Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. vasaris

Mūsų dvasinis paveldas

Mūsų dvasinis paveldas

„Toks yra Viešpaties tarnų paveldas“ (IZ 54:17).

1. Kokias žinias Jehova išsaugojo visos žmonijos labui?

JEHOVA, „gyvasis ir amžinasis Dievas“, žmonėms meilingai nurodė, ką jie turi daryti, kad galėtų gyventi amžiais. Jo priesakai bėgant laikui nepasikeitė. Biblijoje parašyta: „Jehovos žodis išlieka amžinai“ (1 Pt 1:23-25). Kokie esame dėkingi, kad šias svarbias žinias Jehova visos žmonijos labui išsaugojo savo rašytiniame Žodyje!

2. Ką Jehova įamžino rašytiniame savo Žodyje?

2 Savo Žodyje Dievas įamžino ir vardą, kuriuo pats pasivadino, idant jo garbintojai galėtų į jį kreiptis. Asmenvardį Jehova pirmąkart Biblijoje randame „pasakojime apie dangų ir žemę, kaip jie buvo sukurti“ (Pr 2:4, NW). Dievo vardas buvo stebuklingai kelissyk įrašytas ir į akmens plokštes su Dešimt įsakymų. Pirmasis įsakymas prasideda taip: „Aš esu Viešpats [Jehova, NW], tavo Dievas“ (Iš 20:1-17). Šėtonas labai nenori, kad žmonės pažintų Dievą, žinotų jo vardą, todėl visaip stengėsi Bibliją sunaikinti. Tačiau tokias piktojo užmačias Jehova pavertė niekais — jo vardas žemėje skamba ligi šiolei.

3. Ką dar Jehova išsaugojo savo Žodyje?

3 Pasaulyje šiandien apstu klaidingų mokymų apie Dievą. Tad kaip džiaugiamės, kad savo Žodyje Jehova išsaugojo tiesą! (Perskaityk Psalmyno 43:4, 5 [43:3, 4, Brb].) Nors dauguma žmonių klaidžioja religinėse tamsybėse, mes vaikštome ryškioje dvasinėje šviesoje, kuri eina nuo paties Dievo (1 Jn 1:6, 7).

MŪSŲ PAVELDAS — YPATINGAS

4, 5. Kokią ypatingą garbę įgijome 1931-aisiais?

4 Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, paveldas — tai „per kelias kartas perimtos etniniu, archeologiniu, istoriniu, meniniu [...] ar kt. požiūriu išskirtinės reikšmės autentiškos vertybės“. Mes, krikščionys, irgi turime brangų dvasinį paveldą. Tai  aiškus Šventojo Rašto pažinimas, tiesa apie Dievą, jo tikslus, taip pat garbė vadintis paties Jehovos vardu.

Kaip džiaugėmės, kai 1931-aisiais kongrese pasivadinome Jehovos liudytojais!

5 Šią ypatingą garbę įgijome 1931-aisiais. Susirinkusieji į kongresą Kolambuse (Ohajo valstija, JAV) ant programėlių pamatė atspausdintas dvi didžiąsias raides — J ir W. Pasak vienos mūsų sesės, visi spėliojo, ką tos raidės reiškė. Tuomet vadinomės Biblijos tyrinėtojais. Bet tą sekmadienį, 1931-ųjų liepos 26-ąją, buvo priimta rezoliucija pasivadinti nauju, tiesiai iš Biblijos paimtu vardu — Jehovos liudytojai (angl. Jehovah’s Witnesses). Koks jaudinantis momentas! (Perskaityk Izaijo 43:12.) „Niekad nepamiršiu tų džiaugsmo šūksnių ir kurtinančių plojimų, kurie tada salėje aidėjo“, — sakė vienas brolis. Pasaulyje daugiau niekas nenorėjo prisiimti tokio vardo. Vienintelė mūsų organizacija taip vadinasi jau aštuoniasdešimt suvirš metų ir akivaizdu, kad Dievas tokį sprendimą laimina. Išties, vadintis Jehovos liudytojais yra nepaprasta garbė.

