Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. gruodis

Ar esi pasiruošęs aukotis dėl Dievo Karalystės?

Ar esi pasiruošęs aukotis dėl Dievo Karalystės?

„Dievas myli linksmą davėją“ (2 KOR 9:7).

1. Kam žmonės aukojasi ir kodėl?

ŽMONĖS noriai aukojasi dėl to, kas jiems svarbu. Tėvai savo vaikams negaili laiko, jėgų, išteklių. Jauni sportininkai, norėdami atstovauti savo šaliai olimpiadoje, kasdien ne vieną valandą įtemptai treniruojasi, kai tuo tarpu jų bendraamžiams terūpi linksmai praleisti laiką. Jėzus, kad atliktų savo misiją, irgi aukojosi: nesiekė susikurti patogaus gyvenimo, turėti šeimą, vaikų. Jis verčiau atsidėjęs darbavosi dėl Dievo Karalystės (Mt 4:17; Lk 9:58). Ši Karalystė labiausiai rūpėjo ir Jėzaus mokiniams — kad visas jėgas galėtų skirti dievatarnystei, jie daug ko atsisakė (Mt 4:18-22; 19:27). Vertėtų pamąstyti: „O kas gyvenime svarbiausia man?“

2. a) Ką aukoti privalo kiekvienas krikščionis? b) Kaip dar aukojasi kai kurie mūsų bendratikiai?

2 Norėdami išsiugdyti ir palaikyti artimą draugystę su Jehova, visi tikrieji jo garbintojai privalo kai ką aukoti. Tos aukos — tai mūsų laikas ir jėgos, skirtos maldai, Biblijos skaitymui, šeimos dvasinio ugdymo valandėlėms, sueigoms, evangelizacijos tarnybai * (Joz 1:8; Mt 28:19, 20; Hbr 10:24, 25). Jehova mūsų pastangas labai laimina, todėl geroji naujiena plinta vis sparčiau, žmonės plūste plūsta į „Viešpaties Namų kalną“ (Iz 2:2). Kiti Dievo Karalystės labui aukojasi dar daugiau: darbuojasi Betelyje, dalyvauja susirinkimų ir suvažiavimų salių statybose, organizuoja kongresus, padeda nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių. Nors tokios aukos nėra būtina sąlyga norint gauti amžino gyvenimo dovaną, jos reikalingos Karalystei remti.

3. a) Kodėl verta aukotis dėl Dievo Karalystės? b) Kokius klausimus derėtų apmąstyti?

 3 Atsidėti teokratinei veiklai šiandien kaip niekad svarbu. Gera matyti, kad daugybė žmonių mielai aukojasi dėl Jehovos. (Perskaityk Psalmyno 54:8 [54:6, Brb].) Jei, laukdami Dievo Karalystės, uoliai, iš širdies darbuojamės, patiriame daug džiaugsmo (Įst 16:15; Apd 20:35). Kiekvienam iš mūsų derėtų sąžiningai apmąstyti tokius klausimus: ar dėl Karalystės galėčiau aukotis dar labiau? Kaip naudoju savo laiką, jėgas, lėšas, sugebėjimus? Ar nepamirštu ir kitų svarbių pareigų? Dabar aptarkime, ko galime pasimokyti iš to, kaip savanoriškos aukos buvo atnašaujamos senovės Izraelyje. Sužinosime, kaip mes, aukodamiesi Jehovai, galime būti dar laimingesni.

AUKOS SENOVĖS IZRAELYJE

4. Kodėl izraelitai aukodavo aukas?

4 Izraelitai, kad gautų nuodėmių atleidimą, privalėjo atnašauti aukas. Tik šitaip buvo įmanoma pelnyti Jehovos malonę. Be privalomųjų, žmonės aukodavo ir geros valios atnašas (Kun 23:37, 38). Pavyzdžiui, kaip dovaną Dievui izraelitas galėdavo atnašauti deginamąją auką. Verta dėmesio, kaip dosniai buvo aukojama per šventyklos atidarymo iškilmes Saliamono dienomis (2 Met 7:4-6).

