„Paties žmogaus kvailumas veda į pražūtį, tačiau jo širdis niršta ant Viešpaties“ (PAT 19:3).

1, 2. Kodėl neteisinga už žmonijos vargus kaltinti Jehovą? Prašom pailiustruoti.

ESI laimingai vedęs jau daugelį metų. Bet štai vieną dieną grįžti namo ir net nustėrsti: baldai sulaužyti, indai išdaužyti, kilimas visas sugadintas. Namai, kuriuos taip puoselėjai, atrodo kaip po karo. Negi sakytum: „Kodėl mano žmona taip padarė?“ Kažin. Greičiau paklaustum: „Kas taip padarė?“ Juk nė į galvą neateitų, kad tavo mylima žmona nei iš šio, nei iš to galėtų taip vandališkai pasielgti.

2 Šiandien žmonijos namai irgi yra suniokoti. Dirvožemis, vanduo, oras — viskas užteršta. Vyrauja smurtas, amoralumas. Iš Biblijos žinome, kad ne Jehova dėl šito kaltas. Jis juk sukūrė žemę tam, kad čia klestėtų rojus (Pr 2:8, 15). Jehova yra kupinas meilės (1 Jn 4:8). Tyrinėdami Šventąjį Raštą išsiaiškinome, kas iš tikrųjų kaltas dėl visų žmonijos nelaimių. Tai Šėtonas, „pasaulio valdovas“ (Jn 14:30; 2 Kor 4:4).

3. Į kokius klaidingus samprotavimus kartais linkstame?

3 Aišku, negalime už viską kaltinti vien Šėtono. Neretai sunkumų patiriame dėl savo pačių klaidų. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 32:4-6.) Tai gerai suprantame. Tačiau mūsų netobula prigimtis kartais ima viršų. Tada leidžiamės į klaidingus samprotavimus ir taip sukame į pražūtingą taką (Pat 14:12). Užuot pripažinę savo klaidą ar įžvelgę Šėtono užmačias, galime imti dėl kokios nors problemos kaltinti Jehovą, netgi niršti ant jo (Pat 19:3).

4, 5. Kaip nutinka, kad žmogus ima niršti ant Jehovos?

4 Gal kyla klausimas: kaip įmanoma niršti ant  Jehovos? Argi tai ne beprasmiška? Juk nieko nepasiektume (Iz 41:11). Vienas poetas rašė: „Tavo ranka per trumpa kumščiuotis su Dievu.“ Balsu reikšti Jehovai priekaištus vargu ar išdrįstume. Bet prisiminkime, kas rašoma Patarlių 19:3: „Paties žmogaus kvailumas veda į pražūtį, tačiau jo širdis niršta ant Viešpaties.“ Kartėlis širdyje gali užsimegzti visai nepastebimai. Žmogus nejučia ima giežti ant Jehovos apmaudą. Galiausiai pradeda tolti nuo Dievo ir trauktis nuo bendruomenės veiklos.

5 Kas gali pastūmėti mus niršti ant Jehovos? Kaip to išsisaugoti? Šiuos klausimus būtinai turime pasiaiškinti. Už draugystę su Jehova juk nėra nieko vertingesnio.

KAS GALI PASTŪMĖTI MUS NIRŠTI ANT JEHOVOS

6, 7. Kodėl izraelitai Mozės dienomis ėmė murmėti prieš Jehovą?

6 Kodėl krikščionis gali imti širdytis ant savo Dievo? Aptarkime penkias priežastis. Taip pat prisiminkime, kaip į šiuos spąstus įpuolė kai kurie Biblijoje minimi asmenys ir ko tai mus pamoko (1 Kor 10:11, 12).

