Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. kovas

Ar tikrai tai parašė Juozapas Flavijus?

Ar tikrai tai parašė Juozapas Flavijus?

Pirmojo amžiaus istorikas Juozapas Flavijus savo veikale „Žydų senovė“, 20-oje knygoje, rašo apie mirties nuosprendį „Jokūbui, Jėzaus, vadinamo Kristumi, broliui“. Daugelis mokslininkų minėtą frazę laiko autentiška. Tačiau kai kurie abejoja kitų to paties veikalo žodžių apie Jėzų tikrumu. Štai tas fragmentas, dar vadinamas Testimonium Flavianum (Flavijaus liudijimu):

„Tuo laiku gyveno Jėzus, išmintingas žmogus, jei jį išvis galima vadinti žmogumi. Jis darė nuostabius darbus ir tapo mokytoju tų žmonių, kurie mielai priima tiesą. Jis patraukė prie savęs daug žydų ir kitataučių. Tai buvo Kristus. Mūsų įtakingiems asmenims reikalaujant, Pilotas pasmerkė jį mirti ant kryžiaus. Bet visi, kas pirma jį mylėjo, ir toliau nepaliovė. Trečiąją dieną jis vėl pasirodė jiems gyvas, kaip apie jį ir daugelį kitų jo stebuklų buvo skelbę Dievo įkvėpti pranašai. Iki šiol esama krikščionių, pasivadinusių jo vardu“ (versta iš knygos „Žydų senovė“, rusų k., t. 2, p. 439, pstr. 3).

Dėl šio teksto autentiškumo dar XVI amžiaus pabaigoje užvirė karšti debatai. Vieni neabejojo, jog tie žodžiai priklauso paties Juozapo Flavijaus plunksnai, kiti neigė. Prancūzų istorikas ir klasikinės literatūros žinovas Seržas Bardė (Serge Bardet) panoro išnarplioti šį keblų klausimą, neduodantį ramybės jau keturis šimtmečius. Savo darbą jis aprašė knygoje Le Testimonium Flavianum—Examen historique considérations historiographiques (Flavijaus liudijimas: mokslinis tyrinėjimas istoriniu aspektu).

Juozapas Flavijus nebuvo krikščionis, jis buvo judėjų istorikas. Todėl labiausiai ginčijamasi dėl tekste esančio žodžio „Kristus“ — ar autorius galėjo taip pavadinti Jėzų. Remdamasis tyrinėjimais, Bardė tvirtina, kad šio titulo vartosena tekste derinasi „visais atžvilgiais su graikų kalbos taisyklėmis, pagal kurias prie asmens vardo pridedamas [žymimasis] artikelis“. Mokslininkas priduria, kad, vertinant tiek ano meto judėjų, tiek krikščionių požiūriu, „ne tik įmanomas dalykas, jog Juozapas [Flavijus] pavartojo žodį Christos“, bet kad tai sykiu yra labai svarbi detalė, kurią „kritikai paprastai ignoruoja ir daro didžiulę klaidą“.

O galbūt į tekstą ką nors įterpė koks vėlesnis rašytojas, bandęs kopijuoti Juozapo Flavijaus stilių? Bardė nuomone, istoriniai ir tekstologiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog tokia imitacija kone prilygtų stebuklui, o klastotojui tuomet reikėjo turėti „tokį talentą pamėgdžioti [Flavijaus rašymo stilių], kokiam nebūtų buvę lygių visame senovės pasaulyje“. Kitaip tariant, tasai rašytojas turėjo būti tarsi koks „antrasis Juozapas [Flavijus]“.

Tad kodėl toks šurmulys išvis kilo? Kalbėdamas apie ginčų pretekstą, Bardė teigia, jog „abejonės dėl Testimonium skleidžiamos todėl, kad Testimonium, skirtingai nei dauguma kitų senovinių tekstų, apskritai kvestionuojamas“. Mokslininkas sako, kad per ilgus amžius įsigalėjo požiūris, grindžiamas ne logine teksto analize, aiškiai bylojančia apie jo autentiškumą, o „užslėptais motyvais“.

Laikas parodys, ar Bardė atlikti tyrinėjimai pakeis mokslininkų nuomonę dėl vadinamojo Flavijaus liudijimo. Bardė išvadų teisingumu įsitikino žymus helenistinės epochos judaizmo ir pirmųjų amžių krikščionybės žinovas Pjeras Žoltrenas (Pierre Geoltrain). Jis ilgą laiką manė Testimonium Flavianum esant svetimu intarpu į tekstą, net šaipydavosi iš oponentų, ginančių šio fragmento autentiškumą. Dabar jo požiūris pasikeitė ir tokia permaina, kaip jis pats tvirtina, įvyko dėl Bardė mokslinės analizės. Žoltrenas pareiškė, kad „nuo šiol niekas nebeišdrįs tvirtinti esą neįmanu, jog tai būtent Juozapo [Flavijaus] liudijimas“.

Be abejo, Jehovos liudytojai turi dar tvirtesnį pagrindą tikėti, kad Jėzus tikrai buvo Kristus, — šitaip teigia pati Biblija (2 Tim 3:16).