Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. gegužė

Tėvai ir vaikai, jūsų bendravimas tebūna grįstas meile

Tėvai ir vaikai, jūsų bendravimas tebūna grįstas meile

„Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, lėtas kalbėti, lėtas rūstauti“ (JOK 1:19).

1, 2. Koks jausmas paprastai sieja tėvus ir vaikus, tačiau koks sunkumas kartais kyla?

ŠIMTAMS vaikų Jungtinėse Valstijose buvo užduotas klausimas: jei sužinotų, kad jų tėvai rytoj mirs, ką šiandien pat labiausiai norėtų jiems pasakyti? Užuot kalbėję apie problemas ar tarpusavio nesutarimus, maždaug 95 procentai vaikų savo tėvams norėtų ištarti „atsiprašau“ ir „labai jus myliu“ (Shaunti Feldhahn, Lisa Rice. For Parents Only).

2 Tėvus ir vaikus paprastai sieja šilčiausias jausmas — meilė. Ypač tai matoma krikščionių namuose. Tačiau ir labai glaudžioje šeimoje tėvams ir jų atžaloms kartais sunku rasti bendrą kalbą. Net jei namiškiai įpratę kalbėtis atvirai, kodėl kai kurių temų vis dėlto vengiama? Kokios kliūtys užkerta kelią šiltam bendravimui? Kaip tas kliūtis įveikti?

Tegu pašaliniai dalykai ar įprotis būti vienumoje netrukdo jūsų šeimai bendrauti.

RASKITE LAIKO POKALBIAMS

3. a) Kodėl daugelyje šeimų trūksta bendravimo? b) Kodėl senovės Izraelyje šeimos nariams nebuvo kliūčių laiką leisti drauge?

3 Daugeliui šeimų nelengva rasti laiko ugdantiems pokalbiams. Senovės Izraelyje tokios problemos nebuvo. Šeimų galvoms per Mozę buvo prisakyta: „Įdiek [Dievo žodžius] savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Įst 6:6, 7). Vaikai dieną leisdavo namuose su motina arba traukdavo į laukus ar kitur, kur darbuodavosi tėvas. Tikrai pakakdavo laiko pabendrauti, išsišnekėti. Tėvai todėl puikiai permanydavo savo atžalų būdą, norus ir poreikius. Vaikai irgi galėjo gerai pažinti tėvus.

4. Kodėl šiandien daugeliui šeimų nelengva bendrauti?

 4 Šiandien padėtis visai kitokia. Kai kuriose šalyse jau net ikimokyklinukams užsiėmimai vedami nuo ankstyvo amžiaus, pavyzdžiui, nuo dvejų metukų. Daugelis tėčių ir mamų išeina į darbą. Trumpas valandėles, kai visi namiškiai susirenka draugėn ir galėtų pabendrauti, dažnai atima kompiuteris, televizorius ar kiti elektroniniai prietaisai. Neretai tėvai ir vaikai gyvena atskirą gyvenimą, vieni kitiems yra tarsi svetimi. Prasmingai pasišnekėti jiems kone išvis nepavyksta.

5, 6. Kaip kai kurie tėvai randa laiko daugiau bendrauti su vaikais?

5 Ar negalėtumėte dar geriau išnaudoti savo laiką — daugiau jo skirti ne kam kitam, o šeimai? (Perskaityk Efeziečiams 5:15, 16.) Kai kurios šeimos nusprendė mažiau sėdėti prie televizoriaus ar kompiuterio. Kitos stengiasi bent kartą per dieną drauge pavalgyti. O ar ne palankus metas tėvams ir vaikams puoselėti tarpusavio ryšį ir ramiai susitelkti šventų dalykų aptarimui yra šeimos dvasinio ugdymo vakaras? Šitaip pabendrauti valandą kitą per savaitę puiku, bet to nepakanka. Nuoširdžiai pasikalbėti būtina kasdien. Prieš vaikams išeinant į mokyklą, tarkite jiems padrąsinamų žodžių, aptarkite dienos citatą, sykiu pasimelskite. Tokia pagalba jūsų atžaloms bus naudinga visą dieną.

