Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. balandis

 GYVENIMO ISTORIJA

Penki visalaikės tarnybos dešimtmečiai netoli poliaračio

Penki visalaikės tarnybos dešimtmečiai netoli poliaračio

„Tau lengva būti pioniere. Abu tėvai liudytojai, gali padėti“, — kalbėjome draugei, triūsiančiai visalaikėje tarnyboje. „Paklausykit! Ir jūsų, ir mano Tėvas — vienas“, — tarė sesė. Šie žodžiai priminė kai ką svarbaus: mūsų dangiškasis Tėvas rūpinasi savo tarnais ir juos stiprina. Kad taip yra, byloja ir mūsų pačių gyvenimo patirtis.

 GIMĖME ūkininkų šeimoje Šiaurės Ostrobotnijos regione, Suomijoje. Mūsų buvo dešimt vaikų. Antrasis pasaulinis karas mums, vaikams, giliai įsirėžė į atmintį. Nors gyvenome už šimtų kilometrų nuo fronto linijos, karo siaubo neišvengėme. Kai buvo bombarduojami netoliese esantys Oulu ir Kalajokio miestai, nakties danguje žioruodavo pašvaistės. Vos tik virš galvų pasirodydavo kariniai lėktuvai, tėvai liepdavo slėptis. Todėl, kai vyriausias brolis Tauno papasakojo mums apie žemės rojų, kur nebus neteisybės, nelikome abejingos.

Su Biblijos tiesomis jis susipažino iš Biblijos tyrinėtojų leidinių būdamas keturiolikos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Tauno, klausydamas Biblijos išlavintos sąžinės balso, atsisakė eiti kariauti ir buvo pasodintas į kalėjimą. Ten patyrė daug žiaurumų, o tai tik sustiprino jo ryžtą tarnauti Jehovai. Todėl išėjęs į laisvę jis dar uoliau ėmėsi teokratinės veiklos. Puikus brolio pavyzdys paskatino ir mus lankyti gretimame kaime rengiamas Jehovos liudytojų sueigas. Vykdavome ir į kongresus, nors kelionei susitaupyti pinigų būdavo labai nelengva. Siuvome kaimynams drabužius, auginome svogūnus, rinkome uogas. Kadangi ūkyje turėdavome daug darbo, dalyvauti kongresuose visa šeima negalėjome, taigi važiuodavome paeiliui.

Iš kairės: Mati (tėvas), Tauno, Saimi, Marija Emilija (motina), Veino (kūdikis), Aili ir Aniki 1935-aisiais

Kuo daugiau sužinojome apie Jehovą ir jo tikslus, tuo labiau stiprėjo meilė jam. Todėl abi (Aniki penkiolikos ir Aili septyniolikos) nusprendėme jam pasiaukoti ir 1947-aisiais pasikrikštijome. Tais pačiais metais pasikrikštijo mūsų sesuo Saimi. Bibliją studijavome ir su dar viena seserimi, Linėja, kuri jau buvo ištekėjusi. Liudytojais tapo ne tik ji, bet ir visa jos šeima. Po krikšto per atostogas tarnaudavome pagalbinėmis pionierėmis, be to, užsibrėžėme tikslą imtis visalaikės tarnybos.

PRADEDAME VISALAIKĘ TARNYBĄ

Iš kairės: Eva Kalijo, Saimi Matila-Syrjela, Aili, Aniki ir Sara Noponen 1949-aisiais

1955 metais persikėlėme šiauriau į Kemį. Nors abi dirbome visą darbo dieną, troškome tarnauti pionierėmis, tik baiminomės, iš ko pragyvensime. Nusprendėme, kad pirmiausia turime šiek tiek susitaupyti. Tada ir įvyko pokalbis su straipsnio pradžioje minėta pioniere. Tai mums padėjo suprasti, kad sprendimas imtis visalaikės tarnybos Jehovai nepriklauso vien nuo turimų lėšų ar šeimos paramos. Svarbiausia pasitikėti dangiškuoju Tėvu.

