Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. kovas

Guoskimės ir guoskime

Guoskimės ir guoskime

Dėl savo netobulumo visi kartais sunegaluojame, kai kurie netgi labai sunkiai. Kaip atsilaikyti, kai pakerta liga?

Viena, kas padėtų, — šeimos, draugų ir bendratikių paguoda.

Šilti, užuojautos kupini draugo žodžiai tartum balzamas gali mus atgaivinti, sustiprinti (Pat 16:24; 18:24; 25:11, Brb). Tačiau mes, krikščionys, ne vien laukiame paguodos iš kitų. Savo ruožtu irgi stengiamės „guosti visokių suspaudimų prislėgtus ta paguoda, kuria patys esame Dievo guodžiami“ (2 Kor 1:4; Lk 6:31). Tai patyrė Antonijas, rajono prižiūrėtojas iš Meksikos.

Kai medikai Antonijui nustatė limfomą, vieną iš kraujo vėžio rūšių, jį apėmė didžiulis nerimas. Bet brolis nepasidavė ir kiek įmanydamas vijo šalin niūrias mintis. Kaip? Stengdavosi prisiminti Karalystės giesmes, jas giedodavo, apmąstydavo žodžius. Ramybę pajusdavo ir melsdamasis balsu bei skaitydamas Bibliją.

Vis dėlto bene didžiausia parama, kaip dabar prisimena Antonijas, buvo bendratikiai. Jis pasakoja: „Kai abu su žmona būdavome prislėgti, paprašydavome vieno giminaičio, bendruomenės vyresniojo, ateiti ir pasimelsti su mumis. Tai suteikdavo atgaivos ir ramybės.“ Antonijas dar priduria: „Šeimos narių ir bendratikių palaikomi mudu palyginti greitai įveikėme nusiminimą.“ Koks jis dėkingas savo rūpestingiems ir mylintiems draugams!

Kitas paguodos šaltinis sunkiu metu — pažadėtoji šventoji dvasia. Apaštalas Petras pavadino ją dovana (Apd 2:38). Šią dovaną Dievas atsiuntė per 33 m. e. m. Sekmines — šventąja dvasia buvo patepta grupė krikščionių. Bet platesne prasme ši dovana prieinama visiems, ne vien pateptiesiems. Jei tik nesiliausime prašę, Jehova savo šventosios dvasios teiks apsčiai (Iz 40:28-31).

NUOŠIRDŽIAI PADĖK TAM, KURIS KENČIA

Apaštalas Paulius patyrė daug negandų, ne kartą jam grėsė netgi mirtis (2 Kor 1:8-10). Bet dėl savo gyvybės jis per daug nebūgštavo. Apaštalas guodėsi Dievo parama. Jis rašė: „Tebūna palaimintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas ir Tėvas, atjautos Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus visuose mūsų suspaudimuose“ (2 Kor 1:3, 4). Apaštalas neėmė pernelyg savęs gailėti. Mėginimai išmokė Paulių atjausti bendratikius, todėl prireikus jis kuo rūpestingiausiai kitiems pagelbėdavo.

Antonijas, atgavęs sveikatą, vėl tęsė keliaujamąjį darbą. Bendratikiais jis visada nuoširdžiai rūpinosi, tačiau dabar sykiu su žmona stengėsi būti itin dėmesingas pasiligojusiems broliams ir sesėms — juos aplankydavo, padrąsindavo. Štai bendraudamas su vienu sunkiai sergančiu broliu sužinojo, kad šis nebenori lankyti sueigų. Antonijas sako: „Žinojau, jis tikrai myli ir Jehovą, ir broliją, bet liga žmogų šitaip prislėgė, jog jis jautėsi nieko vertas.“

Norėdamas pakelti šiam broliui dvasią, Antonijas per vieną susiėjimą paprašė jo pasimelsti visų vardu. Brolis, nors ir nemanė esąs tam tinkamas, sutiko. Antonijas prisimena: „Jis pasakė puikią maldą ir iškart tapo visai kitu žmogumi. Jis pasijuto reikalingas.“

Nesuklystume pasakę, jog visi — vieni daugiau, kiti mažiau — dėl ko nors kamuojamės. Bet, kaip pastebėjo Paulius, sunkumai moko mus suprasti ir paguosti kitą, kai žmogui to reikia. Tad matydami kenčiantį bendratikį būkime jautrūs ir, sekdami Jehovos, savo Dievo, pavyzdžiu, teikime paguodą.