Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. kovas

Tiems, kas myli Jehovą, „nėra suklupimo akmens“

Tiems, kas myli Jehovą, „nėra suklupimo akmens“

„Didi ramybė mylintiems tavo Įstatymą; jiems nėra suklupimo akmens“ (PS 119:165).

1. Ko galime pasimokyti iš bėgiko?

MERI DEKER dar ankstyvoje paauglystėje tapo pasaulinio lygio bėgike. Ji sėkmingai kilo karjeros laiptais ir 1984-ųjų vasarą buvo viena iš favoričių laimėti 3000 metrų bėgimo rungtį olimpiadoje. Tačiau finišo linijos ji taip ir nekirto: bėgdama užkliuvo už kitos sportininkės kojos ir parkrito. Trauma buvo tokia skausminga, kad ji nė negalėjo pajudėti iš vietos. Akimirka buvo išties graudi. Vis dėlto Meri nepasidavė. Greičiau nei per metus ji atgavo sportinę formą ir 1985-aisiais mylios bėgimo rungtyje pasiekė naują pasaulio rekordą.

2. Kokia prasme krikščionys bėga lenktynėse ir į ką privalome sutelkti dėmesį?

2 Mūsų krikščionišką gyvenimą galima prilyginti lenktynėms. Bėgti privalome taip, kad laimėtume. Tiesa, tai ne sprinto varžybos, kur svarbiausia yra greitis. Kita vertus, tai ne koks paprastas pabėgiojimas su atokvėpio minutėlėmis. Šios lenktynės yra lyg maratonas — kad pasiektume pergalę, reikia ištvermės. Rašydamas laišką bendratikiams Korinte, mieste, garsėjusiame sporto varžybomis, apaštalas Paulius kaip tik ir pavartojo tokį palyginimą. Štai jo žodžiai: „Ar nežinote, kad lenktynėse bėga visi bėgikai, bet apdovanojimą gauna tik vienas? Bėkite taip, kad jį gautumėte!“ (1 Kor 9:24)

3. Kas krikščioniškose lenktynėse bus apdovanoti?

3 Biblijoje kiekvienas esame raginamas stoti į šias lenktynes. (Perskaityk 1 Korintiečiams 9:25-27.) Priešingai nei daugelyje sporto varžybų, apdovanojimą čia gauna visi dalyviai (Mt 24:13). Na, o apdovanojimas — amžinasis gyvenimas: pateptiesiems krikščionims danguje, kitiems žemėje.  Lenktynes pralaimi tik tie, kas sulaužo taisykles arba nebaigia distancijos. Ar žinai daugiau tokių varžybų, kurių nugalėtojui būtų pasiūlyta gyventi amžinai?

4. Kodėl bėgti krikščioniškose lenktynėse nėra lengva?

4 Visgi finišuoti šiose lenktynėse nėra lengva. Būtina savidrausmė ir ryžtas siekti užsibrėžto tikslo. Per visą istoriją tik vienas vienintelis lenktynių dalyvis finišo liniją kirto nėkart nekluptelėjęs. Tai Jėzus Kristus. Visi kiti jo sekėjai, kaip rašė Jokūbas, dažnai suklumpa (Jok 3:2). Tikra tiesa, juk esame netobuli. Tiek mūsų pačių, tiek aplinkinių ydos gali taip išmušti iš pusiausvyros, jog susvirduliuojame ir sulėtiname tempą, kartais net parpuolame. Bet kaipmat stojamės ir bėgame toliau. Kai kurie griūva taip stipriai, kad atsitiesti ir tęsti lenktynes pajėgia tik su kitų pagalba. Tikrai, nuo suklupimo nė vienas nesame apsaugotas (1 Kar 8:46).

Jei parkritai, neatsisakyk pagalbos, stokis ir bėk toliau

JEI PARKLUPAI, NESITRAUK IŠ LENKTYNIŲ

5, 6. a) Kodėl galima sakyti, kad Dievo tarnams „nėra suklupimo akmens“ ir kas padeda jiems atsikelti? b) Kodėl kai kurie suklupę nebeatsitiesia?

