Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. vasaris

Ar brangini savo dvasinį paveldą?

Ar brangini savo dvasinį paveldą?

„Dievas [...] pažvelgė į kitataučius, kad suburtų iš jų tautą savo vardui“ (APD 15:14).

1, 2. a) Kas buvo „Dovydo namai“ ir kaip jie buvo atstatyti? b) Kas šiandieną išvien tarnauja Jehovai?

JERUZALĖJE 49 m. e. m. įvyko labai reikšmingas vadovaujančiosios tarybos susitikimas. Jo metu Kristaus mokinys Jokūbas kalbėjo: „Simeonas [Petras] papasakojo, kaip Dievas pirmą sykį pažvelgė į kitataučius, kad suburtų iš jų tautą savo vardui. Su tuo derinasi ir Pranašų žodžiai. Parašyta: ‘„Paskui aš sugrįšiu ir atstatysiu sugriuvusius Dovydo namus; aš atstatysiu jų griuvėsius, juos prikelsiu, kad likutis šitų žmonių uoliai ieškotų Jehovos drauge su tais iš visų tautų, kurie vadinami mano vardu“, — sako Jehova, darantis tuos dalykus, žinomus nuo seno’“ (Apd 15:13-18).

2 Karališkieji „Dovydo namai“ sugriuvo, kai nuo sosto buvo nuverstas karalius Zedekijas (Am 9:11). Vis dėlto pranašystė bylojo, kad ateityje tie namai bus atstatyti ir juose vėl valdys karalius iš Dovydo linijos. Tasai karalius, viešpatausiantis per amžius, pasirodė esąs Jėzus (Ez 21:27, Brb; Apd 2:29-36). Minėto susitikimo metu Jokūbas atkreipė dėmesį, kad Amosas taip pat pranašavo apie Karalystės bendraveldžių, tiek žydų, tiek kitataučių, surinkimą. Šiandieną pateptųjų krikščionių likutis ir milijonai Jėzaus „kitų avių“ drauge tarnauja Jehovai — skleidžia Biblijos tiesą (Jn 10:16).

IŠBANDYMAS JEHOVOS TAUTAI

3, 4. Kas žydams padėjo likti dvasiškai tvirtiems Babilonijoje?

3 Kad „Dovydo namai“ sugriuvo, tapo akivaizdu 607 m. p. m. e., kai žydai buvo ištremti į Babiloniją. Tame svečiame krašte klestėte klestėjo klaidinga religija. Kaip tad Dievo tauta per tuos septynis tremties dešimtmečius, iki pat 537 m. p. m. e., išlaikė savo tikėjimą tvirtą? Panašiai kaip ir mes šiais lakais — nors gyvename Šėtono užvaldytame pasaulyje, pajėgiame likti atsidavę Jehovai (1 Jn 5:19). Nesusitapatinti  su pasauliu Dievo tarnams padeda ypatingas dvasinis paveldas.

4 Į dvasinį mūsų paveldą įeina rašytinis Dievo Žodis. Babilonijoje žydų tremtiniai viso Šventojo Rašto dar neturėjo. Tačiau jie gerai išmanė Mozės Įstatymą ir jame įamžintus Dešimt įsakymų. Taip pat mokėjo giedoti „Siono giesmes“, žinojo nemažai patarlių, atmintyje jiems buvo gyvos kitų ištikimų Jehovos tarnų istorijos. Prisiminę Sioną, tremtiniai graudžiai verkė, Jehovos jie nepamiršo. (Perskaityk Psalmyno 137:1-6.) Šitaip net ir Babilonijoje, persunktoje klaidingų doktrinų ir papročių, jie liko dvasiškai tvirti.

TREJYBĖS DOKTRINA — NE NAUJIENA

5. Kokios dievų triados, arba trejybės, buvo garbinamos senovės Babilonijoje ir Egipte?

5 Babilonijoje buvo garbinamos dievų triados, arba trejybės. Vieną tokią triadą sudarė mėnulio dievas Sinas, saulės dievas Šamašas ir vaisingumo bei karo deivė Ištarė. Senovės egiptiečių sąmonėje dievas dažnai turėdavo žmoną deivę, ši pagimdydavo jam sūnų, ir taip, pasak vienos enciklopedijos, „susiformuodavo dievų triada, arba trejybė, kurioje tėvas ne visada būdavo svarbiausias asmuo. Dažnai jis pasitenkindavo tiesiog karalienės vyro vaidmeniu, o pagrindine dievybe toje vietovėje būdavo laikoma deivė“ (New Larousse Encyclopedia of Mythology). Viena tokia egiptiečių dievų triada buvo Ozyris, Izidė ir jų sūnus Horas.

