Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. gegužė

Kuo geriau atlik evangelizuotojo tarnystę

Kuo geriau atlik evangelizuotojo tarnystę

„Dirbk evangelizuotojo darbą, iki galo atlik savo tarnystę“ (2 TIM 4:5).

1. Kodėl Jehovą galime vadinti pirmuoju ir didžiausiu Evangelizuotoju?

PAPRASTAI sakant, evangelizuotojas — tai geros žinios nešėjas. Pats pirmasis ir didžiausias Evangelizuotojas yra Jehova. Vos tik Adomas ir Ieva pasuko maišto keliu, jis kaipmat ištarė gerą naujieną — kad gyvatės, tai yra Šėtono, galiausiai laukia pražūtis (Pr 3:15). Bėgant amžiams Jehova įkvėpė kai kuriuos savo tarnus užrašyti, kaip jo vardui bus grąžinta priderama šlovė, kaip Šėtono padaryta žala bus atitaisyta ir kaip žmonės turės galimybę atgauti, ką pirmieji tėvai prarado.

2. a) Koks evangelizacijos darbe yra angelų vaidmuo? b) Kokį pavyzdį evangelizuotojams paliko Jėzus?

2 Angelai irgi yra evangelizuotojai. Šios esybės tiek pačios praneša geras žinias, tiek pagelbėja jas skleisti ir kitiems (Lk 1:19; 2:10; Apd 8:26, 27, 35; Apr 14:6). O ką galime pasakyti apie arkangelą Mykolą? Kai gyveno žemėje ir vadinosi Jėzumi, visas jėgas jis skyrė gerajai naujienai skelbti (Lk 4:16-21). Šitaip kiekvienam evangelizuotojui paliko sektiną pavyzdį.

3. a) Kokią gerąją naujieną mes skelbiame? b) Kokius klausimus kiekvienam evangelizuotojui svarbu išsiaiškinti?

3 Savo sekėjus Jėzus įpareigojo būti evangelizuotojais (Mt 28:19, 20; Apd 1:8). Apaštalas Paulius bendražygiui Timotiejui rašė: „Dirbk evangelizuotojo darbą, iki galo atlik savo tarnystę“ (2 Tim 4:5). Kokią gerą naujieną mes, Jėzaus mokiniai, skelbiame? Norime žmones patikinti, kad dangiškasis Tėvas Jehova mus labai myli (Jn 3:16; 1 Pt 5:7). Apie jo meilę akivaizdžiai byloja tai, ką Dievas per savo Karalystę jau padarė ir dar padarys. Tad mes mielai visiems kalbame, kad kiekvienas, kuris į Karalystę sudeda viltis, klauso Dievo ir daro, kas teisu,  gali tapti jo draugu (Ps 15:1, 2). Jehova pašalins visą neteisybę, nutrauks kančias, numaldys ir skausmą, kurį mums kelia slogūs praeities prisiminimai. Kokios džiugios žinios! (Iz 65:17) Kadangi tarnaujame evangelizuotojais, verta išsiaiškinti du klausimus: kodėl žmonėms šiandien taip svarbu išgirsti gerąją naujieną? Ir kaip galime kuo geriau atlikti evangelizuotojo darbą?

KODĖL ŽMONĖS TURI IŠGIRSTI GERĄJĄ NAUJIENĄ?

Klausimai skatina žmogų pamąstyti, kuo jis grindžia savo įsitikinimus.

4. Koks melas apie Dievą skleidžiamas?

4 Įsivaizduok: kas nors prie tavęs prieina ir į akis išrėžia — tavo tėvas susikrovė daiktus ir paliko jūsų šeimą. Tasai žmogus tvirtina gerai jį pažinojęs, sako, kad tėvas visada buvo jums abejingas, nerodė šiltų jausmų, kažką nuo jūsų slėpė, elgėsi negailestingai. O kad tau nekiltų minties tėvo ieškoti ir atnaujinti su juo ryšį, tas pašalietis pribloškia ir dar viena žinia — tavo tėvas miręs. Tiesą sakant, panašių istorijų yra prikurta ir apie Dievą: neva jis nepažinus, apsigaubęs nuo žmonių paslapties šydu, žiaurus. Kai kurie religininkai, pavyzdžiui, moko, kad Dievas nedoruosius nuteisia amžinai kankintis pragare. Užklupus stichinėms nelaimėms jie skuba pareikšti, jog tai Dievo pirštas. Nors per tas nelaimes kenčia ir žūsta ne vien piktadariai, bet ir visai nekalti žmonės, girdime kalbant, esą Dievas šitaip baudžia mus už padarytas klaidas.

Klausimai atveria kelią į žmogaus širdį ir sužadina jam norą sužinoti daugiau.

