Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. gegužė

 IŠ MŪSŲ ARCHYVŲ

„Išmėginimo valandą“ jie laikėsi tvirtai

„Išmėginimo valandą“ jie laikėsi tvirtai

KAI 1914 metais įsiliepsnojo Pirmasis pasaulinis karas, neutrali Biblijos tyrinėtojų pozicija neliko nepastebėta (Iz 2:2-4; Jn 18:36; Ef 6:12). Ką tuo metu teko patirti Dievo tarnams Didžiojoje Britanijoje?

Henris Hadsonas

Pagal 1916-aisiais išleistą Karo prievolės įstatymą visi nevedę vyrai nuo 18 iki 40 metų buvo šaukiami atlikti privalomąją karo tarnybą. Tačiau įstatymas numatė galimybę nuo tarnybos atleisti tuos, kurie savo atsisakymą grindė „religiniais ir moraliniais įsitikinimais“. Buvo įsteigti specialūs tribunolai, kad spręstų, ar atleisti asmenį nuo karo prievolės ir, jei taip, kokią alternatyviąją tarnybą šis turės atlikti.

Vis dėlto greitai apie keturiasdešimt Biblijos tyrinėtojų buvo nuteisti ir uždaryti karo kalėjimuose, o aštuoni išsiųsti į frontą Prancūzijoje. Nesutikdami su tokiais neteisėtais veiksmais, broliai parašė laišką Herbertui Askvitui, tuometiniam Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui. Laiške pareiškė nepritariantys Biblijos tyrinėtojų įkalinimui, taip pat pateikė peticiją, kurią buvo pasirašę 5500 asmenų.

Brolius tada pasiekė žinia — tasai aštuonetas bendratikių, išsiųstų į Prancūziją, nuteisti mirties bausme. Už tai, kad atsisakė dalyvauti kariniuose mokymuose, jie turėjo būti sušaudyti. Bet kai jau buvo išrikiuoti egzekucijai, broliai netikėtai išgirdo, kad nuosprendis sušvelninamas — dešimt metų sunkiųjų darbų. Visi buvo pargrąžinti į Angliją ir įkalinti.

Džeimsas Frederikas Skotas

Karui užsitęsus, į kariuomenę imta šaukti ir vedusius vyrus, tad broliams vėl teko bylinėtis teismuose. Valdžia tokių bylų nagrinėjimui norėjo sudaryti precedentą. Antai Mančesteryje buvo svarstoma Biblijos tyrinėtojo, gydytojo Henrio Hadsono byla. 1916 metų rugpjūčio trečiąją jį pripažino kaltu, skyrė piniginę baudą ir perdavė jį kariuomenės pareigūnų žinion. Tuo pat metu panaši byla buvo nagrinėjama Edinburge, Škotijoje. Tribunolas nutarė, kad 25-erių kolporteris Džeimsas Frederikas Skotas nekaltas. Valstybės kaltintojas dėl tokio sprendimo padavė apeliacinį skundą, tačiau greitai jį atsiėmė, kad dėmesį galėtų sutelkti į trečiąją bylą — prieš brolį Herbertą Kipsą. Teismo procesas šįkart vyko Londone. Brolis buvo pripažintas kaltu, įpareigotas sumokėti baudą ir išsiųstas į kariuomenę.

Iki 1916-ųjų rugsėjo nuo karo tarnybos prašėsi atleidžiami 264 mūsų broliai. Penkiems iš jų tribunolo nuosprendis buvo palankus, 154 gavo „nacionalinės svarbos darbo“, pavyzdžiui, tiesti kelius ar dirbti akmens skaldyklose, 23 buvo paskirti į nekovinius armijos dalinius, o likusius 82 pasiuntė į karių gretas. Kai kurie iš pastarųjų už kariuomenės įstatų nesilaikymą stojo prieš karo lauko teismą ir buvo nuteisti kalėti. Kalėjime su mūsų broliais elgėsi itin šiurkščiai. Visuomenei ėmus reikšti pasipiktinimą tokiu žiaurumu, broliai buvo perkelti iš karo kalėjimo į darbo stovyklas.

Praisas Hjuzas

 Edgaras Klėjus, taip pat Praisas Hjuzas, vėliau tarnavęs Didžiosios Britanijos filialo prižiūrėtoju, buvo paskirti dirbti prie vienos užtvankos Velse. O štai Herbertą Sinjorą, vieną iš aštuonių brolių, grįžusių iš Prancūzijos, nusiuntė į Veikfildo kalėjimą Jorkšyro grafystėje. Kiti bausmę atliko sunkiųjų darbų kalėjime Dartmure, kur su kaliniais buvo elgiamasi ypač negailestingai. Tokių, kurie atsisakė tarnauti kariuomenėje dėl savo įsitikinimų, šiame kalėjime buvo uždaryta daugiau nei bet kuriame kitame.

Biblijos tyrinėtojas Frenkas Platas sutiko tarnauti nekombatantu, tačiau vėliau vis tiek buvo išsiųstas į frontą. Kadangi atsisakė kariauti, ilgą laiką kentė aršų persekiojimą. Brolis Atkinsonas Padžetas tiesą sužinojo netrukus po to, kai jo pavardė jau buvo kareivių sąrašuose. Dėl to, kad nesutiko dalyvauti kovos veiksmuose, jis irgi patyrė armijos vadovybės brutalumą.

Herbertas Sinjoras

Nors tuo laiku, prieš beveik šimtmetį, Biblijos tyrinėtojai dar ne iki galo perprato, ką krikščionims reiškia laikytis neutralios pozicijos, jie visa širdimi troško daryti, kas teisu Jehovos akyse. Mūsų broliai, šiame pasakojime paminėti vardu, sunkią „išmėginimo valandą“ nepamynė savo neutralumo ir paliko puikų pavyzdį (Apr 3:10). (Iš mūsų archyvų Didžiojoje Britanijoje.)