Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. spalis

 GYVENIMO ISTORIJA

Visiškai pasitikėdamas Jehova patyriau daug džiaugsmo

Visiškai pasitikėdamas Jehova patyriau daug džiaugsmo

Gyvenimas yra nenuspėjamas, permainingas. Pasitaiko ir labai sunkių momentų. Bet Jehova visad laimina tuos, kurie remiasi ne savo pačių įžvalga, o pasitiki juo. Per savo ilgą, kupiną džiaugsmo gyvenimą mudu su žmona tuo tvirtai įsitikinome. Štai keletas atsiminimų.

MANO tėvai susipažino 1919 metais Sidar Pointe (Ohajo valstija, JAV), Biblijos tyrinėtojų kongrese. Vėliau tais pačiais metais susituokė. Aš gimiau 1922-aisiais, po dvejų metų pasaulį išvydo mano brolis Polas. Mano žmona Greisė gimė 1930 metais. Jos tėvai Rojus ir Rūta Haueliai užaugo Biblijos tyrinėtojų šeimose. Greisės seneliai iš mamos pusės draugavo su broliu Čarlzu Teizu Raselu.

Su Greise susipažinome 1947-aisiais, o 1949-ųjų liepos 16-ąją susituokėme. Prieš sukurdami šeimą atvirai kalbėdavomės apie mūsų ateitį. Nutarėme tarnauti pionieriais ir neturėti vaikų. Visalaikės tarnybos drauge ėmėmės 1950 metų spalio 1-ąją. O 1952-aisiais mus pakvietė dirbti rajono priežiūros darbą.

KELIAUJAMASIS DARBAS IR GILEADO MOKYKLA

Kad galėtume gerai atlikti patikėtas užduotis, mums būtinai reikėjo pagalbos. Pats mokiausi iš patyrusių brolių. Bet kaip su Greise? Pasikalbėjau su ilgamečiu mūsų draugu Marvinu Houlinu, anksčiau tarnavusiu keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Paklausiau: „Greisė dar jauna, jai trūksta patirties. Gal galėtum parekomenduoti ką nors, su kuo ji galėtų pasidarbuoti ir įgyti reikiamų įgūdžių?“ Marvinas atsakė: „Taip. Edna Vinkl — patyrusi pionierė. Ji tikrai galės pagelbėti.“ Vėliau Greisė apie Edną pasakojo: „Ji man padėdavo prie durų jaustis laisvai, meistriškai atsakydavo į žmonių prieštaravimus, mokė mane išklausyti pašnekovą ir tinkamai argumentuoti. Ji buvo kaip tik tokia pagalbininkė, kokios man reikėjo!“

Iš kairės į dešinę: Neitanas Noras, Malkolmas Alenas, Fredas Raskas, Lailas Rūšas, Endriu Vagneris

Kartu su Greise tarnavome dviejuose teokratiniuose rajonuose Ajovos valstijoje. Į tuos rajonus taip pat įėjo ir kai kurios bendruomenės Minesotos ir Pietų Dakotos valstijose. Paskui mus paskyrė į Niujorko pirmąjį rajoną. Lankėme bendruomenes Brukline ir Kvinse.  Niekad nepamiršime, kokie menki ir nepatyrę tada jautėmės. Tame rajone buvo ir Bruklin Haitso bendruomenė, kurios sueigos vyko susirinkimų salėje Betelyje. Šioje bendruomenėje buvo daug brandžių Betelio šeimos narių. Kai pirmą kartą čia pasakiau tarnybinę kalbą, prie manęs priėjo brolis Neitanas Noras ir pasakė: „Malkolmai, tavo patarimai išties geri. Turėsime kur pasitempti. Nepamiršk: jei nepadėsi mums, jei švelniai mūsų nemokysi, organizacijai mažai tebūsi naudingas. Ir toliau taip šauniai darbuokis.“ Po sueigos persakiau jo žodžius Greisei. Vėliau, kai užlipome į savo kambarį Betelyje, iš didelės įtampos apsiašarojome.