5, 6. Kokią įtaką žmonėms padarė evoliucijos teorija ir melagingos religinės dogmos?

5 Kiti įrodinėja, kad Dievo išvis nėra. Priimtinesnė jiems atrodo evoliucijos teorija. Daugelis jos gynėjų teigia, kad gyvybei atsirasti nereikėjo jokio Kūrėjo — jokio proto, kontroliuojančio įvykių eigą. Kai kurių nuomone, žmogus yra tik viena iš gyvūnų rūšių, todėl nieko keista, jei kartais ima elgtis savanaudiškai ar net sužvėrėja. O kai stipresnieji ima engti silpnuosius, tiesiog sakoma, kad tokie jau gamtos dėsniai. Todėl daugelis yra įsitikinę, jog neteisybė ir priespauda liks per amžius. Tie, kurie tiki evoliucija, nežino, kas laukia ateityje, neturi tikros vilties.

6 Galime drąsiai teigti: evoliucijos teorija ir melagingos religinės dogmos daug prisidėjo prie to, kad žmonijos būklė paskutinėmis dienomis tokia apverktina (Rom 1:28-31; 2 Tim 3:1-5). Šie žmonių išgalvoti mokymai — jokia geroji naujiena. Atvirkščiai, kaip rašė apaštalas Paulius, dėl tokių klaidingų samprotavimų daugelio „suvokimas aptemęs, jie nutolę nuo Dievo gyvenimo“ (Ef 4:17-19). Evoliucijos teorija ir iškraipyti religiniai mokymai tik trukdo žmonėms priimti gerąją žinią, kurią Dievas nori pranešti. (Perskaityk Efeziečiams 2:11-13.)

Klausimai padeda samprotauti ir pačiam prieiti prie teisingų išvadų.

7, 8. Koks yra vienintelis būdas žmonėms sužinoti gerąją naujieną?

7 Idant susitaikytų su Dievu, asmuo pirmiausia privalo įsitikinti, kad jis yra ir kad jį pažinti išties verta. Kaip čia galėtume žmonėms pagelbėti? Raginkime juos objektyviai, be išankstinio nusistatymo patyrinėti kūriniją. Šitaip jie galės suvokti, koks išmintingas ir galingas yra mūsų Kūrėjas (Rom 1:19, 20). Kad sužadintume žmonėms pagarbią Dievo baimę, pasinaudokime brošiūromis Gyvybė: ar galėjo atsirasti be Kūrėjo? ir Gyvybės kilmė: penki svarbūs klausimai. Vis dėlto vien stebėdamas kūriniją žmogus neras atsakymo į esminius gyvenimo klausimus, kaip antai: kodėl Dievas leidžia, kad kentėtume? kuriam tikslui jis kūrė žemę? ar jis rūpinasi manimi asmeniškai?

 8 Vienintelis būdas sužinoti gerąją naujieną apie Dievą ir perprasti jo sumanymus — tyrinėti Bibliją. Padėti kitiems išsiaiškinti minėtus klausimus mums didelė garbė. Tačiau kad pasiektume žmogaus širdį, negana tik išdėstyti faktus — būtina jį įtikinti (2 Tim 3:14). Šito galime mokytis iš Jėzaus. Kaip jam pavykdavo kitus įtikinti? Viena, savo pašnekovams jis užduodavo paveikių klausimų. Kaip mes galėtume sekti Jėzaus pavyzdžiu?

GERI EVANGELIZUOTOJAI UŽDUODA VEIKSMINGUS KLAUSIMUS

9. Kaip galime sužinoti, kokios dvasinės pagalbos žmogui reikia?

9 Kodėl, kaip ir Jėzus, evangelizacijos tarnyboje turėtume užduoti pašnekovui klausimų? Įsivaizduok tokią situaciją. Tu sunkiai sergi. Tačiau gydytojas praneša gerą žinią: jis gali išvaduoti tave iš ligos, jei tik ryšiesi sudėtingai operacijai. Gydytoju tikriausiai būsi linkęs pasitikėti. Bet ar pasitikėtum juo tada, jei operaciją rekomenduotų daryti nieko nepaklausęs apie tavo būklę? Vargu. Kad ir koks gabus medikas būtų, prieš siūlydamas savo pagalbą jis turi išklausinėti pacientą ir kruopščiai išsiaiškinti, kokie jo ligos simptomai. Panašiai ir mes: jei norime padėti žmonėms priimti gerąją naujieną apie Karalystę, turime mokytis pateikti veiksmingų klausimų. Perpratę, kokia žmonių dvasinė būklė, galėsime suteikti jiems kuo geriausią pagalbą.

Kad pasiektume žmogaus širdį, negana tik išdėstyti faktus — būtina jį įtikinti.