5. Kokią galimybę aukoti Jehova numatė neturtingiesiems?

5 Jehova žinojo, kad ne visi galės duoti tiek pat, todėl nereikalavo iš žmogaus to, kas šiam būtų per daug. Antai Dievo įstatymas liepė aukoti gyvulius praliejant jų kraują. Tokios aukos buvo „būsimųjų gėrybių šešėlis“ — šešėlis to, ką suteiks Jėzaus auka (Hbr 10:1-4). Tačiau ne kiekvienas išgalėdavo atnašauti, tarkim, aviną ar ožį. Tokiu atveju Jehova supratingai leido paaukoti purplelius. Todėl net ir vargingai gyvenantys izraelitai galėjo patirti aukojimo džiaugsmą (Kun 1:3, 10, 14; 5:7). Nors atnašai tiko įvairūs gyvūnai, aukojantysis visgi privalėjo atminti du Jehovos reikalavimus.

6. Ko buvo reikalaujama iš žmogaus, aukojančio atnašą, ir kiek svarbu buvo šių reikalavimų laikytis?

6 Pirma, žmogus turėjo aukoti tai,  kas geriausia. Tik sveikas, be ydos gyvulys, buvo atnaša, priimtina Jehovai ir tinkama aukotojo labui (Kun 22:18-20). Antra, pats aukotojas Jehovos akyse turėjo būti švarus ir nesusiteršęs. Priešingu atveju jis, kad atgautų Dievo palankumą, privalėjo atnašauti auką už nuodėmę arba auką už kaltę ir tik paskui galėjo aukoti geros valios atnašą (Kun 5:5, 6, 15). Į šį nuostatą derėjo žiūrėti labai rimtai. Pagal Jehovos įstatymą žmogų, kuris, būdamas nešvarus, valgė bendravimo atnašos dalį, net jei tai buvo savanoriška auka, reikėjo pašalinti iš Dievo tautos (Kun 7:20, 21). O jei aukotojas buvo švarus ir auka be kliaudos, jį lydėjo džiaugsmas ir pasitenkinimas. (Perskaityk 1 Metraščių 29:9.)

KĄ GALIME AUKOTI ŠIANDIEN

7, 8. a) Ką patiria tie, kurie aukojasi dėl Karalystės? b) Ką Jehovai galime aukoti?

7 Jehovai gera, kad tiek daug jo garbintojų noriai atsideda teokratinei veiklai. Tarnauti bendratikių labui — tikra laimė. Vienas brolis, kuris darbuojasi mūsų salių statybose ir padeda nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių, sako, kad šitaip panaudodamas savo jėgas jaučia didžiulį pasitenkinimą. Štai jo žodžiai: „Kai matau, kaip džiaugiasi broliai ir sesės, įžengę į naują Karalystės salę ar sulaukę pagalbos po stichinės nelaimės, ir kokie už tai yra dėkingi, suprantu, kad visas triūsas ne veltui.“

Senovėje izraelitai galėdavo paaukoti geros valios atnašą. Mes šiandien irgi aukojame savanoriškas aukas (žiūrėk 7—13 pastraipas)

8 Jehovos tarnai visuomet ieško galimybių daugiau darbuotis dėl Karalystės. 1904-aisiais brolis Čarlzas Teizas Raselas rašė: „Kiekvienas turi laikyti save Viešpaties paskirtu savo paties laiko, įtakos, pinigų bei viso kito prievaizdu ir kiek galėdamas stengtis panaudoti šias dovanas Šeimininko garbei.“ Mūsų auka Jehovai gali kainuoti nemažai. Vis dėlto už norią dvasią mums dosniai atlyginama (2 Sam 24:21-24). Pasvarstykime, kaip galėtume dar geriau panaudoti turimus išteklius.