6 Nemažai tėvų, kad galėtų daugiau laiko būti su savo mažamečiais, kai ko atsisako. Pavyzdžiui, viena mama, auginanti du vaikus, nusprendė palikti darbą visu etatu. Ji aiškina kodėl: „Rytą išskubėdavome — kas į darbą, kas į mokyklą. Vakare grįžusi abu vaikus jau rasdavau auklės paguldytus  ir miegančius. Kadangi išėjau iš to darbo, tenka išsiversti mažesnėmis lėšomis, užtat dabar jaučiu, kad mūsų ryšys su vaikais glaudus. Žinau jų mintis, problemas. Girdžiu, ką jie sako melsdamiesi, todėl galiu kreipti juos reikiama linkme, palaikyti, pamokyti.“

BŪK „GREITAS KLAUSYTIS“

7. Dėl ko paprastai skundžiasi tiek vaikai, tiek tėvai?

7 Knygos For Parents Only autorės, apklaususios daug jaunuolių, išsiaiškino, kas dar kliudo šeimyniškiams bendrauti. Jos teigia, kad dažniausias vaikų skundas — „tėvai manęs nesiklauso“. Bet čia veikiau yra abipusė yda, nes neretai tą patį apie savo atžalas sako ir tėvai. Atviras pokalbis įmanomas tik tada, jei šeimos nariai vieni kitus išklauso — atidžiai, iki galo. (Perskaityk Jokūbo 1:19.)

8. Iš ko matysis, kad tėvai dėmesingai klausosi savo vaiko?

8 Tėvai, ar tikrai girdite, ką vaikas jums kalba? Aišku, tai nelengva, jei esate nuvargę arba jei pašnekesys atrodo nereikšmingas. Tačiau tai, ką jūs laikote smulkmena, vaikui galbūt labai svarbu. Būti „greitam klausytis“ reiškia dėmėtis ne tik kas sakoma, bet ir kaip sakoma. Balso tonas ir kūno kalba leidžia numanyti, ką jaunuolis galvoja. Nepamirškite vaiko šio bei to pasiteirauti. „Kaip gilus vanduo, taip sumanymas žmogaus širdyje, bet išmintingas žmogus išsems jį“, — tvirtinama Biblijoje (Pat 20:5, vertė J. Skvireckas). Taigi kad išsemtumėte tuos gilius vandenis, ypač jei kalbatės su vaiku delikačiomis temomis, pasitelkite išmintį ir įžvalgą.

9. Kodėl vaikai privalo paklusti tėvams?

9 Vaikai, ar esate klusnūs tėvams? „Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo“, — liepia Dievo Žodis (Pat 1:8). Atmink: tėvai tave myli ir labai rūpinasi tavo gerove, tad protinga dėtis į širdį, ką jie sako, ir jiems paklusti (Ef 6:1). O paisyti tėvų valios kur kas lengviau, jei atvirai su jais pasikalbi ir žinai, jog esi mylimas. Išsakyk jiems savo mintis. Tada tėvai galės tave gerai suprasti. Pats irgi stenkis juos suprasti.

10. Ko pasimokome iš Biblijos pasakojimo apie Rehabeamą?

10 Galimas dalykas, tau rūpi, ką įvairiais klausimais patartų bendraamžiai. Tačiau būk atsargus. Dažnai jie kalba, kas miela tavo ausiai, bet pasvarstyk, ar jų patarimas tau iš tikrųjų padės. O jei tik pakenks? Skirtingai nei vyresniems žmonėms, jaunuoliams trūksta ir išminties, ir patirties — dauguma dar negeba atskirti, kokie dalykai turi išliekamąją vertę, nėra linkę mąstyti apie tai, kokios pasekmės lydės jų veiksmus. Prisiminkime karaliaus Saliamono sūnų Rehabeamą. Kai tapo Izraelio karaliumi, jam būtų buvę išmintinga laikytis seniūnų pamokymo. Tačiau naujasis valdovas verčiau paklaũsė jaunų vyrų, su kuriais kartu augo. Jų patarimas buvo išties kvailas. Taip Rehabeamas prarado daugumos savo valdinių paramą (1 Kar 12:1-17). Užuot sekęs netikusiu Rehabeamo pavyzdžiu, stenkis nuolat bendrauti su tėvais ir atverk jiems savo širdį. Klausyk jų patarimų, semkis iš jų išminties (Pat 13:20).