5 Ką darome suklupę ar parkritę, rodo, kokie žmonės iš tikrųjų esame. Tokioje situacijoje vieni gailisi dėl savo klaidos ir toliau tarnauja Jehovai, o kiti nė nemano atgailauti. Patarlių 24:16 (Jr) rašoma: „Septynis kartus teisusis pargriūva ir vėl atsikelia, bet nedorėlius suklupdo nelaimė.“

6 Savo tarnams Jehova jokiu būdu neleis klupti ir kristi taip smarkiai, kad jau nebepajėgtų atsikelti. Jei Dievu pasitikime, nei užgulę sunkumai, nei mūsų pačių klaidos nepalauš ryžto tarnauti jam su visu atsidavimu. Kaip gera žinoti, kad Jehova yra pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką kiekvienam, kas jį myli! Kitaip yra su nedorėliais — stotis ant kojų jie nenori. Tokie žmonės atmeta pagalbą, kurią Jehova teikia per šventąją dvasią ir savo  tautos narius. Biblijoje sakoma, jog mylintiems Dievo įstatymą nėra suklupimo akmens — kad ir kas nutiktų, iš krikščioniškų lenktynių jie nesitrauks. (Perskaityk Psalmyno 119:165.)

7, 8. Kaip krikščionis, net ir suklupęs, Dievo akyse gali likti teisus?

7 Kai kurie įpuola į nuodėmę dėl kokios nors savo silpnybės, tą pačią klaidą galbūt kartoja ne sykį ir ne du. Tačiau Jehovos akyse jie vis tiek gali likti teisūs, jei kaskart keliasi, tai yra nuoširdžiai atgailauja ir iš visų jėgų stengiasi daryti, kas dora. Tai akivaizdu iš Jehovos elgesio su Izraelio tauta (Iz 41:9, 10). Anksčiau minėti žodžiai iš Patarlių 24:16 juk neakcentuoja teisaus žmogaus kritimo. Atvirkščiai, pabrėžia, kad jis galiausiai atsikelia, žinoma, su Dievo pagalba. (Perskaityk Izaijo 55:7.) Jehova ir Jėzus Kristus mumis pasitiki, ragina nenuleisti rankų ir stotis (Ps 86:5; Jn 5:19).

8 Net jei maratonininkas klupteli ar pargriūva, jis dar gali kompensuoti prarastą laiką ir užbaigti lenktynes, tačiau privalo neatidėlioti nė sekundės, tuojau pat keltis. Mes nežinome „dienos ir valandos“, kada lenktynės baigsis (Mt 24:36). Bet viena aišku — kuo rečiau klupsime, tuo lengviau bus išlaikyti pastovų tempą ir pasiekti finišą. Tad ką turėtume daryti, kad bėgdami nekluptume?

KAS GALI MUS SUKLUPDYTI

9. Kokius penkis dalykus, galinčius tapti suklupimo akmeniu, dabar aptarsime?

9 Dabar aptarkime penkis dalykus, kurie mums gali tapti suklupimo akmeniu. Tai mūsų asmeninės silpnybės, kūno geismai, nederamas bendratikių elgesys, suspaudimai bei persekiojimai ir kitų trūkumai. Nepamirškime: jei suklupome, Jehova neskuba mūsų smerkti ir kaltinti neištikimybe. Jis labai kantrus.

10, 11. Su kokia silpnybe kovojo karalius Dovydas?

10 Mūsų asmeninės silpnybės — lyg ant bėgimo tako kur ne kur gulintys akmenys. Tam tikri įvykiai iš karaliaus Dovydo ir apaštalo Petro gyvenimo padeda mums atpažinti dvi tokias silpnybes. Tai susivaldymo stoka ir žmonių baimė.

11 Karaliui Dovydui kartais pritrūkdavo savitvardos. Štai sykį jis nesusivaldė ir nusidėjo su Batšeba. Arba tada, kai jį įžeidė vyras, vardu Nabalas, Dovydas jau buvo pasirengęs su juo susidoroti. Tačiau nors ir ne visuomet gebėdavo susivaldyti, Dovydas nepaliovė tarnavęs Jehovai. Kitų padedamas jis pajėgė atgauti dvasinę pusiausvyrą (1 Sam 25:5-13, 32, 33; 2 Sam 12:1-13).

12. Kas Petrui padėjo likti krikščioniškose lenktynėse?

12 Petrą kartais parklupdydavo žmonių baimė. Nors jis liko ištikimas Jėzui ir Jehovai, dėl minėtos silpnybės padarė ir keletą didelių klaidų. Pavyzdžiui, sykį jis triskart viešai išsižadėjo savo Mokytojo (Lk 22:54-62). Kiek vėliau Petras su kitataučiais krikščionimis ėmė elgtis taip, lyg jie būtų menkesni už apipjaustytus bendratikius iš žydų tarpo. Apaštalas Paulius į šitą reikalą negalėjo žiūrėti pro pirštus, juk bendruomenėje ne vieta tokiam etniniam susiskirstymui. Petro požiūris tikrai buvo taisytinas. Idant šio elgesiu neimtų sekti ir kiti broliai, Paulius drąsiai supeikė Petrą (Gal 2:11-14). Ar Petras tiek įsižeidė, kad nustojo bėgęs krikščioniškose lenktynėse? Ne, jis apmąstė Pauliaus žodžius, pakeitė požiūrį ir toliau skubėjo link finišo.