1952-aisiais pakeliui į kongresą Kuopijuje. Iš kairės: Aniki, Aili ir Eva Kalijo

Tuo metu turėjome pakankamai santaupų porai mėnesių. Taigi 1957-ųjų gegužę nedrąsiai užpildėme paraiškas du mėnesius tarnauti pionierėmis Pelo apylinkėse, Laplandijoje už speigiračio. Per tą laiką mūsų santaupos liko nepaliestos,  todėl tarnybą pratęsėme dar dviem mėnesiams. Jiems pasibaigus, tebeturėjome visus pinigus. Dabar neabejojome — Jehova mumis pasirūpins! Praėjo penkiasdešimt pionieriškos tarnybos metų, o santaupos tebeguli! Žvelgdamos į praeitį jaučiamės taip, tarsi Jehova būtų vedęs už rankos ir sakęs: „Nebijok, aš tau padėsiu!“ (Iz 41:13)

Praėjo penkiasdešimt pionieriškos tarnybos metų, o santaupos tebeguli!

Kaisu Reiko ir Aili tarnyboje

1958 metais rajono prižiūrėtojas pasiteiravo, ar nenorėtume tarnauti specialiosiomis pionierėmis Sodankiulėje (Laplandija). Anais laikais ten gyveno tik viena liudytoja. Tiesą ji pažino labai neįprastai. Kartą jos sūnus su bendraklasiais lankėsi Helsinkyje. Jiems vaikštinėjant po miestą, viena pagyvenusi liudytoja paskutiniam būrelyje ėjusiam berniukui padavė Sargybos bokšto žurnalą ir paprašė perduoti jį mamai. Šis taip ir padarė. Tiesos sėkla iškart krito jai į širdį.

Išsinuomojome kambarį virš lentpjūvės. Jame rengdavome ir sueigas. Iš pradžių jose dalyvaudavome tik mudvi ir vietinė sesė su dukra. Kartu skaitydavome studijoms skirtą medžiagą. Po kurio laiko lentpjūvėje įsidarbino vyras, anksčiau su liudytojais studijavęs Bibliją. Prie mūsų grupelės prisidėjo ir jis su šeima. Vėliau jiedu su žmona pasikrikštijo. Dabar sueigas jau vesdavo brolis. Be to, jose pradėjo lankytis ir tiesą priėmė dar keli lentpjūvėje dirbantys vyrai. Po kelerių metų mūsų grupė taip išaugo, kad buvo įkurta bendruomenė.

SUNKIOS SĄLYGOS

Skelbiant gerąją naujieną reikėdavo įveikti didelius nuotolius. Vasarą eidavome pėsčiomis, riedėdavome dviračiais ir net irdavomės valtimi. Be dviračių būtume buvusios kaip be rankų. Jais važiuodavome į kongresus, taip pat aplankyti tėvų, gyvenančių už šimtų kilometrų. Žiemą anksti rytą sėsdavome į autobusą ir, pasiekusios kokį kaimą, žingsniuodavome nuo namo prie namo. Apėjusios vieną kaimą, patraukdavome į kitą. Keliai ne visada būdavo nuvalyti, todėl tekdavo bristi per gilų sniegą. Dažnai pėdindavome arklių traukiamų rogių provėžomis, o kartais užpustydavo ir jas. Anksti pavasarį sniegas taip patiždavo, kad per jį vos klumpindavome.

Skelbiame šaltą žiemos dieną

 Speigai ir sniegas mus išmokė rengtis šiltai. Mūvėdavome vilnones kojines, dvi tris poras puskojinių ir aulinius batus, bet ir į juos dažnai prisemdavome sniego. Palipusios ant kokio namo laiptelių nusiaudavome ir iš batų jį išsikratydavome. Brendant per pusnis sušlapdavo ir mūsų ilgų žieminių paltų palankos. O kai imdavo šalti, jos suledėdavo į ragą. Viena namų šeimininkė pasakė: „Matyt, jūsų tikėjimas labai stiprus, jei niekieno nevaromos vaikštote tokiu oru.“ Iki jos namų buvome sukorusios vienuolika kilometrų.

Kadangi atstumai buvo dideli, neretai likdavome nakvoti pas vietos gyventojus. Vakarui artėjant imdavome klausinėti, ar kas nepriimtų nakčiai. Žmonės gyveno neturtingai, vis dėlto buvo draugiški ir svetingi, tad pasiūlydavo ne tik nakvynę, bet ir vakarienę. Lovą dažnai atstodavo elnio, briedžio ar net meškos kailis. Kartais pasimėgaudavome ir truputėliu prabangos. Pavyzdžiui, viena ponia nuvedė mus į savo didžiulio namo svečių kambarį mansardoje, kur mūsų laukė graži lova su balta gaivia nėriniuota patalyne. Biblinėmis temomis su šeimininkais ne sykį esame diskutavusios iki išnaktų. Kartą nakvojome viename kambaryje su sutuoktinių pora — jie vienoje, mes kitoje pusėje. Dvasinius dalykus su jais aptarinėjome visą naktį iki paryčių. Tiek vyras, tiek žmona turėjo begalę klausimų.

