Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. gegužė

 GYVENIMO ISTORIJA

Kodėl mūsų gyvenimas iš tiesų prasmingas

Kodėl mūsų gyvenimas iš tiesų prasmingas

KAI 1958-aisiais man gimė sūnus Garis, iškart supratau, jog kažkas ne taip. Tačiau ligai diagnozuoti gydytojams prireikė dešimties mėnesių. Galiausiai po penkerių metų diagnozę patvirtino specialistai Londone. Kaip nusiminiau, kai po devynerių metų gimusiai dukrelei Luizai šios ligos simptomai pasireiškė dar ryškiau nei Gariui.

„Jūsų abiem vaikams LMB sindromas, * ir su tuo teks susitaikyti“, — santūriai pasakė gydytojai. Tais laikais apie šį retą genetinį susirgimą buvo žinoma labai mažai. Jam būdinga regos sutrikimai, progresuojantys iki visiško aklumo, nutukimas, daugiau nei penki rankų ar kojų pirštai, sulėtėjęs vystymasis, sutrikusi koordinacija, cukraligė, osteoartritas, inkstų anomalijos. Auginti tokius vaikus išties sunku. Naujausiais tyrimais nustatyta, kad Didžiojoje Britanijoje šia liga serga 1 iš 125000 žmonių, o švelnesnė jos forma pasitaiko dažniau.

JEHOVA TAMPA MŪSŲ PRIEBĖGA

Netrukus po vedybų sutikau vieną Jehovos liudytoją, ir iškart supratau, kad jie moko tiesos. Bet mano vyro tai visiškai nedomino. Dėl jo darbo tekdavo nuolat keisti gyvenamą vietą, tad ilgai nepabūdavau nė vienoje liudytojų bendruomenėje. Visgi skaičiau Bibliją ir meldžiausi Jehovai. Kaip paguosdavo žodžiai, kad „Viešpats — priebėga prispaustiesiems, priebėga nelaimės metu“ ir kad jis niekada nepaliks tų, kurie jo ieško! (Ps 9:9, 10, Brb)

Garis silpnai matė, todėl, kai jam suėjo šešeri, išsiuntėme į specialią internatinę mokyklą pietinėje Anglijos pakrantėje. Jis dažnai man skambindavo ir klausinėdavo visko, kas jam nedavė ramybės, tad telefonu galėjau jį mokyti pagrindinių Biblijos principų. Praėjus keleriems metams po Luizos gimimo pati susirgau išsėtine skleroze ir fibromialgija. Kai Gariui suėjo šešiolika, jis grįžo namo. Jo regėjimas silpo, ir 1975 metais buvo nustatytas aklumas. 1977-aisiais mano vyras mus paliko.

Sūnui grįžus pasinėrėme į dvasinę veiklą, ir 1974 metais pasikrikštijau. Buvau dėkinga vienam vyresniajam, padėjusiam Gariui paauglystėje įveikti fizinio brendimo sunkumus. Kiti bendratikiai parodė meilę ir pagelbėjo man tvarkytis namuose, o ilgainiui penkis iš jų socialinės rūpybos skyrius įdarbino slaugytojais ir paskyrė rūpintis mūsų šeima. Kaip mes džiaugiamės!

Garis toliau stiprėjo dvasiškai ir 1982-aisiais pasikrikštijo. Kadangi jis labai troško tarnauti pagalbiniu pionieriumi, nusprendžiau jam padėti ir tai dariau ne vienerius metus. Koks laimingas pasijuto sūnus, kai po kurio laiko rajono prižiūrėtojas jo paklausė: „Gari, kodėl gi tau nesiėmus reguliariojo pionieriaus tarnybos?“ Būtent tokio padrąsinimo jam ir reikėjo. 1990-aisiais jis buvo paskirtas reguliariuoju pionieriumi.