11. Kas gali atsitikti, jei vaikas nesulaukia reikiamo tėvų dėmesio?

 11 Tėvai, kad vaikas ieškotų ne bendraamžių, o jūsų patarimo, visada būkite pasiruošę jį išklausyti. Bendrauti su jumis vaikui turi būti lengva. Štai viena mūsų sesutė, dar paauglė, rašė: „Vos tik paminiu kokio vaikinuko vardą, tėvai tuojau sunerimsta. Pasijuntu nesmagiai ir užsičiaupiu.“ Kita jauna sesė atvirauja: „Daugelis paauglių norėtų tėvų patarimo, bet jeigu mato, kad tėvams jų reikalai neatrodo svarbūs, jie kreipsis į kitus, kurie gal ir mažiau patyrę, bet išklauso.“ Jei būsite atjautūs ir leisite vaikui išsikalbėti apie visa, kas jam rūpi, pamatysite, kaip jis atsivers ir noriai paisys jūsų žodžių.

BŪK „LĖTAS KALBĖTI“

12. Kokia tėvų reakcija gal kliudyti vaikui atsiverti?

12 Bendrauti sunku gali būti ir tada, jei tėvai pernelyg jautriai reaguoja į vaiko žodžius ir iškart reiškia nepasitenkinimą, piktinasi. Žinia, šiomis „paskutinėmis dienomis“ pasaulyje pilna dvasinių ir kitokių pavojų, tad krikščionys nori savo vaiką nuo jų apsaugoti (2 Tim 3:1-5). Bet, vaiko akimis žiūrint, tokia apsauga gali atrodyti per didelis suvaržymas.

13. Kodėl tėvams reikia būti apdairiems ir savo vertinimo tuoj pat nereikšti?

13 Tėvams reikia būti apdairiems ir savo vertinimo tuoj pat nereikšti. Be abejo, nemalonius suirzusio vaiko žodžius ne taip lengva nuleisti negirdomis. Vis dėlto svarbu išklausyti iki galo ir tik paskui tarti savo nuomonę. Išmintingasis karalius Saliamonas rašė: „Duoti atsakymą žmogui, jo neišklausius, ir kvaila, ir užgaulu“ (Pat 18:13). Jei liksite ramūs ir klausysitės, sužinosite dar daugiau ir, susidarę bendrą vaizdą, vaikui galėsite kuo geriau padėti. Aštri jo kalba galbūt išduoda širdies nerimą (Job 6:1-3). Tėvai, meilė teskatina jus suprasti savo vaiką ir jį paguosti, pastiprinti.

14. Kodėl vaikams dera būti lėtiems kalbėti?

14 Vaikai, jums irgi dera būti lėtiems kalbėti. Nepulk tėvams prieštarauti, juk jie yra Dievo įpareigoti tave ugdyti (Pat 22:6). Kadaise jie galbūt išgyveno tą patį, ką tu dabar. Ir, ko gero, apgailestauja dėl klaidų, padarytų jaunystėje, todėl labai nori, kad jų nekartotum. Taigi į tėvus žiūrėk ne kaip į priešus ar varžovus, o kaip į sąjungininkus ir patarėjus. (Perskaityk Patarlių 1:5.) Jie tave tikrai myli, tad ir pats rodyk jiems meilę, „gerbk savo tėvą ir motiną“. Tada tėvams bus lengviau auklėti ir protinti tave „taip, kaip moko Jehova“ (Ef 6:2, 4).

