblistas apie žodžius, užrašytus Išėjimo 3:14, pasakė: „Niekas negali jam sutrukdyti įvykdyti savo valios [...]. Tas vardas [Jehova] izraelitams turėjo būti tvirtovė, neišsenkantis vilties ir paguodos aruodas.“