6. Kaip apibūdintum, kas yra Trejybė, ir kaip mes esame apsaugoti nuo tokio melagingo mokymo?

6 Krikščionijos bažnyčios šiandien irgi turi savo triadą — Švenčiausiąją Trejybę. Religininkai teigia, kad Tėvas, Sūnus ir šventoji dvasia yra vienas Dievas. Bet taip juk užsipuolama Jehovos viešpatystė: pagal šį mokymą jis tampa triasmenis ir yra tik vienas trečdalis aukščiausiosios dievybės. Jehovos tauta nuo tokio melo apsaugota, kadangi puikiai žino, kas pasakyta šventosios dvasios įkvėpimu: „Klausykis, Izraeli! Jehova, mūsų Dievas, yra vienas Jehova“ (Įst 6:4, NW). Šiuos žodžius citavo pats Jėzus, tad ar gali krikščionys su jais nesutikti? (Mk 12:29)

7. Kodėl asmuo, išpažįstantis Trejybę, negali būti pakrikštytas ir šitaip viešai parodyti, jog pasiaukoja Jehovai?

7 Be to, Trejybės mokymas visiškai nesiderina su priesaku, kurį Jėzus davė savo sekėjams: „Eikite ir darykite mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu“ (Mt 28:19). Kad galėtų būti pakrikštytas ir tapti Jehovos liudytoju, tikruoju krikščionimi, asmuo privalo pripažinti, kad Tėvas, Jehova, yra viršesnis už Jėzų, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, nužengęs žemėn atiduoti savo gyvybės kaip išpirkos. Norinčiam krikštytis taip pat būtina tikėti, kad šventoji dvasia — tai Dievo veikiamoji jėga, o ne Trejybės dalis (Pr 1:2). Žmogus, išpažįstantis Trejybę, negali būti pakrikštytas ir šitaip viešai parodyti, jog pasiaukoja Jehovai. Kokie esame dėkingi, kad mūsų dvasinis palikimas apsaugo mūsų protus nuo tokio Dievą žeidžiančio mokymo!

NIEKINGA OKULTIZMO KILMĖ

8. Kokie įsitikinimai apie dievus ir demonus vyravo Babilonijoje?

8 Babilonijos religija taip pat buvo apipinta melagingais mokymais apie demonus, persmelkta okultizmo. Vienoje Biblijos enciklopedijoje teigiama: „Antri pagal svarbą po dievų Bab[ilonijos] religijoje buvo demonai. Jie turėjo galią ištikti žmones visokiausiomis kūno ir proto ligomis. Didelė dalis religinių apeigų buvo skirta atsiginti nuo kankinančios tų būtybių įtakos; dievams buvo nuolat  meldžiamasi, kad apsaugotų žmones nuo demonų“ (The International Standard Bible Encyclopaedia).

9. a) Kaip daugelis žydų, nutremtų į Babiloniją, pasidavė klaidingoms religinėms idėjoms? b) Kaip mes esame apsaugoti nuo okultizmo pavojų?

9 Nutremti į Babiloniją, daugelis žydų pasidavė tokiam iškreiptam mąstymui. O vėliau, įsigalėjus graikų idėjoms, ne vienas ėmė tikėti, jog egzistuoja tiek blogi, tiek geri demonai, ir šitaip pakliuvo dar stipresnėn tų dvasinių esybių įtakon. Mes tačiau žinome, kad Babilonijoje išplitusį okultizmą — visokius ritualus, kurių metu bandoma užmegzti ryšį su demonais, — Jehova griežtai pasmerkė. Šios žinios irgi įeina į mūsų dvasinį paveldą (Iz 47:1, 12-15). Kadangi imame pavyzdį iš Jehovos ir okultizmo bodimės, esame saugūs. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 18:10-12; Apreiškimo 21:8.)

10. Kas pasakytina apie klaidingus didžiosios Babelės papročius ir mokymus?

10 Senovės babiloniečiai — ne vieninteliai praktikavę okultizmą. Šiandieną jų pėdomis seka daugelis tų, kurie priklauso prie „didžiosios Babelės“ — visų klaidamokslių religijų (Apr 18:21-24). Viename Biblijos žodyne sakoma: „Didžioji Babelė apima daugiau nei vieną imperiją ar kultūrą. Ji neturi geografinių ribų, nėra įsprausta į kurio nors vieno istorinio laikotarpio rėmus. Ją greičiau galima apibūdinti kaip įsigalėjusių klaidingų religinių pažiūrų visumą“ (The Interpreter’s Dictionary of the Bible, t. 1, p. 338). Šiandien didžioji Babelė vis dar gyvuoja. Bet už visas savo nuodėmes, tarp jų okultizmą ir stabmeldystę, ji greitai bus nublokšta į pražūtį. (Perskaityk Apreiškimo 18:1-5.)