6. Kokia vertinga informacija įeina į mūsų dvasinį paveldą?

6 Mūsų dvasinis paveldas — tai ir tikslios bei vertingos žinos apie praeitį, senovėje gyvenusius Dievo tarnus. Biblijoje antai pasakojama apie Abraomą, Izaoką ir Jokūbą. Šie patriarchai kartu su savo šeimynomis, matyt, dažnai kalbėdavo, kas Jehovai patinka, o kas ne. Todėl nenuostabu, kad Juozapas ryžtingai atmetė amoralius Potifaro žmonos pasiūlymus ir Dievui nenusidėjo (Pr 39:7-9). Krikščioniškos tradicijos pirmajame amžiuje irgi buvo perduodamos žodžiu ir pavyzdžiu. Štai apaštalas Paulius davė bendruomenėms nurodymų dėl Viešpaties vakarienės (1 Kor 11:2, 23). Visą šią informaciją mes randame Dievo Žodyje, todėl Jehovą galime šlovinti „dvasia ir tiesa“. (Perskaityk Jono 4:23, 24.) Biblija, žinoma, skleidžia šviesą visai žmonijai, tačiau mums, Jehovos tarnams, šita knyga ypač brangi.

7. Koks įkvepiantis pažadas yra mūsų dvasinio paveldo dalis?

7 Prie dvasinio paveldo galima priskirti ir pastaruoju metu mūsų organizacijos leidiniuose išspausdintus pasakojimus, liudijančius, kad su mumis yra Jehova (Ps 118:7). Skaitydami juos jaučiamės saugūs ir nesibaiminame net užklupus persekiojimams. Mūsų dvasinio paveldo dalis yra ir šis įkvepiantis Jehovos pažadas: „‘Joks ginklas, nukaltas tau pulti, neatneš sėkmės; liežuvį, kuris bylos prieš tave teisme, tu nugalėsi. Toks yra Viešpaties tarnų paveldas, ir mano rankoje — jų pergalė’, — tai Viešpaties žodis“ (Iz 54:17). Kad ir kokio ginklo Šėtonas prieš mus griebtųsi, neatitaisomos žalos vis tiek nepadarys.

8. Ką aptarsime šiame ir kitame straipsnyje?

 8 Šėtonas iš visų jėgų stengėsi sunaikinti Dievo Žodį, nuslėpti jo vardą, neleisti tiesai sklisti. Bet Jehova nepalyginamai galingesnis už piktąjį ir visus jo planus be vargo sugriovė. Šiame ir kitame straipsnyje aptarsime, kaip Dievas 1) išsaugojo savo Žodį, 2) apsaugojo savo paties vardą, kad nenugrimztų į užmarštį, ir 3) iki pat mūsų dienų išsergėjo brangias dvasines tiesas.

JEHOVA IŠSAUGOJO SAVO RAŠYTINĮ ŽODĮ

9—11. Kaip Jehova apsaugojo Bibliją nuo visų antpuolių?

9 Bėgant metams sunaikinti Bibliją kėsinosi ne vienas, bet Jehova jokiais būdais neleido savo Žodžiui išnykti. Vienoje katalikų enciklopedijoje teigiama: „Tulūzos susirinkimas, siekdamas nutildyti albigiečius ir valdiečius, 1229 m. uždraudė liaudžiai skaityti [Bibliją gimtąja kalba] [...]. Panašus potvarkis 1234 m., vadovaujant Jokūbui I, buvo priimtas Taragonos suvažiavime, Ispanijoje. [...] Romos sostas į šį reikalą pirmą kartą įsikišo 1559 m., kai Paulius IV išleido Indeksą, kuriuo uždraudė be Šventojo oficiumo leidimo spausdinti ir turėti B[iblijos] vertimus kitomis kalbomis“ (Enciclopedia Cattolica).

10 Tačiau Jehova apsaugojo Bibliją nuo visų antpuolių. Apie 1382-uosius Džonas Viklifas ir keli bendraminčiai išleido pirmąjį Biblijos vertimą į anglų kalbą. Vėliau į šią kalbą Bibliją vertė ir Viljamas Tindalis. 1536 metais jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Pririštas prie stulpo jis keliskart sušuko: „Viešpatie, atverk akis Anglijos karaliui.“ Tindalis tada buvo pasmaugtas ir sudegintas.

11 Nepaisant visų pastangų Bibliją sunaikinti, ši knyga išliko. 1535-aisiais pasirodė dar vienas Biblijos vertimas į anglų kalbą. Vertėjas, Mailsas Koverdeilis, rėmėsi Tindalio išverstu Naujuoju Testamentu ir Senojo Testamento dalimi nuo Pradžios knygos iki Metraščių. Likusią Šventojo Rašto dalį Koverdeilis vertė iš lotynų kalbos, taip pat naudojosi vokiškąja Martyno Liuterio Biblija. Šiandieną turime Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimą, kuris yra aiškus, tikslus ir labai pravartus tarnyboje. Kaip gera žinoti, kad nei Šėtonui, nei žmonėms niekad nepavyks sunaikinti Dievo Žodžio!

