Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. gruodis

Jehova saugojo juos kalnų šešėliuose

Jehova saugojo juos kalnų šešėliuose

ANKSTYVAS rytas. Tyliai prasiveria laukujės durys. Ant slenksčio moteris pamato siuntinį. Tikriausiai kažkas paliko naktį. Ji greit paima paketą į rankas ir nerimastingai apsidairo. Gatvėje nė gyvos dvasios. Norėdama žvilgtelti, kas tai per siuntinys, moteris truputį prarėžia pakuotę. Staiga ji metasi atgal į vidų ir išgąstingai uždaro paskui save duris. Ir ne be reikalo — juk jos rankose griežtai draudžiama krikščioniška literatūra! Moteris prispaudžia siuntinį prie krūtinės ir pusbalsiu dėkoja Jehovai už nepaprastai brangų dvasinį maistą.

Ši scena pailiustruoja, kas dėjosi Vokietijoje praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. 1933-iaisiais įsigalėjus nacių režimui, Jehovos liudytojų veikla daug kur šalyje buvo uždrausta. „Tvirtai tikėjome, kad toks žmonių išleistas potvarkis jokiu būdu nesustabdys žinios apie Jehovą ir jo vardą skelbimo, — sako Richardas Rudolfas, kuriam dabar per šimtą. * — Mūsų literatūra buvo labai svarbi: naudodavome ją asmeninėms studijoms, taip pat tarnyboje. Tačiau draudimo laikotarpiu jos gauti pasidarė ypač sunku. Svarstėme, kaip toliau vyks gerosios naujienos skelbimo darbas.“ Bet netrukus Richardas pats daug prisidėjo, kad krikščioniški leidiniai pasiektų bendratikius. Darbuotis teko neįprastomis sąlygomis, vaizdžiai tariant, kalnų šešėliuose (Ts 9:36, Brb).

KONTRABANDININKŲ IŠMINTAIS TAKAIS

Jei keliautume Elbės (čekiškai — Labės) upe prieš srovę, galiausiai atsidurtume Krkonošėje. Tai kalnai, skiriantys dabartines Čekijos ir Lenkijos teritorijas. Nors kalnai tesiekia 1600 metrų, pusę metų jų keteras dengia iki trijų metrų storio sniego patalai. Todėl kartais jie vadinami arktimi Europos viduryje. Oras čia labai permainingas. Nespėsi nė apsidairyti, o kalnų viršūnes jau apgaubęs tirštas rūkas.

Per visus amžius ši kalnų virtinė buvo gamtinė riba tarp valdų, karalysčių, valstybių. Klaidžias  perėjas sunku kontroliuoti, todėl praeityje kas tik netingėdavo per kalnus slapčia gabendavo visokiausias gėrybes. Ketvirtajame dešimtmetyje, kai vienapus Krkonošės buvo Čekoslovakija, kitapus — Vokietija, užmirštais kontrabandininkų keliais patraukė ir Jehovos liudytojai. Paklausite kodėl? Ogi kad Bibliją aiškinančią literatūrą atgabentų iš ten, kur ji lengviau prieinama. Vienas tų liudytojų buvo jaunasis Richardas.

Broliai ir sesės, apsirengę kaip žygeiviai, gabeno mūsų literatūrą per Krkonošę į Vokietiją

PAVOJINGOS „IŠKYLOS“

„Savaitgaliais kokie septyni jauni broliai apsirengdavome kaip žygeiviai ir traukdavome į kalnus, — prisimena Richardas. — Sugaišdavome apie tris valandas, kol per kalnus pereidavome ir pasiekdavome kurortinį Špindlerūv Mlyno miestelį Čekoslovakijos pusėje.“ Pėdinti reikdavo kiek daugiau nei šešiolika kilometrų. Tuo laiku ten gyveno nemažai vokiečių. Vienas iš jų, ūkininkas, sutiko mūsų broliams padėti. Brika, kuria paprastai vežiodavo turistus, jis nusigaudavo į gretimą miestelį, kur traukiniu iš Prahos jau būdavo atsiųstos dėžės su mūsų leidiniais. Krovinį parsiveždavo į savo ūkį ir paslėpdavo daržinėje. Iš čia literatūrą į Vokietijos pusę pergabendavo mūsiškiai.