DŽIAUGSMINGA TARNYBA

Laplandija — skurdus, bet gražus kraštas; jo grožis skiriasi, nelygu metų laikas. Tačiau mums dar mielesni buvo Jehovą mylintys jos gyventojai. Tarp nuoširdžių žmonių, kuriems skelbėme tiesą, buvo ir Laplandijos medkirčių stovyklose apsistoję miško darbininkai. Kartais mes, dvi smulkutės seserys, užeidavome į trobelę, kur būdavo dešimtys vyrų. Šie augaloti žaliūkai mielai klausydavosi Biblijos žinios ir imdavo leidinius.

Esame patyrusios daug įdomių atvejų. Kartą autobusų stoties laikrodis skubėjo penkias minutes, todėl į autobusą nespėjome. Nusprendėme kitu autobusu vykti į kaimą, kur dar niekada nebuvome apsilankiusios. Prie pirmo namo sutikome jauną moterį, kuri pasakė: „Čia jūs, mergaitės, kaip aš ir tikėjausi.“ Paaiškėjo, kad Biblijos studijas vedėme jos seseriai, o mus pasitikusi moteris buvo jai minėjusi, kad ši paprašytų mūsų būtent tą dieną aplankyti ir ją. Tačiau mums niekas nieko nepasakė. Pradėjome studijuoti Bibliją su ja bei kaimynystėje gyvenančiais jos giminaičiais. Neilgai trukus visus sukvietėme į bendras studijas.  Susirinkdavo apie dešimt žmonių. Liudytojais tapo daug šios šeimos narių.

1965 metais mus paskyrė į Kūsamo miesto, įsikūrusio kiek piečiau speigiračio, bendruomenę, kurioje tarnaujame ir dabar. Anuomet bendruomenę sudarė vos keli skelbėjai. Iš pradžių nauja teritorija mus kiek baugino. Žmonės buvo labai religingi ir iš anksto nusiteikę priešiškai. Vis dėlto daugelis gerbė Bibliją, ir tai buvo bendra tema pokalbiams. Todėl pamažu stengėmės susipažinti ir maždaug po dvejų metų pradėti Biblijos studijas nebebuvo taip sunku.

VIS DAR VEIKLIOS

Kai kurie mūsų buvę studijuotojai

Dabar jau nebeturime tiek jėgų, kad lauko tarnyboje praleistume ilgas valandas, bet vis dar stengiamės skelbti gerąją naujieną kone kasdien. Kai sūnėno padrąsinta Aili ryžosi mokytis vairuoti ir 1987 metais, būdama penkiasdešimt šešerių, gavo vairuotojo pažymėjimą, darbuotis mūsų didelėje teritorijoje tapo lengviau. Labai džiaugiamės ir tuo, kad, pastačius naują Karalystės salę, mums leido gyventi prie jos esančiame bute.

Esame labai laimingos, kad savo akimis matėme, kaip auga mūsų brolija. Kai Suomijos šiaurėje pradėjome visalaikę tarnybą, šiose platybėse buvo išsibarstę vos keli skelbėjai. Dabar čia jau įkurta keletas bendruomenių, kurios sudaro vieną teokratinį rajoną. Neretai pasitaiko, kad per suvažiavimą ar kongresą kas nors prieina ir paklausia, ar jį prisimename. Yra buvę, kad to žmogaus namiškiams Biblijos studijas vedėme, kai jis buvo dar vaikas. Sėkla, pasėta prieš daugelį metų ar net dešimtmečių, davė vaisių! (1 Kor 3:6)

Nuo tarnybos nesulaiko net lietus

2008-aisiais sukako penkiasdešimt metų, kai tarnaujame specialiosiomis pionierėmis. Dėkojame Jehovai už tai, kad visada galėjome drąsinti viena kitą ir nepailsome jo šventoje tarnyboje. Gyvenome paprastai, bet niekada nieko nestokojome (Ps 23:1). Kokie nepagrįsti buvo mūsų būgštavimai, ar pragyvensime! Visus tuos metus jėgų mums teikė Izaijo 41:10 užrašytas Jehovos pažadas: „Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine.“