JEHOVA NELEIDO SAVO VARDUI NUGRIMZTI UŽMARŠTIN

Tokie žmonės kaip Viljamas Tindalis už Dievo Žodį net guldė savo gyvybę

12. Kaip Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimas padeda žmonėms sužinoti Jehovos vardą?

12 Jehova pasirūpino, kad jo Žodyje liktų įamžintas jo paties vardas. Ypač  svarbų vaidmenį čia vaidina Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimas. Štai ką jo įžangoje parašė vertėjų komitetas: „Svarbiausia šiame vertime yra tai, kad Dievo vardas, kaip ir dera, sugrąžintas į [...] tekstą. [...] Vardo forma Jehova hebrajiškuosiuose raštuose pavartota 6973 kartus ir dar 237 kartus krikščionių graikiškuosiuose raštuose.“ Viso Šventojo Rašto arba bent jo dalies „Naujojo pasaulio“ vertimas dabar yra išleistas 116 kalbų, 178545862 egzempliorių tiražu.

13. Kodėl galime teigti, kad Dievo vardas buvo žinomas jau pačioje žmonijos istorijos pradžioje?

13 Dievo vardą žinojo ir savo kalboje minėjo jau pati pirmoji žmonių pora, Adomas ir Ieva. Vėliau, po tvano, kai Nojaus sūnus Chamas nepagarbiai pasielgė su tėvu, šis tarė: „Šlovė Viešpačiui [Jehovai, NW], Semo Dievui! Tebūna Kanaanas [Chamo sūnus] jiems vergas!“ (Pr 4:1, NW; 9:26) Pats Dievas pasakė tokius žodžius: „Aš esu Viešpats [Jehova, NW], tai mano vardas. Savo garbės neperleisiu kitam.“ Dar jis kalbėjo: „Aš esu Viešpats [Jehova, NW], ir nėra kito; be manęs nėra dievo!“ (Iz 42:8; 45:5) Jehova nori, kad jo vardas būtų žinomas visoje žemėje, todėl neleido jam tiesiog nugrimzti į užmarštį. Kokia garbė mums tarti Jehovos vardą ir tarnauti jo liudytojais! Vaizdžiai tariant, savo vėliavas keliame Dievo vardu (Ps 20:6 [20:5, Brb]).

14. Kur dar, be Biblijos, randamas Dievo vardas?

14 Įdomu, kad Dievo vardas užrašytas ne vien Biblijoje. Paimkime, pavyzdžiui, Moabitų akmenį, kuris buvo rastas Dibane, kiek daugiau nei 20 kilometrų į rytus nuo Negyvosios jūros. Akmenyje paminėtas Izraelio karalius Omris, taip pat pateikiamas Moabo karaliaus Mešos pasakojimas, kaip šis sukilo prieš Izraelį (1 Kar 16:28; 2 Kar 1:1; 3:4, 5). Bet labiausiai Moabitų akmuo mus domina todėl, kad čia randame Dievo vardo tetragramą (keturis hebrajiškus priebalsius, kuriuos atitinka lietuviškos raidės JHVH). Ši tetragrama ne kartą užrašyta ir vadinamuosiuose Lachišo laiškuose — molinėse šukėse, kurios buvo rastos Izraelyje.

15. Kas yra Septuaginta ir kodėl jos reikėjo?

15 Pirmieji Biblijos vertėjai irgi daug prisidėjo, kad Dievo vardas neišnyktų. Kai 537 m. p. m. e. žydai buvo paleisti iš tremties Babilone, ne visi sugrįžo į gimtąsias Judo ir Izraelio žemes. Trečiajame amžiuje prieš mūsų erą Egipte, Aleksandrijos mieste, jau buvo įsikūrę nemažai žydų, kuriems reikėjo hebrajiškųjų raštų vertimo į tuomet tarptautine tapusią graikų kalbą. Toks vertimas buvo užbaigtas antrajame amžiuje prieš mūsų erą ir yra vadinamas Septuaginta. Kai kuriose jos kopijose galima rasti hebrajiškais rašmenimis užrašytą vardą Jehova.

16. Prašom pateikti pavyzdį, kaip Dievo vardas pavartotas vienoje knygoje, išleistoje 1640 metais.

16 Dėmesio vertas ir pats pirmasis spaudinys, išleistas Anglijos kolonijose Šiaurės Amerikoje, — Masačusetso įlankos Psalmių knyga (Bay Psalm Book). Pirmąjį leidimą, išėjusį 1640 metais, sudarė psalmės, iš hebrajų kalbos išverstos į tuometinę anglų kalbą. Čionai irgi randame Dievo vardą. Pavyzdžiui, 1-os psalmės 1-oje ir 2-oje eilutėse sakoma, kad „palaimintas žmogus“ neseka nedorėlių patarimais, „bet didžiai gėrisi Jehovos įstatymu“. Daugiau informacijos apie Dievo asmenvardį yra pateikta brošiūroje Dievo vardas, kuris išliks amžiams.