10, 11. Kodėl verta sekti Jėzaus pavyzdžiu ir pašnekovui pateikti veiksmingų klausimų?

10 Jėzus puikiai suprato, kad gerai parinkti klausimai padeda Dievo Žodžio mokytojui ne tik pažinti pašnekovą, bet ir įtraukti jį į pokalbį. Štai sykį, norėdamas pamokyti savo sekėjus nuolankumo, Jėzus pirmiausia uždavė susimąstyti verčiantį klausimą (Mk 9:33). Kitąkart, mokydamas Petrą vadovautis principais, Jėzus pateikė tokį klausimą, kad Petras galėtų rinktis atsakymą iš dviejų variantų (Mt 17:24-26). Dar kitu atveju Jėzus savo mokiniams uždavė keletą taiklių klausimų, kad jie išsakytų, ką galvoja. (Perskaityk Mato 16:13-17.) Jėzus nedėstė sausų faktų, nenurodinėjo kitiems, ką daryti. Klausimais ir argumentais jis paliesdavo žmonių širdis, paskatindavo juos įtikėti gerąja naujiena ir keisti savo gyvenimą.

11 Sekti Jėzaus pavyzdžiu ir pateikti veiksmingų klausimų pravartu bent dėl trijų priežasčių. Įžvelgsime, kaip geriausiai galime suteikti kitam dvasinę pagalbą. Sudominsime pašnekovą, norintį nutraukti pokalbį. Nuolankiam žmogui padėsime suprasti, kuo jam pačiam palaiminga geroji naujiena. Dabar aptarkime tris situacijas ir pažiūrėkime, kaip čia padeda paveikūs klausimai.

12—14. Kaip galėtum padėti savo vaikui gerąją naujieną pasakoti su įsitikinimu? Prašom pateikti pavyzdį.

12 Pirma situacija. Tavo paauglys vaikas prasitaria, kad jam būtų nelengva paaiškinti bendraklasiui, kodėl yra įsitikinęs, jog visata buvo sukurta. Kaip jam padėsi? Aišku, nori, kad tavo atžala drąsiai pasakotų kitiems apie savo tikėjimą. Bet nederėtų vaiko kritikuoti ir iškart patarinėti, ką jis turi sakyti. Verčiau sekdamas Jėzaus pavyzdžiu užduok keletą klausimų, kurie padėtų jam išreikšti savo nuomonę. Kaip galėtum tai daryti?

 13 Aptaręs su vaiku vieną kitą argumentą iš brošiūros Gyvybės kilmė: penki svarbūs klausimai, pasiteirauk, kurie teiginiai, jo nuomone, labiausiai paskatintų pašnekovą susimąstyti. Tegu jaunuolis pasako, kas jį patį įtikina esant Kūrėją ir kodėl nori vykdyti jo valią (Rom 12:2). Paminėk vaikui, kad įrodymai, kuriais remiasi jis ir kuriais remiesi tu, neprivalo būti tokie pat.

14 Pasiūlyk vaikui su bendramoksliu pakalbėti panašiai, kaip ką tik judu: pirmiausia pateikti keletą įdomių faktų, o paskui paklausti, ką pašnekovas mano. Pavyzdžiui, bendraklasio jis galėtų paprašyti perskaityti rėmelį 21-ame brošiūros Gyvybės kilmė puslapyje. Tada tegu paklausia: „Ar sutinki, kad šiuolaikinė kompiuterių pramonė dar nepajėgi sukurti laikmenos, kuri informacijos talpumu prilygtų DNR?“ Bendraklasis, ko gero, atsakys, kad sutinka. Tavo vaikas teužduoda kitą klausimą: „Kaipgi tai, ko negali pasiekti kompiuterinių technologijų specialistai, galėjo padaryti nemąstanti materija?“ Kad jaunuolis apie savo tikėjimą kalbėtų su didesniu įsitikinimu, tokias praktines pamokas verta vis pakartoti. Mokydamas savo atžalą užduoti paveikių klausimų, padėsi jam tapti dar geresniu evangelizuotoju.

15. Kaip klausimai mums padėtų kalbantis su ateistu?

15 Antra situacija. Skelbdami gerąją naujieną neretai sutinkame tokių, kurie abejoja Dievo buvimu. Žmogus, tarkim, sakosi esąs ateistas. Bet jo žodžiai dar nereiškia, kad pokalbis baigtas. Pagarbiai paklauskime, ar seniai jis ateistas ir kodėl priėjo išvadą, kad Dievo nėra. Išklausę pagirkime jį, kad apie tai mąsto. Tuomet galime pasiteirauti, ar, jo manymu, vertėtų pasidomėti, kokių yra įrodymų, jog gyvybė buvo sukurta. Pašnekovas,  jei yra platesnių pažiūrų, veikiausiai sutiks, kad neišmintinga ignoruoti faktus ir tikrai neprošal užmesti į juos akį. Tada galėtume jam pasiūlyti paskaityti brošiūrą Gyvybė: ar galėjo atsirasti be Kūrėjo? arba Gyvybės kilmė: penki svarbūs klausimai. Jei teirausimės žmogaus maloniai ir taktiškai, geroji naujiena galbūt ras kelią į jo širdį.