11. Kas apie spiritizmo pavojus sakoma mūsų organizacijos leidiniuose?

11 Jehova liepė: „Neužsiimkite būrimu ar kerėjimu“ (Kun 19:26). XIX amžiuje buvo itin paplitęs spiritizmas. Todėl 1885 metų gegužės mėnesio „Siono Sargybos bokšto“ numeryje buvo pasakyta: „Įsitikinimas, kad mirusieji kitokiu pavidalu toliau gyvena kažkur kitoje sferoje, anaiptol nėra naujas. Ši doktrina buvo viena pagrindinių senovės religijose ir būtent ji davė pradžią mitologijai.“ Straipsnyje dar teigiama, kad toks mokymas, jog įmanoma sueiti į kontaktą su mirusiaisiais, yra „gera priedanga demonams ir įgalina juos skleisti savo apgavystes, apsimetant bekūnėmis žmonių dvasiomis. Šitaip jiems puikiai pavyksta nuslėpti savo tikrąjį veidą ir kontroliuoti daugelio žmonių protą bei gyvenimą“. Kuo pavojingas spiritizmas, buvo aptarta ir XIX amžiaus pabaigoje išleistoje brošiūrėlėje „Kas Šventajame Rašte sakoma apie spiritizmą?“, taip pat kituose naujesniuose mūsų organizacijos spaudiniuose.

AR MIRUSIŲJŲ SIELOS KANKINASI KAŽKUR POŽEMIO PASAULYJE?

12. Ką Saliamonas, šventosios dvasios įkvėptas, kalbėjo apie mirusiuosius?

12 „Visi pažinusieji tiesą“ gali nesunkiai į šį klausimą atsakyti (2 Jn 1). Mes visiškai sutinkame su Saliamono žodžiais: „Verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu! Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. [...] Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui“ (Mok 9:4, 5, 10).

13. Kaip žydus paveikė graikų religija ir kultūra?

13 Žydai žinojo tiesą apie mirusiuosius. Tačiau kai Graikijos imperiją pasidalijo Aleksandro Didžiojo karvedžiai, Judo karalystę buvo užsimota sujungti su Sirija. Krašte tuomet buvo įvesta graikų religija, imta propaguoti helenistinę  kultūrą. Palaipsniui žydai perėmė klaidingus mokymus, kad žmogus turi nemirtingą sielą ir kad mirusiųjų sielos kankinamos požemio karalystėje. Šie įsitikinimai vis dėlto gimė ne Graikijoje. Dar senovės babiloniečiai tikėjo, kad yra „požeminis pasaulis [...], siaubinga vieta, [...] kurią valdo dievai ir demonai, nepaprastai galingi ir žiaurūs“ (The Religion of Babylonia and Assyria). Taigi matome, kad sielos nemirtingumo doktrina siekia dar senovės Babilono laikus.

14. Ką Jobas ir Abraomas žinojo apie mirtį ir prikėlimą?

14 Nors teisusis Jobas ir neturėjo Šventojo Rašto, tiesą apie mirtį žinojo. Jobas taip pat suvokė, kad jeigu jam tektų mirti, Jehova, meilės Dievas, trokš jį prikelti (Job 14:13-15). Prikėlimo viltį puoselėjo ir Abraomas. (Perskaityk Hebrajams 11:17-19.) Šie vyrai, vadinasi, netikėjo, kad siela yra nemirtinga, — argi reikėtų prikelti žmogų, jeigu jis niekada nemiršta? Suprasti, kokia mirusiųjų būklė, ir viltis prikėlimu Jobą ir Abraomą, be abejo, įgalino Dievo šventoji dvasia. Šios brangios tiesos irgi yra neatsiejama mūsų dvasinio paveldo dalis.

BŪTINAS IŠPIRKIMAS

15, 16. Kaip esame išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties?

15 Jehova mums taip pat atskleidė, kaip pasirūpino mus išvaduoti iš nuodėmės ir mirties vergijos, į kurią savo palikuonis pardavė Adomas. Iš širdies dėkojame Jehovai, kad apreiškė mums šią tiesą! (Rom 5:12) Žinome, jog Jėzus „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo sielos atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10:45). Išties, gera žinoti tiesą apie „Kristaus Jėzaus atliktą išpirkimą“ (Rom 3:22-24).