„Jei nepadėsi mums, jei švelniai mūsų nemokysi, organizacijai mažai tebūsi naudingas. Ir toliau taip šauniai darbuokis.“

Po keleto mėnesių gavome laišką. Mus pakvietė į dvidešimt ketvirtą Gileado mokyklos kursą. Mokslai turėjo baigtis 1955-ųjų vasarį. Dar prieš išvykdami į Gileadą, sužinojome, kad į šiuos kursus esame kviečiami nebūtinai tam, kad paskui tarnautume misionieriais. Mus mat norėjo geriau paruošti keliaujamajam darbui. Mokydamiesi Gileado mokykloje įgijome neįkainojamos patirties. Taip pat išmokome nuolankumo.

Fernė ir Džordžas Kaučai su Greise ir manimi Gileade (1954 m.)

Kursams pasibaigus mus paskyrė dirbti srities priežiūros darbą. Mūsų teokratinę sritį sudarė rajonai Indianos, Mičigano ir Ohajo valstijose. 1955-ųjų gruodį netikėtai gavome laišką nuo brolio Noro. Jis rašė: „Atvirai sakykite, ko pageidautumėte, nebijokite. Gal norėtumėte nuolat darbuotis Betelyje [...], o gal kurį laiką patarnavę Betelyje norėtumėte būti paskirti svetur? Na, o galbūt jums labiau prie širdies keliaujamasis darbas? Norėčiau žinoti.“ Atsakėme, kad darbuotis mums bus malonu, kad ir kur mus paskirtų. Labai greit buvome pakviesti atvykti į Betelį.

DŽIUGI TARNYBA BETELYJE

Betelyje man skyrė užduotį keliauti po Jungtines Valstijas ir sakyti kalbas tiek bendruomenėse, tiek suvažiavimuose ir kongresuose. Savo patirtimi dalijausi su daugybe jaunesnių brolių, kuriems vėliau organizacijoje buvo patikėtos atsakingos pareigos. Galiausiai dirbau skyriuje, koordinuojančiame pasaulinį gerosios naujienos skelbimo darbą, buvau brolio Noro sekretorius.

Dirbu tarnybos skyriuje (1956 m.)

Dirbti tarnybos skyriuje man labai patiko. Vienas mano bendradarbių buvo Tomas Salivanas,  ilgametis šio skyriaus prižiūrėtojas. Daug išmokau ir iš kitų brolių. Mane mokyti paskyrė Fredą Raską. Pamenu, kartą jo paklausiau: „Fredai, kodėl kai kuriuos mano laiškus tu tiek daug taisai?“ Jis nusijuokė, bet po to rimtai atsakė: „Malkolmai, kai kalbi, savo žodžius gali dar ir paaiškinti. Tačiau kai rašai, o ypač dirbdamas čia [tarnybos skyriuje], viską turi išdėstyti kuo aiškiau ir tiksliau.“ Tada maloniai pridūrė: „Nenusimink. Tau puikiai sekasi. Matysi, kaip bėgant laikui patobulėsi.“

Greisė Betelyje irgi gaudavo įvairiausių užduočių. Pavyzdžiui, dirbo kambarių tvarkytoja. Šis darbas jai patiko. Nemažai brolių, kurie tada dar buvo visai jauni, šiandien ją sutikę sako: „Pameni, išmokei pasikloti lovą. Žinok, kaip mano mama dėl to džiaugėsi!“ Greisė taip pat dirbo žurnalų, korespondencijos skyriuose, daugino kasetes su mūsų organizacijos įrašais. Visos šios užduotys padėjo jai suprasti vieną dalyką: kad ir kur būtume, kad ir kokį darbą dirbtume, tarnauti Jehovos organizacijoje — tikra garbė ir palaima. Ir šiandien jos nuostata tokia pat.

KĄ TURĖJOME PAKEISTI

Aštuntojo dešimtmečio viduryje pastebėjome, kad pagyvenusiems mūsų tėvams reikia vis daugiau dėmesio. Laukė rimtas sprendimas. Nenorėjome palikti Betelio ir brangių bendratikių, prie kurių taip prisirišome. Bet padėti tėvams buvo mūsų pareiga. Todėl nutarėme iš Betelio išeiti, tačiau su viltimi, kad padėčiai pasikeitus vėl sugrįšime.