BŪK „LĖTAS RŪSTAUTI“

15. Kas padės mums išlikti ramiems ir kantriai elgtis su artimaisiais?

15 Deja, su mylimais žmonėmis ne visada esame kantrūs. Apaštalas Paulius „šventiesiems, ištikimiems broliams Kristuje, gyvenantiems Kolosuose“, rašė: „Vyrai, mylėkite savo žmonas ir ant jų neširskite. [...] Tėvai, neuikite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs“ (Kol 1:1, 2; 3:19, 21). Efezo krikščionis Paulius ragino: „Visokia pagieža, pyktis, rūstybė, riksmai ir užgauliojimai teatitolsta nuo jūsų kartu su visokia blogybe“ (Ef 4:31). Jei brandinsime savyje Dievo dvasios vaisių — kantrybę, romumą,  susivaldymą ir kitas savybes — išsaugosime ramybę net įtemptoje situacijoje (Gal 5:22, 23).

16. Kaip Jėzus pataisė savo mokinius ir kodėl tai verta dėmesio?

16 Mokykimės iš Jėzaus. Tėvai, tik pagalvokite, kokią didžiulę įtampą jis turėjo jausti tada, kai drauge su apaštalais valgė paskutinę vakarienę. Jėzus žinojo, kas po kelių valandų laukia — lėta, skausminga mirtis. Taip pat gerai suvokė, kad tik jeigu liks ištikimas savo Tėvui iki galo, galės pašlovinti jo vardą ir suteikti žmonijai išgelbėjimo viltį. Lyg to būtų negana, vakarienės metu apaštalai „susikivirčijo, kuris iš jų laikytinas didžiausiu“. Ar Jėzus ėmė lieti nepasitenkinimą, ant jų šaukti? Ne, tik ramiai pataisė mokinių požiūrį, priminė, kad jie nepaliko jo per visus išbandymus. Taip pat patikino, kad nors Šėtonas ruošiasi juos išsijoti tartum kviečius, jis esąs tikras, jog apaštalai atsilaikys ir liks ištikimi. Su šiais savo sekėjais Jėzus net sudarė sandorą (Lk 22:24-32).

Ar atidžiai išklausai savo vaiką?

17. Kas padėtų vaikams susivaldyti ir neprarasti ramybės?

17 Jūs, vaikai, irgi turite išmokti valdytis, neprarasti ramybės. Jeigu esi paauglys, tėvų nurodymai galbūt išmuša iš pusiausvyros — imi manyti, kad jie tavimi nebepasitiki. Tačiau nepamiršk, jog tėvų rūpinimasis liudija apie jų meilę. Jei ramiai išklausysi, ką jie sako, ir būsi linkęs bendradarbiauti, pelnysi jų pasitikėjimą bei pagarbą. Ir matysi, gal tada tėvai tam tikrose srityse suteiks tau daugiau laisvės. Savitvarda — išmintingo žmogaus bruožas. „Kvailys išlieja visą savo įniršį, o išmintingas žmogus santūriai susilaiko“, — rašoma Biblijoje (Pat 29:11).

18. Kaip meilė padeda šeimyniškiams bendrauti?

18 Mieli tėvai ir vaikai, nenusiminkite, jei jūsų tarpusavio bendravimas nėra toks, kokio norėtųsi. Stiprinkite savo ryšį, drauge eikite tiesos keliu (3 Jn 4). Naujajame pasaulyje būsime tobuli ir mokėsime tobulai bendrauti. Neliks jokių nesusipratimų, ginčų. Dabar, žinoma, vis padarome tai, dėl ko vėliau gailimės. Todėl niekada nedelskime tarti „atsiprašau“. Noriai atleiskime vienas kitam. Būkime „susaistyti meile“ (Kol 2:2). Meilė — didi jėga. Ji „kantri ir maloninga, [...] nesusierzina, nelaiko nuoskaudų sąskaitos. [...] Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria“ (1 Kor 13:4-7). Jei puoselėsime meilę, galėsime kuo puikiausiai bendrauti tarpusavyje. Tai džiugins visus šeimos narius ir teiks šlovę Jehovai.