Klausydamas blogų šnekų užsikreti bloga dvasia (žiūrėk 7 pastraipą)

7 Negatyvios kalbos. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 1:26-28.) Jehova tik ką išvadavo izraelitus iš vergijos jungo. Egiptui siuntė dešimt bausmių, Raudonosios jūros vandenyse pražudė faraoną ir visą jo kariauną (Iš 12:29-32, 51; 14:29-31; Ps 136:15). Ir štai Dievo tauta jau stovi ant Pažadėtosios žemės slenksčio. Tačiau tuo lemiamu momentu izraelitai ima murmėti prieš Jehovą. Kur dingo jų tikėjimas? Vyrai, kuriuos siuntė išžvalgyti krašto, grįžę apie jį kalbėjo vien blogai. Slogūs jų žodžiai tautai ir atėmė drąsą (Sk 14:1-4). Kuo tai baigėsi? Visai anai izraelitų kartai nebuvo leista įžengti į „gerąjį kraštą“ (Įst 1:34, 35). Ką iš šio pasakojimo suprantame? Negatyvios, pesimistinės kalbos gali susilpninti mūsų tikėjimą ir paskatinti piktintis Jehovos sprendimais.

8. Dėl ko izraelitai Izaijo dienomis ėmė kaltinti Jehovą?

8 Vargai ir nelaimės. (Perskaityk Izaijo 8:21, 22, Brb.) Izaijo dienomis Judo žmonių padėtis buvo labai sunki: juos supo priešai, trūko maisto, daugelis alkanavo. Blogiausia — krašte siautė dvasinis badas, žmonės pamiršo Jehovą (Am 8:11). Jie nebesikreipė į savo Dievą pagalbos. Jie ėmė keikti karalių ir netgi patį Jehovą, kaltinti dėl savo bėdų. O kaip mes? Jei prislegia problemos, ištinka nelaimė, ar savo širdyje nesakome: „Kur yra Dievas, kai man jo taip reikia?“

9. Kodėl izraelitai Ezechielio laikais manė, kad „Viešpaties kelias neteisus“?

9 Ribotas supratimas. Dėl savo neišmanymo izraelitai Ezechielio laikais tvirtino, esą „Viešpaties kelias neteisus“ (Ez 18:29). Jie tarsi teisėjai ėmėsi teisti Jehovą, jo sprendimus vertindami pagal savo pačių supratimą, kas teisinga ir kas ne. Kaip jie klydo! Juk jų supratimas, palyginti su Jehovos, labai ribotas. Jei ir mes iki galo neperprantame kokio Biblijos pasakojimo arba nesuvokiame, kodėl mūsų gyvenime dedasi tam tikri dalykai, ar nepradeda tada širdyje kirbėti mintis, kad Jehovos kelias neteisus? (Job 35:2)

10. Kaip kai kurie paseka Adomo pavyzdžiu?

10 Nenoras prisiimti atsakomybės  už savo klaidas. Jau pačioje žmonijos istorijos pradžioje Dievą dėl savo nuodėmės apkaltino Adomas (Pr 3:12). Gerai žinodamas, kas laukia už Dievo įstatymo laužymą, jis vis tiek nusižengė. Tačiau kaltės neprisiėmė sau, o viską suvertė Jehovai, atseit jis davė blogą žmoną. Nuo tada pirmojo žmogaus pėdomis seka daugelis — prisiimti atsakomybės už savo nusižengimus nenori. Pamąstykime: ar suklydęs taip apmaudauju, kad net imu manyti, jog Dievo reikalavimai pernelyg griežti?

11. Ko pasimokome skaitydami pasakojimą apie Joną?

11 Per didelis savęs sureikšminimas. Kai Jehova pasigailėjo Ninevės gyventojų, pranašas Jona supyko (Jon 4:1-3). Kodėl? Pražūtis, kurią jis miestui skelbė, taip ir neatėjo. Jona, matyt, baiminosi, kad žmonės dabar ims laikyti jį netikru pranašu. Perdėtas susirūpinimas savo paties reputacija užtemdė vyro atjautą atgailaujantiems nineviečiams. Gal ir mes kaip Jona kartais per daug susireikšminame? Štai jau ilgus metus skelbiame greit būsiant Jehovos dieną. Kaip reaguojame, kai kiti prikiša, kad ji vis neateina? Ar tada neimame širdyje pykti ant Jehovos? (2 Pt 3:3, 4, 9)

KAIP ĮVEIKTI POLINKĮ NIRŠTI ANT JEHOVOS

12, 13. Kas būtina, kad neimtume abejoti Jehovos sprendimų teisingumu?