13. Kaip sveikatos problemos gali tapti suklupimo akmeniu?

13 Kartais suklupimo akmeniu tampa sveikatos problemos: krikščionis gali pasiduoti nuovargiui, sumažinti spartą, net išvis nustoti bėgęs. Viena mūsų sesė  Japonijoje, praėjus septyniolikai metų po krikšto, sunkiai susirgo. Ji ėmė taip rūpintis savo sveikata, kad visai nusilpo dvasiškai ir evangelizacijos tarnyboje tapo neveikli. Tuomet sesę aplankė pora bendruomenės vyresniųjų ir maloniais žodžiais ją sustiprino. Sesė vėl pradėjo lankyti sueigas. Ji prisimena: „Broliai salėje mane taip šiltai pasveikino, net apsiašarojau.“ Sesuo grįžo į lenktynes ir toliau bėga drauge su mumis.

14, 15. Ką privalu daryti, kai sukyla netinkami troškimai? Prašom pateikti pavyzdį.

14 Daugelį parklupdo kūno geismai. Jeigu ir tu jauti pagundą jiems pasiduoti, privalai sukaupti visas jėgas, kad išlaikytum savo protą nesuteptą, kad moraliniu ir dvasiniu požiūriu liktum švarus. Atmink Jėzaus prisakymą mesti šalin viską, kas veda į suklupimą, net jeigu tai būtų tavo ranka ar akis. Iš šių vaizdžių žodžių suprantame, kad turime žūtbūt atsikratyti netyrų minčių ir saugotis nedorų darbų, antraip iš krikščioniškų lenktynių galime iškristi. (Perskaityk Mato 5:29, 30.)

15 Vienas brolis, augęs tiesoje, kiek tik atsimena, kovojo su polinkiu į homoseksualumą. Pasak jo paties, jis niekur nepritapdavo, jausdavosi kažkoks kitoks. Sulaukęs dvidešimties jis jau tarnavo reguliariuoju pionieriumi ir bendruomenės patarnautoju. Tačiau tuomet jis sunkiai nusidėjo, buvo sudrausmintas, į pagalbą jam atėjo vyresnieji. Brolis daug meldėsi, studijavo Dievo Žodį, rūpinosi kitų poreikiais. Šitaip jis pajėgė atsitiesti ir tęsti krikščioniškas lenktynes. Nors tai nutiko jau gana seniai, brolis prisipažįsta: „Kartais mane vis dar aplanko tie jausmai, bet aš neleidžiu jiems manęs užvaldyti. Supratau, kad Jehova neduoda mėginti žmogaus virš jėgų. Vadinasi, jis žino, kad man pavyks.“ Savo pasakojimą brolis užbaigia tokiais žodžiais: „Visos mano pastangos, visi sunkumai, kuriuos patyriau, atsipirks naujajame pasaulyje. Kaip aš to laukiu! O iki tol nepaliausiu kovoti.“ Jis yra tvirtai pasiryžęs nesitraukti iš lenktynių.

16, 17. a) Kas padėjo vienam broliui, jo manymu, patyrusiam neteisybę, grįžti į krikščioniškas lenktynes? b) Ką turime atminti, kad nesukluptume?

16 Nederamas bendratikių elgesys mums irgi gali būti suklupimo akmuo. Antai Prancūzijoje vienas brolis, tada tarnavęs vyresniuoju, labai įsižeidė, kai, jo manymu, su juo buvo pasielgta neteisingai. Jis ėmė giežti apmaudą, atsiribojo nuo bendruomenės ir tapo neveiklus. Du vyresnieji jį aplankė, leido jam išsikalbėti, kantriai ir užjaučiamai išklausė jo versiją. Jie paragino brolį pavesti savo rūpesčius Jehovai ir priminė, kokia yra svarbiausia krikščionio priedermė, — daryti, kas patinka Dievui. Brolis priėmė šiuos patarimus į širdį ir netrukus vėl bėgo lenktynėse.