Betelio darbuotojai Australijoje

9. Ko apie laiko naudojimą galime pasimokyti iš Jėzaus žodžių, užrašytų Luko 10:2-4?

9 Laikas. Jehovos organizacijoje yra daug būtinų darbų, kuriems atlikti reikia laiko ir pastangų: verčiama ir  spausdinama mūsų literatūra, statomos susirinkimų ir suvažiavimų salės, organizuojami kongresai, teikiama pagalba stichinių nelaimių aukoms. Para teturi dvidešimt keturias valandas, tad laiką būtina naudoti prasmingai. Čia verta turėti omenyje Jėzaus žodžius, kuriuos jis pasakė išsiųsdamas mokinius skelbti gerosios naujienos: „Nieko pakeliui nesveikinkite“ (Lk 10:2-4). Kodėl Jėzus taip liepė? Vienas biblistas aiškina: „Rytiečiai sveikinosi ne taip kaip mes — vos linktelėdami ar ištiesdami ranką, o daug kartų apsikabindami ir nusilenkdami ar net parpuldami veidu žemėn. Visam tam reikėdavo daug laiko.“ Jėzus, žinoma, nesakė su žmonėmis elgtis grubiai ir šaltai. Ne, jis tiesiog norėjo, kad mokiniai suvoktų turį nedaug laiko ir kuo geriau jį išnaudotų — susitelktų į tai, kas svarbiausia (Ef 5:16). Šis principas, be abejo, padės ir mums paskirstyti savo laiką taip, kad daugiau jo liktų dievatarnystei.

Gerosios naujienos skelbėjai Karalystės salėje Kenijoje

10, 11. a) Kaip panaudojamos piniginės aukos, skirtos pasauliniam darbui? b) Kokį naudingą principą randame 1 Korintiečiams 16:1, 2?

10 Lėšos. Mūsų organizacijos pasauliniam darbui finansuoti reikia nemažai lėšų. Keliaujančiųjų prižiūrėtojų, specialiųjų pionierių ir misionierių poreikiais pasirūpinti kasmet išleidžiama dešimtys milijonų dolerių. Šalyse, turinčiose ribotus išteklius, nuo 1999-ųjų pastatyta jau daugiau nei 24 500 Karalystės salių. Dar reikia pastatyti beveik 6400. Kas mėnesį išspausdinama apie šimtas milijonų Sargybos bokšto ir Atsibuskite! egzempliorių. Visas šis darbas remiamas jūsų, broliai ir sesės, savanoriškomis aukomis.

11 Vieną gerą patarimą dėl aukų davė apaštalas Paulius. (Perskaityk 1 Korintiečiams 16:1, 2.) Šventosios dvasios įkvėptas jis ragino Korinto krikščionis jau pirmą savaitės dieną pagal išgales atidėti sumą, kurią norės paaukoti, o ne laukti savaitės galo ir duoti tai, kas atliko. Šiandien, kaip ir pirmajame amžiuje, broliai ir sesės, apsvarstę savo galimybes, iš anksto nutaria, kiek paaukos (Lk 21:1-4; Apd 4:32-35). Tokį dosnumą Jehova labai vertina.

Savanoris statybininkas Takside (Niujorko valstija, JAV)

12, 13. Kodėl kai kurie nesiryžta dar aktyviau darbuotis dėl Karalystės, tačiau kaip Jehova gali jiems padėti?

12 Jėgos ir sugebėjimai. Jei dėl Karalystės triūsiame kiek pajėgiame, Jehova mus remia ir palaiko. Jis tesi savo pažadą įkvėpti mums stiprybės, kai pailsime (Iz 40:29-31). Gal kartais atrodo, jog stokojame įgūdžių atlikti vieną ar kitą mums pavestą darbą. Galbūt manome, kad tą darbą geriau padarytų kas nors kitas. Atminkime: kaip kadaise Becalelį ir Oholiabą, taip ir mus Jehova gali pripildyti išminties bei gebėjimo skirtą užduotį įvykdyti (Iš 31:1-6). (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

13 Jehova nori, kad tarnautume iš visos širdies ir atiduotume jam, kas geriausia (Pat 3:27). Kai reikėjo atstatyti Jeruzalės šventyklą, Dievas ragino žydus rimtai pamąstyti, ar jie daro viską, kad darbas judėtų pirmyn (Ag 1:2-5). Žmonės buvo užsiėmę savais reikalais, o pirmaeilę pareigą — statybą — apleido. Kaip yra su mumis? Ar svarbiausia mums yra vykdyti Jehovos valią? Gerai pagalvokime, kaip šiomis paskutinėmis dienomis galėtume dar aktyviau darbuotis Dievo šlovei.