12 Kaip tada, jei pradedame abejoti, ar Jehovos sprendimai iš tikrųjų teisingi? Priminkime sau, kad tokioms dvejonėms nėra jokio pagrindo. Kaip rašoma Patarlių 19:3, į bėdą žmogus dažnai pakliūva per savo kvailumą, o kaltina dėl visko Dievą. Dabar aptarkime penkis dalykus, kurie padės mums išsaugoti teisingą požiūrį ir dėl savo bėdų niekad nekaltinti Jehovos.

 13 Nenustokime puoselėti savo ryšio su Jehova. Jeigu mūsų ryšys su Jehova glaudus, nepasiduosime netobulo žmogaus polinkiui ant Dievo pykti. (Perskaityk Patarlių 3:5, 6.) Dievu turime visiškai pasitikėti. Nebūkime išmintingi savo akyse, per daug nesusireikšminkime (Pat 3:7; Mok 7:16). Šitaip išlaikysime tinkamą nuostatą ir užklupus sunkumams neimsime širdytis ant Jehovos.

14, 15. Kas padės nepasiduoti negatyvių kalbų poveikiui?

14 Nesileiskime paveikiami negatyvių kalbų. Mozės dienomis izraelitai turėjo tvirtą pagrindą tikėti, kad Jehova įves juos į Pažadėtąją žemę (Ps 78:43-53). Bet dešimt žvalgų savo negatyviomis kalbomis taip paveikė tautą, kad ji „užmiršo [Dievo] didžią galybę“ (Ps 78:42). Kaip tad svarbu apmąstyti didžius Jehovos darbus, visa, ką jis dėl mūsų daro! Šitaip dar labiau suartėsime su savo Kūrėju ir neleisime, kad nuo jo mus atitolintų kažkieno netikusios šnekos (Ps 77:12, 13 [77:11, 12, Brb]).

15 Grėsmė mūsų santykiams su Jehova gali kilti ir tada, jei turime neigiamą požiūrį į kai kuriuos bendratikius (1 Jn 4:20). Antai kada izraelitai pradėjo priekaištauti Mozei, kodėl vyriausiojo kunigo pareigos paskirtos Aaronui, Jehovos akimis žiūrint tauta murmėjo prieš jį patį (Sk 17:25 [17:10, Brb]). Panašiai yra ir šiandien: jei imtume reikšti nepasitenkinimą atsakingais broliais, per kuriuos Jehova prižiūri savo organizacijos veiklą žemėje, netiesiogiai kaltintume patį Dievą (Hbr 13:7, 17).

16, 17. Ką svarbu turėti omenyje, kai ištinka bėdos?

16 Atminkime, kad Jehova mums bėdų nesukelia. Nors Izaijo dienomis izraelitai buvo nusisukę nuo Jehovos, jis vis tiek tiesė jiems pagalbos ranką (Iz 1:16-19). Kai užgula vargai, tikra paguoda žinoti, kad Jehovai rūpime, kad jis trokšta mums padėti (1 Pt 5:7). Dievas pats pažadėjo suteikti mums jėgų, idant pajėgtume ištverti (1 Kor 10:13).

17 Jeigu patiriame neteisybę, kaip senovėje ištikimasis Jobas, turėkime omenyje, kad tai tikrai ne Jehovos kaltė. Jis juk nekenčia neteisybės ir myli, kas teisinga (Ps 33:5). Pritariame Jobo bičiulio Elihuvo žodžiams: „Ne Dievui daryti tai, kas nedora, ne Visagaliui daryti tai, kas pikta!“ (Job 34:10) Nuo Jehovos ateina ne bėdos ir sunkumai, o „kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana“ (Jok 1:13, 17).

18, 19. Kodėl niekada neturėtume abejoti Jehovos teisingumu? Prašom pailiustruoti.