 1999 ir 2008 metais Gariui buvo atliktos dvi klubo sąnario protezavimo operacijos. Luizos sveikata buvo kur kas prastesnė. Ji gimė visiškai akla, o kai pamačiau, kad ant vienos kojos — šeši pirštukai, supratau, kad ir jai LMB sindromas. Netrukus tyrimai atskleidė, jog nenormaliai išsivystę ir daugelis vidaus organų. Metams bėgant jai buvo atlikta ne viena sudėtinga operacija, tarp jų — penkios inkstų. Ji, kaip ir Garis, serga cukralige.

Žinodama, kokie pavojai gali iškilti operacijos metu, Luiza iš anksto kalbasi su chirurgais, anesteziologais bei kitu medicinos personalu ir jiems paaiškina, kodėl atsisako kraujo perpylimo. Todėl puikiai sutaria su visais, kurie taip nuoširdžiai rūpinasi jos sveikata.

PRASMINGAS MŪSŲ GYVENIMAS

Visas mūsų šeimos gyvenimas sukasi apie teokratinę veiklą. Kol nebuvo šiuolaikinių elektroninių priemonių, praleisdavau daugybę valandų skaitydama Gariui ir Luizai. Dabar, atsiradus galimybei naudotis CD, DVD grotuvais, taip pat klausytis įrašų svetainėje www.jw.org, galime bet kada pasiruošti visoms savaitinėms krikščionių sueigoms ir per jas komentuoti.

Kokie esame laimingi pažinę neįkainojamas Jehovos įkvėpto Žodžio tiesas!

Garis atsakymus kartais išmoksta atmintinai, o atlikdamas užduotį teokratinės tarnybos mokykloje kalba savais žodžiais. 1995 metais jis buvo paskirtas bendruomenės patarnautoju. Dabar sūnus visada noriai sveikina į Karalystės salę atėjusius bendratikius ir padeda reguliuoti garso aparatūrą.

Kadangi Garį vargina artritas, tarnyboje bendratikis stumia jį vežimėlyje. Vienas brolis mano sūnui padeda vesti Biblijos studijas susidomėjusiam vyrui. Be to, Garis padrąsino sesę, kuri 25 metus buvo neveikli evangelizacijos darbe. Dabar tiek sesė, tiek anas studijuotojas lanko krikščionių sueigas.

Būdama devynerių Luiza iš savo močiutės ir vienos slaugytojos išmoko megzti, o aš išmokiau ją siuvinėti. Kadangi Luizai tokie rankdarbiai labai patinka, ji mezga spalvingus pledus kūdikiams ir pagyvenusiems bendratikiams. Be to, panaudodama lipnius paveikslėlius, daro sveikinimo atvirukus. Tokias dovanėles bendratikiai labai brangina. Paauglystėje dukra išmoko rinkti tekstą kompiuterio klaviatūra akluoju metodu. Dabar, į kompiuterį įdiegus kalbėjimo programą, ji dažnai bendrauja su draugais elektroniniu paštu. Luiza pasikrikštijo septyniolikos. Kai vyksta specialiosios skelbimo kampanijos, kartu tarnaujame pagalbinėmis pionierėmis. Luiza, kaip ir Garis, įsimena Biblijos eilutes, kuriose kalbama apie Dievo pažadėtą naująjį pasaulį, kur „akliesiems bus atmerktos akys“ ir „nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’“ (Iz 33:24; 35:5)

Kokie esame laimingi pažinę neįkainojamas Jehovos įkvėpto Žodžio tiesas! Jaučiamės be galo dėkingi bendruomenei, kad ji su tokia meile mumis rūpinasi, nes antraip mažai ką galėtume nuveikti. O ypač dėkojame Jehovai — mūsų gyvenimui jis suteikė tikrą prasmę.

^ pstr. 5 Lorenco-Muno-Bidlio (Laurence-Moon-Biedl) sindromas pavadintas gydytojų, atradusių šią genetinę ligą, vardu. Ši neišgydoma liga paveldima tuomet, kai abu tėvai perduoda palikuoniui recesyvinį geną.