16 Pirmajame amžiuje gyvenę žydai ir kitataučiai privalėjo atgailauti dėl savo nuodėmių ir tikėti Jėzaus išperkamąja  auka. Tik šitaip jie galėjo sulaukti atleidimo. Tas pat galioja ir mums šiandieną (Jn 3:16, 36). Jei asmuo neatsikrato klaidingų įsitikinimų, tokių kaip Trejybės ar sielos nemirtingumo doktrinos, išpirka jam paprasčiausiai neteikia jokios naudos. Bet taip nėra su mumis — vaduojančią išpirkos galią aiškiai jaučiame. Mums žinoma tiesa apie Jehovos mylimąjį Sūnų, per kurį „turime išpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1:13, 14).

NEPALIAUKIME UOLIAI TARNAVĘ JEHOVAI

17, 18. Kur galime rasti naudingos informacijos apie mūsų teokratinę istoriją ir kodėl mums verta į ją pasigilinti?

17 Iš tiesų galėtume dar ilgai kalbėti apie tai, kiek daug brangių tikėjimo tiesų mums atskleista, kokia turininga mūsų krikščioniška tarnystė, kaip dosniai Jehova aprūpina mus dvasiškai ir materialiai. Jau ne vieną dešimtmetį mūsų organizacija leidžia „Metraštį“, kur spausdinami jaudinantys pasakojimai apie bendratikius iš įvairiausių pasaulio šalių. Mūsų teokratinė istorija įamžinta filmuose Jehovos liudytojai ir tikėjimo galia, 1-oje ir 2-oje dalyje, taip pat knygoje „Jehovos liudytojai — Dievo Karalystės skelbėjai“ (yra anglų, rusų ir kitomis kalbomis). Širdį glostančios tikėjimo brolių ir sesių gyvenimo istorijos iš pirmų lūpų neretai pasirodo ir mūsų mėnesiniuose žurnaluose.

18 Geriau susipažinti su mūsų organizacijos raida tikrai verta. Antai izraelitai, apmąstydami, kaip Dievas išlaisvino juos iš egiptiečių jungo, irgi pasisėmė naudos (Iš 12:26, 27). Žiloje senatvėje Mozė, per gyvenimą matęs daugybę įstabių Jehovos darbų, izraelitus ragino: „Prisimink senovės dienas, apsvarstyk praeities amžių metus; klausk savo tėvo, jis tau paaiškins, savo senolių, jie tau pasakys“ (Įst 32:7). Mes, Jehovos tauta ir jo „ganyklos kaimenė“, džiugiai jį šloviname ir visiems pasakojame apie didingus jo darbus (Ps 79:13). Tyrinėdami mūsų organizacijos istoriją, daug sužinosime, gausime vertingų pamokų, pajusime dar didesnę paskatą iš visų jėgų Jehovai tarnauti.

19. Ką mes, žinodami dvasinę tiesą, esame paskatinti daryti?

19 Nuo Dievo mums skaisčiai šviečia dvasinė šviesa. Priešingai nei pasaulis, kuriame gyvename, mes neklaidžiojame tamsybėse. Todėl Jehovai nuoširdžiai tariame „ačiū“ (Pat 4:18, 19). Kruopščiai studijuokime Dievo Žodį, uoliai dalykimės tiesa su kitais žmonėmis. Ir būkime tokios dvasios kaip psalmininkas, kuris Viešpatį Jehovą gyrė tokiais žodžiais: „Minėsiu Tavo vieno teisumą. Dieve, Tu mokei mane nuo jaunystės ir iki šiol dar skelbiu Tavo nuostabius darbus. Dieve, nepalik manęs, kai būsiu senas ir pražilęs, kol ateinančioms kartoms apie Tavo jėgą ir galią aš paskelbsiu“ (Ps 71:16-18, Brb).

20. Kokie svarbūs klausimai kadaise buvo iškelti ir koks tavo atsakas į juos?

20 Pasiaukodami Jehovai parodėme puikiai suprantą, kokie svarbūs klausimai dėl Dievo visavaldystės ir žmogaus nepriekaištingumo kadaise buvo iškelti. Todėl atkakliai skelbiame Jehovą esant visatos Viešpatį, kuriam vieninteliam turime būti atsidavę (Apr 4:11). Per savo šventąją dvasią Jehova teikia mums jėgų nešti gerąją naujieną vargdieniams, gydyti tuos, kurių širdys sudužusios, guosti liūdinčiuosius (Iz 61:1, 2). Kad ir kaip Šėtonas demonstruotų savo galią ir bandytų priversti Dievo tautą ir visą žmoniją sekti jam iš paskos, mes esame pasiryžę likti nepeiktini Dievo akyse, didžiai branginti savo dvasinį paveldą ir girti Visavaldį Jehovą per nesibaigiančius amžius. (Perskaityk Psalmyno 26:11; 86:12.)