 AUKOKIME KĄ GALIME

14, 15. a) Kuo sektinas neturtingų bendratikių pavyzdys? b) Su kokia nuostata turime aukoti Jehovai?

14 Yra šalių, kur vargas ir skurdas — gyvenimo kasdienybė. Mūsų organizacija visokeriopai padeda tenykščiams broliams, stengiasi, taip sakant, išlyginti jų nepriteklių (2 Kor 8:14). Tačiau neturtingi mūsų bendratikiai ir patys mielai aukoja. Jie suvokia, kad duoti — tikra garbė. Matydamas tokį dosnumą, Jehova džiaugiasi (2 Kor 9:7).

15 Vienoje labai vargingoje Afrikos šalyje kai kurie mūsų bendratikiai nedidelį savo daržo lopinėlį paskiria ypatingam tikslui. Tai, ką ten išaugina, jie parduoda ir gautus pinigus paaukoja mūsų pasaulinei veiklai remti. Sykį toje šalyje buvo nutarta statyti Karalystės salę. Salės labai reikėjo, todėl vietiniai liudytojai troško prie statybos prisidėti. Taip jau sutapo, kad darbai turėjo vykti per patį sėjos įkarštį. Bet tai neatėmė brolių ir sesių ryžto. Dienomis jie darbavosi statyboje, o vakarais, kol baigėsi sėja, plušėjo savo laukuose. Kokia pasiaukojama dvasia! Tai mums primena pirmojo amžiaus Makedonijos krikščionis. Nors gyveno baisiame skurde, jie maldavo Paulių leisti sušelpti savo bendratikius (2 Kor 8:1-4). Kiekvienas iš mūsų irgi teatnašauja, „kiek išgali, pagal Viešpaties, savo Dievo, palaiminimą“, kurį jis teikia. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 16:17.)

16. Ko privalu neapleisti, kad mūsų aukos būtų priimtinos Jehovai?

16 Senovės izraelitų geros valios atnašos, kad būtų priimtinos Jehovai, turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus. Panašiai yra ir šiandien. Ko tad turime nepamiršti, kad mūsų savanoriškos aukos Jehovai būtų mielos? Nevalia apleisti pačių svarbiausių pareigų — rūpinimosi šeima ir asmeninio ryšio su Dievu puoselėjimo. Aukodami savo laiką ir išteklius kitų labui, žiūrėkime, kad nenukentėtų mūsų šeimos narių gerovė ir dvasingumas. Jeigu taip atsitiktų, Biblijos žodžiais tariant, bandytume duoti tai, ko neturime. (Perskaityk 2 Korintiečiams 8:12.) Taip pat būtina ugdytis ir savo dvasingumą (1 Kor 9:26, 27). Jei, aukodamiesi dėl Karalystės, laikomės Šventojo Rašto reikalavimų, toks davimas „labai priimtinas“ Jehovai ir teikia džiaugsmą mums patiems.

MŪSŲ AUKOS — LABAI VERTINGOS

17, 18. a) Ką jauti matydamas, kaip noriai bendratikiai aukojasi dėl Karalystės? b) Apie ką kiekvienas turėtume pasvarstyti?

17 Daug mūsų bendratikių, triūsdami Karalystės labui, išlieja save „tarsi liejamąją auką“ (Fil 2:17). Dievo tarnus, rodančius tokią noringą dvasią, labai branginame. Taip pat verta pagirti atsakingas pareigas einančių brolių žmonas ir vaikus. Jų pasiaukojimas ir dosnumas tikrai nebus pamirštas.

18 Kad darbas, kurį žemėje atlieka Jehovos tarnai, sparčiai judėtų į priekį, reikia daug uolių darbininkų. Todėl kiekvienas rimtai, su malda pasvarstykime, kaip galėtume kuo daugiau aukotis dėl Karalystės. Būkime tikri, kad Jehova mus gausiai apdovanos jau dabar, o „būsimojoje santvarkoje“ yra paruošęs dar gausesnį atlygį (Mk 10:28-30).

^ pstr. 2 Skaityk straipsnį „Aukodamiesi Jehovai, įdėkime visą sielą“ 2012 m. sausio 15 d. Sargybos bokšto numeryje, p. 21—25.