Richardas pasakoja toliau: „Nukeliavę pas tą ūkininką, prisikraudavome pilnas kuprines leidinių. Kuprinės būdavo tvirtos, tinkamos dideliam svoriui nešioti. Ant nugaros tempdavome maždaug po penkiasdešimt kilogramų.“ Kad brolių nesusektų, jie žygiuodavo tamsoje: išeidavo saulei leidžiantis ir pareidavo namo dar prieš aušrą. Ernstas Vysneris, tuo metu Vokietijoje tarnavęs rajono prižiūrėtoju, nupasakojo, kokių saugumo priemonių mūsų bendratikiai imdavosi: „Du broliai eidavo priešakyje ir, jei ką sutikdavo, iškart paspingsėdavo prožektoriais. Pamatę šį ženklą, broliai, sekantys už kokių šimto metrų, su visomis kuprinėmis puldavo slėptis pakelės krūmuose ir neišlįsdavo tol, kol priekiniai nesugrįždavo ir nepasakydavo slaptažodžio. O slaptažodį keisdavo kas savaitę.“ Tačiau saugotis reikėjo ne tik mėlyna uniforma vilkinčių vokiečių policininkų.

 „Vieną vakarą turėjau padirbėti kiek ilgėliau, — pasakoja Richardas, — todėl keliauti į Čekoslovakijos pusę išsiruošiau vėliau nei kiti broliai. Buvo tamsu, tvyrojo rūkas, pylė lietus, visas tiesiog tirtėjau nuo šalčio. Pasiklydau tarp kalninių pušų ir kelias valandas klaidžiojau ieškodamas kelio. Šitaip yra pražuvęs ne vienas keliauninkas. Brolius sutikau tik anksti ryte, jiems grįžtant.“

Ši nedidelė grupelė drąsių brolių į kalnus eidavo kiekvieną savaitę trejus metus iš eilės. Žiemą šliuoždavo slidėmis, kartais savo brangų krovinį parsigabendavo ant rogučių. Retsykiais būdavo organizuojamos šiek tiek kitokios kelionės. Didesnė kompanija, iki dvidešimt asmenų, dienos metu keliaudavo pažymėtais turistiniais takais. Kad toks būrys nekeltų įtarimo, kartu eidavo ir sesės. Kai kurios žingsniuodavo priešakyje ir pajutusios menkiausią pavojų imdavo mėtyti į orą savo skrybėles.

Kelionė per sniegu padengtus Krkonošės kalnus buvo gana pavojinga

O kas vykdavo knygnešiams grįžus iš naktinių kelionių? Literatūrą buvo stengiamasi kuo greičiau išskirstyti. Ją supakuodavo taip, kad atrodytų tarsi dėžės su muilu, ir iš Hiršbergo geležinkelio stoties išsiuntinėdavo po visą Vokietiją. Broliai ir sesės, įvairiuose šalies kampeliuose gavę šiuos paketus, slapta pristatydavo juos bendratikiams, kaip pasakojome straipsnio pradžioje. Visi šio pogrindinio tinklo nariai buvo tarpusavyje glaudžiai susiję ir vieni nuo kitų priklausomi, todėl, jei kurį susekdavo, pasekmes pajusdavo daugelis. Sykį brolius netikėtai ištiko skaudi nesėkmė.

1936-aisiais netoli Berlyno buvo aptiktas slaptas mūsų literatūros sandėlis. Čia gulėjo ir trys nežinomo siuntėjo paketai iš Hiršbergo. Atlikusi rašysenos ekspertizę, policija sulaikė vieną pagrindinių literatūros gabentojų. Netrukus buvo suimti dar du įtariamieji, tarp jų ir brolis Richardas Rudolfas. Kadangi sulaikytieji prisiėmė visą atsakomybę, kiti broliai kurį laiką galėjo tęsti pavojingas išvykas į kalnus.

APIE KĄ VERTA PAMĄSTYTI

Leidiniai, kuriuos broliai ant pečių pargabendavo iš anapus Krkonošės kalnų, buvo svarbus dvasinio peno šaltinis Jehovos liudytojams Vokietijoje. Tačiau literatūra keliaudavo ne vien per Krkonošę. Iki 1939-ųjų, kai Vokietija okupavo Čekoslovakiją, palei sieną su šia šalimi driekėsi toli gražu ne vienas toks maršrutas. Pasienyje su Nyderlandais, Prancūzija, Šveicarija liudytojai šiapus ir anapus sienos irgi statė save į pavojų, kad parūpintų dvasinio maisto persekiojamiems bendratikiams.

Šiandien dauguma iš mūsų Bibliją aiškinančios literatūros galime turėti kiek tik norime, pačiu įvairiausiu formatu. Gavęs naują leidinį Karalystės salėje ar atsisiuntęs iš svetainės jw.org, stabtelėk ir pamąstyk, kiek reikėjo nuveikti, kad dvasinis maistas pasiektų ir tave. Galbūt niekam ir neteko vidury nakties ropštis per snieguotas viršukalnes. Visgi bendratikiai, pasiaukojamai plušantys tavo labui, be abejonės, įdėjo daug darbo.

^ pstr. 3 Brolis tarnavo Hiršbergo bendruomenėje, Silezijoje, dabartinės Lenkijos teritorijos pietvakariuose. Hiršbergas šiandien vadinamas Jelenia Gura.