 JEHOVA IŠSAUGOJO DVASINES TIESAS

17, 18. a) Kaip apibūdintum, kas yra tiesa? b) Kas sudaro „gerosios naujienos tiesą“?

17 Kokia laimė tarnauti Jehovai, „tiesos Dievui“! (Ps 31:5, Brb) Biblijos originalo kalbose sąvoka „tiesa“ vartojama apibūdinti tam, kas tikra, patikima, nekintama, paremta faktais, kas teisinga ir derama. Tiesa — tai priešybė prasimanymui.

18 Jehovos dėka dvasinė tiesa metams bėgant niekur neprapuolė, todėl ją sužinoti galėjome ir mes. Tiesos versmė šiandieną trykšta kaip niekad gausiai (2 Jn 1, 2). Tiesą perprantame vis geriau, juk „teisiųjų takas — tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“ (Pat 4:18). Visiškai pritariame Jėzaus žodžiams, kuriuos jis pasakė maldoje savo Tėvui: „Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17:17). Rašytiniame Dievo Žodyje randame „gerosios naujienos tiesą“, tai yra visus mokymus, kuriais mes, krikščionys, grindžiame savo tikėjimą (Gal 2:14). Tai mokymai apie Dievo vardą, jo visavaldystę, Jėzaus išperkamąją auką, prikėlimą, Karalystę. Dabar pažiūrėkime, kaip Šėtonas mėgino tiesą nuslėpti ir kaip Jehova ją apgynė.

ŠĖTONO UŽMAČIOS NUSLĖPTI TIESĄ — SUŽLUGDYTOS

19, 20. Kas buvo Nimrodas ir koks planas jo dienomis sužlugo?

19 Po tvano paplito posakis: „Smarkus medžiotojas, priešiškas Jehovai, kaip Nimrodas“ (Pr 10:9, NW). Kadangi sąmoningai nepaisė Jehovos valios, Nimrodas tapo Šėtono pasekėju. Jis elgėsi panašiai kaip ir Jėzaus priešininkai, kuriems Dievo Sūnus sakė: „Jūs esate iš savo tėvo Velnio ir norite tenkinti savo tėvo įgeidžius. Anas [...] nesilaikė tiesos“ (Jn 8:44).

20 Nimrodas valdė Babelį ir kitus miestus, įsikūrusius Tigro ir Eufrato tarpupyje (Pr 10:10). Veikiausiai jis pats ir įkūrė Babelio miestą ir čia 2269 m. p. m. e. ėmė statydinti didžiulį bokštą. Jehova norėjo, kad žmonės išplistų po visą žemę. Anie statytojai Dievo neklausė ir sau kalbėjo: „Eime, [...] pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių.“ Tačiau jų planai netrukus žlugo — Dievas „sumaišė visos žemės kalbą“ ir išsklaidė užsigeidusius didingojo bokšto (Pr 11:1-4, 8, 9). Suburdamas visus krūvon, Šėtonas, galimas dalykas, tikėjosi įsteigti vieną religiją, kurios išpažinėjai garbintų tik jį. Bet jo sumanymas neišdegė. Bėgant metams daugybė žmonių stojo Jehovos pusėn ir su kiekviena diena tikrųjų jo garbintojų skaičius vis didėja.

21, 22. a) Kodėl klaidinga religija niekad nekėlė rimtos grėsmės tikriesiems Dievo garbintojams? b) Ką aptarsime tolesniame straipsnyje?

21 Klaidinga religija niekad nekėlė rimtos grėsmės tikriesiems Dievo garbintojams. Kodėl taip tvirtiname? Didžiausiasis mūsų Mokytojas pasirūpino, kad žmonija turėtų rašytinį jo Žodį, kad žinotų jo vardą, kad nuo jo be perstojo lietųsi dvasinės tiesos versmės (Iz 30:20, 21). Kai šloviname Dievą tiesa, jaučiame neapsakomą džiaugsmą. Tačiau svarbu likti dvasiškai budriems, nuolat kliautis Jehovos teikiama pagalba, leistis vadovaujamiems jo šventosios dvasios.

22 Tolesniame straipsnyje drauge atseksime kai kurių klaidingų religinių doktrinų ištakas. Pamatysime, kad tie mokymai visiškai neparemti Šventuoju Raštu. Taip pat pakalbėsime, kaip Jehova atskleidė savo tarnams brangias tiesas, kurios šiandieną yra nepamainoma mūsų dvasinio paveldo dalis.