17 Atminkime: Jehova krikščionių bendruomenės Galva paskyrė Jėzų Kristų, tad argi turėtume pernelyg sureikšminti netobulų žmonių klaidas? Jėzaus akys yra „tarsi ugnies liepsna“ — nuo jo žvilgsnio bendruomenėje nieko nėra paslėpta, susiklosčiusią padėtį jis mato daug geriau, nei bet kuris iš mūsų (Apr 1:13-16). Jėzus, pavyzdžiui, gali lengvai įžvelgti, kad tai, kas mums atrodo neteisybė, iš tikrųjų tėra nesusipratimas arba klaidinga mūsų pačių interpretacija. Visas bendruomenės problemas Jėzus išspręs tinkamiausiu metu ir tinkamiausiu būdu. Todėl kurio nors bendratikio elgesys ar sprendimai mums tenetampa suklupimo akmeniu krikščioniškų lenktynių trasoje.

18. Kas mus įgalina ištverti suspaudimus ir persekiojimus?

18 Kiti du dalykai, panašūs į akmens luitus ant bėgimo tako, — tai suspaudimai  bei persekiojimai ir bendratikių trūkumai. Palyginime apie sėjėją Jėzus paminėjo, kad, „užėjus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio“, kai kurie žmonės atkrinta. Kad ir kas imtų persekioti ar priešintis — šeimos nariai, kaimynai, valdžia, — didžiausiame pavojuje asmuo atsiduria tada, jei „neturi savyje šaknies“, jeigu jo dvasingumas tik paviršutinis (Mt 13:21). O jeigu širdies nuostata teisinga, jei trokštame išsaugoti glaudų ryšį su Jehova, Karalystės daigas mumyse giliai įsišaknys ir tikėjimas bus tvirtas. Kai prispaudžia sunkumai, stenkimės mąstyti apie tai, kas girtina. (Perskaityk Filipiečiams 4:6-9.) Jehova suteiks jėgų ištverti visus išbandymus ir nesuklupti.

Tegu niekas nesukliudo tau finišuoti krikščioniškose lenktynėse

19. Ką daryti, kad koks nors bendratikio poelgis mums netaptų suklupimo akmeniu?

19 Gaila, bet kai kuriems krikščionims suklupimo akmeniu tapo bendratikių trūkumai. Matydami kitus darant tai, ko jiems patiems sąžinė neleidžia, šie krikščionys nustojo tarnauti Jehovai (1 Kor 8:12, 13). Jei kieno nors elgesys mus piktina, negi dėl to mesime tiesos kelią? Biblija ragina Dievo garbintojus liautis smerkti, būti atlaidžius, net jie esame įsitikinę savo teisingumu (Lk 6:37). Jeigu ir tau po kojomis pasipainiotų toks suklupimo akmuo, pamąstyk: ar kitų poelgius vertinu vien pagal tai, kas man pačiam prie širdies? Ar dėl bendratikio netobulumo paliksiu lenktynių trasą? Jeigu mylime Jehovą, joks brolio ar sesės poelgis nesukliudys mums kirsti finišo liniją.

BĖKIME IŠTVERMINGAI, STENKIMĖS NESUKLUPTI

20, 21. Kaip esi pasiryžęs bėgti krikščioniškose lenktynėse?

20 Ar esi pasiryžęs užbaigti šias krikščioniškas lenktynes? (2 Tim 4:7, 8) Jei taip, tada jokiu būdu neapleisk asmeninių studijų. Tyrinėk Bibliją ir mūsų bendrijos leidinius, gerai apmąstyk, ką perskaitęs, — tai padės suvokti, kokių kliūčių gali tikėtis savo kelyje. Melsk Jehovą šventosios dvasios, prašyk ištvermės. Visad turėk omenyje: jei bėgdamas klupteli ar parkrenti, tai dar nereiškia, kad lenktynes pralaimėjai. Kaskart stokis ir nepaliauk bėgęs. Nusistatyk tikslą mokytis iš padarytų klaidų — šitaip suklupimo akmuo tau taps akmeniu, nuo kurio gali atsispirti ir bėgti su dar didesne energija.

21 Biblijoje sakoma, kad krikščioniškose lenktynėse turime bėgti. Nesitikėkime, taip sakant, įsėsti į kokį autobusą ir ramiai, be jokių pastangų nuriedėti į pergalę. O kol bėgame, mums tarsi vėjas į nugarą pūs „didi ramybė“ nuo Jehovos (Ps 119:165). Esame tikri, kad Dievas lydės mus iki pat lenktynių finišo, o tuos, kurie atbėgs iki galo, laimins amžinai (Jok 1:12).