16. Kodėl negana, jei Biblijos studijuotojas tik nuskaito atsakymus iš studijų vadovėlio?

16 Trečia situacija. Kaip tada, jei Biblijos studijuotojas tiesiog nuskaito atsakymus iš studijų vadovėlio? Daryti dvasinę pažangą jam seksis sunkiai. Kodėl? Jeigu perskaitytų žodžių neapmąstys, asmuo neįleis gilių šaknų ir neatlaikys aršaus pasipriešinimo (Mt 13:20, 21). O mes juk tikrai nenorime, kad šitaip atsitiktų. Tad vis teiraukimės studijuotojo, ką jis pats mano apie tai, ko mokosi, — pritaria išdėstytoms tiesoms ar ne. Svarbiausia, tegu pasako, kodėl su vienu ar kitu dalyku sutinka arba nesutinka. Tai išsiaiškinę galėsime mokyti jį grįsti savo įsitikinimus Biblija ir prieiti prie teisingų išvadų (Hbr 5:14). Jei užduosime veiksmingus klausimus, Biblijos studijuotojas, tikėtina, tvirčiau įsišaknys tiesoje ir pajėgs nepasiduoti, kai bus puolamas ar klaidinamas (Kol 2:6-8). Ką dar galėtume daryti, kad geriau atliktume evangelizuotojo tarnystę?

GERI EVANGELIZUOTOJAI PAGELBĖJA VIENAS KITAM

17, 18. Kaip tarnyboje su bendratikiu galėtume darbuotis darniai?

17 Jėzus savo mokinius skelbti tiesos siųsdavo po du (Mk 6:7; Lk 10:1). Kiek vėliau apaštalas Paulius užsiminė apie bendradarbius, kurie „drauge su [juo] kovojo dėl gerosios naujienos“ (Fil 4:3). Remiantis šiais pavyzdžiais iš Biblijos, 1953 metais mūsų organizacija pradėjo vykdyti specialią programą, pagal kurią labiau patyrę evangelizuotojai mokė savo brolius ir seseris skelbti žinią apie Karalystę.

18 Kaip tarnyboje su bendratikiu galėtumėte darbuotis darniai, lyg viena komanda? (Perskaityk 1 Korintiečiams 3:6-9.) Kai porininkas atverčia kokią Biblijos eilutę, atsiversk ir tu. Klausykis to, kuris kalba, — ar tai būtų skelbėjas, ar pašnekovas. Atidžiai sek, kokia kryptimi pokalbis rutuliojasi, kad prireikus galėtum įsiterpti ir padėti porininkui atsakyti į prieštaravimą (Mok 4:12). Vis dėlto nepamiršk: kad ir kaip norėtųsi, nepertrauk skelbėjo, kai šiam jau pavyko sudominti žmogų ir užsimezgė puiki diskusija. Jei pertrauksi ir pokalbį perimsi į savo rankas, gali numušti ūpą porininkui ir sugluminti pašnekovą. Tačiau kartais tarti vieną kitą žodį būtų visai tinkama. Jei jauti, kad turi ką pasakyti, apsiribok keletu trumpų frazių ir vėl leisk pokalbį pradėjusiam skelbėjui tęsti diskusiją.

19. Ką svarbu atminti ir kodėl?

19 Kaip skelbėjai galėtų geriausiai išnaudoti laiką eidami nuo vienų durų prie kitų? Naudinga būtų pasvarstyti, kokia pokalbio įžanga būtų dar tinkamesnė. Tokie pašnekesiai ugdo abu skelbėjus, padeda jiems būti dar geresniais evangelizuotojais. Apie savo teritorijoje gyvenančius žmones nekalbėk neigiamai, nes tai tik smukdo dvasią. Netinkama būtų aptarinėti ir bendratikių ydas bei trūkumus (Pat 18:24). Atminkime, jog visi esame moliniai indai — netobuli žmonės. Kokią didžiulę malonę Jehova mums parodė, patikėdamas brangią it lobis evangelizuotojo tarnystę! (Perskaityk 2 Korintiečiams 4:1, 7.) Būkime dėkingi Jehovai ir stenkimės savo tarnystę atlikti kuo geriau.