Kad išsilaikytume, pradėjau dirbti draudimo agentu. Niekad nepamiršiu, ką man pasakė vienas vadybininkas mokymų metu: „Šiame versle tiesiog būtina skambinti žmonėms vakarais. Tik tada gali rasti juos namuose. Kiekvieną vakarą turi sėdėti prie telefono ir skambinti, už tai nėra nieko svarbesnio.“ Aš atsakiau: „Neabejoju, kad kalbate iš patirties. Ir jūsų nuomonę tikrai gerbiu. Bet turiu ir kitokių, dvasinio pobūdžio įsipareigojimų, kurių niekad neapleisdavau. Nesiruošiu apleisti ir dabar. Sutinku padirbėti vakarais, tačiau antradienį ir ketvirtadienį turiu lankyti labai svarbius sambūrius.“ Už tai, kad neapleidau sueigų dėl darbo, Jehova mane dosniai laimino.

Mano mama mirė 1987-ųjų liepą slaugos namuose. Buvome su ja kartu iki pat paskutinio atodūsio. Slaugė tada priėjo prie Greisės ir pasakė: „Ponia Alen, eikite namo ir pailsėkite. Visi matė, kaip ištikimai buvote šalia savo anytos. Padarėte viską, ką galite, didžiuokitės savimi.“

 1987 metų gruodį užpildėme paraiškas vėl tarnauti mūsų mylimame Betelyje. Bet vos po kelių dienų Greisei diagnozavo storosios žarnos vėžį. Reikėjo daryti operaciją. Tiek pati operacija, tiek gydymo kursas praėjo sėkmingai ir mums pasakė, kad vėžys įveiktas. Netrukus iš Betelio gavome laišką, kuriame mums vis dėlto patarė likti savo bendruomenėje. Buvome pasiryžę toliau uoliai tarnauti Jehovai.

Po kurio laiko gavau pasiūlymą dirbti Teksaso valstijoje. Pagalvojome, kad šiltesnis tos vietovės klimatas mums bus į naudą, ir neapsirikome. Čionai tarnaujame jau 25 metus. Aplink mus — rūpestingi broliai ir sesės, kuriuos labai pamilome.

KO IŠMOKOME

Greisei teko kovoti ne tik su storosios žarnos, bet ir su skydliaukės vėžiu. Pastaruoju metu ją vargina dar ir krūties vėžys. Bet ji niekad nesiskundžia. Mane, šeimos galvą, Greisė visuomet palaiko, yra puiki pagalbininkė. Neretai jos paklausia: „Kokia jūsų laimingos šeimos paslaptis? Jūs abu tiesiog spinduliuojate džiaugsmu.“ Tada ji pamini keturis dalykus: „Mes geriausi draugai. Kiekvieną dieną kalbamės. Kiekvieną dieną stengiamės nuveikti ką nors drauge. Ir, jei apsipykstame, niekad neiname miegoti, kol nesusitaikome.“ Kartais, aišku, netyčia suerziname vienas kitą, bet greitai atleidžiame ir stengiamės pamiršti, kas įvyko. Ir tai iš tiesų padeda.

„Visada kliaukis Jehova, nesipriešink tam, kam jis leidžia įvykti.“

Štai ko mus išmokė visokiausi gyvenimo sunkumai:

  1. Visada kliaukis Jehova, nesipriešink tam, kam jis leidžia įvykti. Niekad nesiremk savo paties įžvalga (Pat 3:5, 6; Jer 17:7).

  2. Visuose reikaluose patarimo ieškok Dievo Žodyje. Privalu paklusti Jehovai, jo įsakams. Vidurio nėra — arba esi klusnus, arba ne (Rom 6:16; Hbr 4:12).

  3. Viena gyvenime svarbiausia — užsitarnauti gerą vardą Jehovos akyse. Jo valia, o ne materialiniai dalykai, turi būti pirmoje vietoje (Pat 28:20; Mok 7:1; Mt 6:33, 34).

  4. Melsk Jehovą, kad padėtų būti kuo veiklesniu ir našesniu jo tarnu. Susitelk į tai, ką gali nuveikti, o ne į tai, ko negali (Mt 22:37; 2 Tim 4:2).

  5. Įsisąmonink, kad žemėje nėra kitos organizacijos, kurią Jehova laimintų ir kuriai vadovautų (Jn 6:68).

Ir aš, ir Greisė Jehovai tarnaujame jau daugiau nei 75 metus. Susituokę esame jau 65 metai. Visi tie krikščioniškos tarnybos dešimtmečiai buvo labai džiugūs. Maldose Jehovos prašome, kad ir kiti mūsų bendratikiai patirtų, koks laimingas yra gyvenimas, kai kliaujiesi savo dangiškuoju Tėvu.