Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. lapkritis

 IŠ MŪSŲ ARCHYVŲ

„Kilnojausi kaip vėžlys su savo namu“

„Kilnojausi kaip vėžlys su savo namu“

1929-ŲJŲ rugpjūčio pabaigoje—rugsėjo pradžioje per Jungtines Valstijas tarsi viesulas praūžė devynių dienų evangelizacijos kampanija. Daugiau nei 10 000 skelbėjų išplatino ketvirtį milijono knygų ir brošiūrėlių. Tarp tų uolių kampanijos dalyvių buvo ir maždaug tūkstantis kolporterių. Kaip smarkiai išaugo jų gretos! „Biuletenis“ * pranešė, kad per porą metų, nuo 1927-ųjų iki 1929-ųjų, įvyko „kone neįtikėtinas dalykas“ — pionierių skaičius patrigubėjo.

1929 metų pabaigoje pasaulį sukrėtė finansų krizė. Spalio 29-ąją, „juodąjį antradienį“, stiprus kainų kritimas Niujorko vertybinių popierių biržoje sutrikdė viso pasaulio ekonominę sistemą ir sukėlė Didžiąją depresiją. Bankrutavo tūkstančiai bankų, apmirė žemės ūkis, didžiulės gamyklos užvėrė duris. Milijonai žmonių neteko darbo. Vienu tarpu 1933-iaisiais Jungtinėse Valstijose vos per dieną dėl negrąžintų paskolų namus prarasdavo tūkstantis šeimų.

Ką tokiu sunkmečiu daryti visalaikiams tarnams? Ne vieną gelbėjo namelis ant ratų. Nereikėjo mokėti nuomos, kitų mokesčių, todėl žymiai sumažėdavo išlaidos ir daugelis pionierių pajėgė toliau tęsti savo tarnybą. * O štai per kongresus tokį namelį būdavo galima paversti savotišku viešbučiu. Viename 1934 metų „Biuletenio“ numeryje buvo pateikti detalūs pasiūlymai, kaip įsirengti kompaktišką, bet patogų apšiltintą būstą su nuotekų rezervuaru, virykle ir sulankstoma lova.

Sumanūs ir išradingi gerosios naujienos nešėjai visame pasaulyje ėmė įsirenginėti namelius ant ratų. Viktoras Blekvelas sakė: „Nojus niekad nebuvo statęs laivo. Panašiai ir aš — neturėjau nei praktinių, nei teorinių žinių, kaip pasidaryti gyvenamąją priekabą.“ Bet brolis nedvejodamas kibo į darbą.

Indijoje gyvenamasis furgonas lietinguoju sezonu keliamas per upę

Eiveris su Lovinija Bristou turėjo gyvenamąjį furgoną. „Kilnojausi kaip vėžlys su savo namu“, — sakė Eiveris. Bristou šeima tarnavo pionieriais kartu su Harviu ir Ane Konrou. Šių sutuoktinių gyvenamosios priekabos sienos buvo apdengtos toliu. Kaskart priekabai pajudėjus tolis imdavo kristi. Eiveris pasakojo: „Šitokio namelio ant ratų dar niekas nebuvo matęs ir vargu ar kada pamatys kitą tokį.“ Tačiau, anot Eiverio, Konrou ir abu jų sūnūs buvo „laimingiausia šeima pasaulyje“. Harvis Konrou rašė: „Mums niekada nieko netrūko. Tarnaudami Jehovai jautėmės kuo saugiausiai, matėme, kaip meilingai jis mumis rūpinasi.“ Visi keturi Konrou šeimos nariai vėliau mokėsi Gileado mokykloje ir buvo paskirti į Peru tarnauti misionieriais.

Pionierių gretose darbavosi ir sutuoktiniai Džustas su Vinčenca Bataino. Sužinoję, kad netrukus taps tėvais, savo fordą, 1929 metų A modelio  sunkvežimiuką, juodu perdarė į gyvenamąjį furgoną. Lyginant su palapinėmis, kuriose prieš tai gyveno, šis būstas, jų žodžiais tariant, atrodė kaip prašmatnus viešbutis. Kai porai gimė mergytė, mėgstamos tarnybos jie nenutraukė ir toliau skelbė gerąją naujieną Jungtinėse Valstijose įsikūrusiems italams.

Žinia iš Biblijos sudomindavo daugelį. Bet skurdžiai gyvenantys žmonės ir bedarbiai sunkiai išgalėdavo už leidinius paaukoti pinigų. Ko tik jie mainais nepasiūlydavo! Dvi pionierės sudarė sąrašą, ką tarnyboje iš susidomėjusiųjų yra gavusios. Išvardino net 64 įvairius dalykus. Pasak sesių, sąrašas atrodė tartum kaimo krautuvės inventorius.

Fredas Andersonas pasiūlė mūsų bendrijos išleistų knygų rinkinį vienam ūkininkui. Šis už spaudinius atidavė akinius, kuriuos anksčiau nešiojo jo mama. Kitame ūkyje vyras irgi panoro mūsų literatūros, bet pasakė neturįs akinių skaitymui. Kaip jis nudžiugo gavęs ir rinkinį knygų, ir kaimyno akinius! Už visa tai jis mielai atsilygino.

Herbertas Abotas savo automobilyje turėjo vištų narvelį. Kai leidinius išmainydavo į kokias tris keturias vištas, parduodavo jas turguje ir už gautus pinigus prisipildydavo degalų baką. „Kartais išleisdavome viską iki paskutinio grašio, — rašė Herbertas, — bet tai mūsų nesustabdė. Visada kliovėmės Jehova ir, jei tik bake būdavo degalų, keliaudavome toliau.“

Ištverti anuo sunkiu metu mūsų bendratikiams padėjo pasitikėjimas Jehova ir ryžtinga nuostata. Maksvelas ir Emi Luisai sykį pakliuvo į didžiulę audrą. Vos tik jiedu išbėgo iš savo gyvenamosios priekabos, ant jos užvirto medis ir perlaužė pusiau. Maksvelas rašė: „Supratome, kad taip nutikti gali bet kada ir netikėtai, todėl mintis viską mesti nė į galvą neatėjo. Troškome tęsti tarnybą, juk buvo šitiek darbo.“ Maksvelas ir Emi sunkumams nepasidavė. Rūpestingų draugų padedami, sutuoktiniai savo namelį ant ratų susiremontavo.

Gyvename išties nelengvais laikais. Bet milijonai Jehovos liudytojų kupini tokios pat uolios ir pasiaukojamos dvasios kaip ir kadaise jų bendratikiai. Tų stropių pionierių pavyzdys įkvepia mus nenuilstamai skleisti gerąją naujieną, kol Jehova ištars „gana“.

^ pstr. 3 Dabar Mūsų Karalystės tarnyba.

^ pstr. 5 Tais laikais dauguma pionierių darbo neturėjo. Bibliją aiškinančius mūsų organizacijos leidinius jie įsigydavo minimaliomis kainomis ir už tam tikrą sumą siūlydavo žmonėms tarnyboje. Gautų aukų paprastai pakakdavo kuklioms pragyvenimo išlaidoms padengti.