Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. lapkritis

Ar avys iš tiesų atpažįsta savo ganytojo balsą?

Ar avys iš tiesų atpažįsta savo ganytojo balsą?

Jėzus, kaip užrašyta Jono 10:4, pasakė: „Avys seka jam [ganytojui] iš paskos, nes pažįsta jo balsą.“ Ar tikrai?

Kartais keleto piemenų bandos nakčiai būdavo suvaromos į vieną avidę. Gyvulius tada prižiūrėdavo sargas. Ryte piemenys ateidavo, kiekvienas pašaukdavo savo avis ir šios jam atsiliepdavo. Žengdamas prieky bandos piemuo vesdavo avis į ganyklą (Jn 10:1-5). Viljamas Tomsonas (William Thomson), devynioliktame amžiuje pats lankęsis Sirijoje ir Palestinoje, rašė: „[Avys] yra labai klusnios. Jos išmokytos sekti savo šeimininką, kad ir kur jis eitų. Piemuo veda jas iš aptvaro ar kaimo avidės kur panorėjęs. Jei kartu būna laikoma daug bandų, kiekvienas piemuo savo kaimenę veda atskiru taku ir ieško jai ganyklos. Todėl būtina mokyti avis sekti paskui, kad nepasklistų abipus tako po neaptvertus ir jas masinančius javų laukus. Jei kuri avis imtų klajoti, tikrai pakliūtų į bėdą. Piemuo skardžiu balsu vis šūkteli, kad atkreiptų kaimenės dėmesį. Avys pažįsta jo balsą ir seka iš paskos. Jei išgirsta svetimą balsą, stabteli ir sunerimusios pakelia galvas. Tam šauksmui pasikartojus, jos apsisuka ir bėga, nes nepažįsta svetimųjų balso. Ir čia ne šiaip kokia vaizdinga parabolė, tai gryna tiesa. Pats keliskart avis taip išbandžiau. Piemuo žingsniuoja priekyje ne vien tam, kad rodytų bandai kelią, bet ir kad įsitikintų, ar jis praeinamas ir saugus“ (The Land and the Book, revised by J. Grande, 1910, p. 179).

Džozijas Porteris (Josias Porter) irgi aprašė, ką matęs: „Piemenys vedė savo bandas pro miesto vartus. Susidomėję stebėjome sambrūzdį, klausėmės viso klegesio. Tūkstančiai avių ir ožkų spietėsi vienoje vietoje. Piemenys stovėjo drauge ir laukė, kol išeis visi gyvuliai, o paskui ėmė skirstytis. Savitai šūkčiodamas kiekvienas pasuko vis kitu keliu. Avys girdėjo jų balsą. Iš pradžių ta gyva masė chaotiškai sujudo, lyg kokios vidinės jėgos supurtyta. Tada gyvuliai vienas po kito ėmė sekti paskui piemenis. Palaipsniui iš tos padrikos bandos nutįso voros, traukiančios skirtingomis kryptimis. Jos vis ilgėjo ir ilgėjo, kol galiausiai visa masė išsisklaidė ir kiekviena vora nusekė paskui savo ganytoją“ (The Giant Cities of Bashan and Syria’s Holy Places, 1868, p. 45).