18 Neabejokime Jehovos teisingumu. Dievo darbai tobuli, jo minčių gelmė neištiriama (Iz 55:8, 9). Nuolankumas ir kuklumas skatins mus pripažinti, kad suvokiame toli gražu ne viską (Rom 9:20). Retai kada galime teigti žiną visus faktus apie tą ar kitą situaciją. Tikriausiai esame patyrę ir kokia teisinga ši patarlė: „Pirmasis, kalbąs teisme, atrodo teisus, kol ateina jo kaimynas ir išklausinėja jį“ (Pat 18:17, Brb).

19 Tarkime, artimas tavo draugas pasielgia iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtai ar neįprastai. Ar iškart suabejosi jo motyvais, imsi kritikuoti, net pasmerksi? Aišku, kad ne, ypač jei tą  žmogų pažįsti jau daugelį metų. Savo draugais, nors jie ir netobuli, pasitikime, rodome jiems meilę. Kaip tad turėtume pasitikėti savo dangiškuoju Tėvu! Juk jo keliai aukštesni už mūsų kelius ir jo mintys už mūsų mintis.

20, 21. Kokios yra tikrosios mūsų vargų priežastys?

20 Ar įžvelgi, kas tikrieji kaltininkai? Turime atminti, kad neretai patys sau prisidarome bėdų (Gal 6:7). Todėl kaltinti Jehovą būtų nederama ir net kvaila. Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Vairuotojas smarkiai viršija leistiną greitį ir staigiame posūkyje nesuvaldo automobilio. Ar jis turi teisę už šį incidentą kaltinti gamintoją, kad sukonstravo automobilį, galintį važiuoti dideliu greičiu? Žinoma, ne. Jehova, mūsų Kūrėjas, davė žmonėms valios laisvę. Tačiau jis nurodė ir gaires, kuriomis jiems dera vadovautis, kad gebėtų apsispręsti teisingai. Tad nejau už savo klaidas verstume kaltę jam?

21 Žinia, vargų patiriame ne vien dėl savo kaltės. Daug kas priklauso nuo „laiko ir atsitiktinumo“ (Mok 9:11, Brb). Pagaliau nepamirškime, jog pagrindinis blogio sukėlėjas yra Šėtonas (1 Jn 5:19; Apr 12:9). Jis, o ne Jehova, yra mūsų priešas (1 Pt 5:8).

BRANGINK SAVO RYŠĮ SU JEHOVA

Jozuė ir Kalebas pasitikėjo Jehova ir buvo palaiminti (žiūrėk 22 pastraipą)

22, 23. Į ką turėtume sutelkti dėmesį, jei prislegia bėdos?

22 Kai patiri sunkumų, prisimink Jozuės ir Kalebo pavyzdį. Priešingai nei kiti dešimt žvalgų, šiedu į tautiečius kreipėsi dvasią stiprinančiais žodžiais (Sk 14:6-9). Jų tikėjimas Jehova buvo akivaizdus. Bet ir jiems sykiu su tauta teko keturiasdešimt metų klajoti po dykumą. Ar Jozuė ir Kalebas ėmė skųstis, kad taip neteisinga, ar kaupė širdyje kartėlį? Ne. Jie kliovėsi Jehova ir už tai buvo palaiminti. Visa ana izraelitų karta dykumoje išmirė, tačiau jiedu galiausiai įžengė į Pažadėtąją žemę (Sk 14:30). Panašiai ir mes — jei nepailsime vykdyti Jehovos valią, jis dosniai mus palaimins (Gal 6:9; Hbr 6:10).

23 Tad jeigu tave slegia bėdos, vargina paties ar kitų trūkumai, ką galėtum daryti? Sutelk dėmesį į nuostabias Jehovos savybes. Įsivaizduok, kokią puikią ateitį jis žada tau suteikti. Pamąstyk, koks būtų tavo gyvenimas, jei nepažinotum Jehovos. Laikykis kuo arčiau savo dangiškojo Tėvo ir niekada neleisk savo širdžiai ant jo niršti.