Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. sausis

Tarnauk Dievui nesižvalgydamas į praeitį

Tarnauk Dievui nesižvalgydamas į praeitį

„Nebekreipdamas dėmesio į tai, kas už nugaros, ir tiesdamasis link to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą“ (FIL 3:13, 14).

1—3. a) Dėl ko žmonės kartais apgailestauja? b) Ko pasimokysime iš apaštalo Pauliaus?

PASAK poeto Džono Vityro, liūdniausi iš visų kada ištartų žodžių yra „jei tik būčiau...“ Taip sakome, kai gailimės ko nors nepadarę arba jaučiame, kad reikėjo pasielgti kitaip. Tikriausiai visi kai ką pakeistume, jei galėtume laiką atsukti atgal. Bet kai kurie dėl praeities taip graužiasi, kad net praranda gyvenimo džiaugsmą. Gal ir tu dėl ko nors gailiesi?

2 Vieni gyvenime išties yra padarę didelių klaidų ar net sunkių nuodėmių, kiti, nors ir nepadarė kažko labai bloga, vis tiek abejoja dėl kai kurių savo sprendimų. Vieni pajėgia užmiršti praeitį ir gyvena toliau, kiti nuolat plaka save dėl praeities klaidų (Ps 51:5 [51:3, Brb]). Katrai grupei priskirtum save? Ar norėtum tarnauti Dievui ramiai, be savigraužos? Kad tai įmanoma, byloja Biblijoje užrašyti pavyzdžiai. Pakalbėkime apie apaštalą Paulių.

3 Paulius buvo atsidėjęs kilniai misionieriaus tarnystei, tačiau anksčiau gyvenime padarė nemažai blogų darbų. Dėl tų savo poelgių jis vėliau apgailestavo, bet neleido, kad klaidos atimtų džiaugsmą ir kliudytų tarnauti Dievui. Pasimokykime iš jo pavyzdžio.

PAULIAUS PRAEITIS

4. Koks buvo Saulius?

4 Jaunystėje Paulius (tada vadinosi Saulius) buvo fariziejus ir vienas aršiausių Kristaus mokinių persekiotojų. Iškart po Stepono nužudymo  „Saulius ėmė nuožmiai pulti bendruomenę. Jis brovėsi į namus, tempė laukan tiek vyrus, tiek moteris ir perduodavo juos įkalinti“ (Apd 8:3). Graikiškas veiksmažodis, čia išverstas „nuožmiai pulti“, pasak biblisto Alberto Barnso, reiškia „intensyvų veiksmą ir rodo, kad [Saulius] į persekiojimą įsitraukė su dideliu įkarščiu ir įniršiu“. Biblistas aiškina, jog „Saulius siautėjo nelyginant žvėris“. Anuomet šis uolus judaizmo išpažinėjas manė, jog naikinti krikščionybę yra Dievo jam skirta pareiga. Tad krikščionis, tiek vyrus, tiek moteris, persekiojo be jokio gailesčio (Apd 9:1, 2; 22:4). *

5. Papasakok, kas paskatino Saulių pasikeisti.

5 Saulius sumanė keliauti į Damaską, kad ten, suradęs Jėzaus mokinius, galėtų atvesdinti juos į Jeruzalę ir pastatyti sinedriono akivaizdon. Įgyvendinti šio sumanymo jam nepavyko — tam sutrukdė Kristus, krikščionių bendruomenės galva (Ef 5:23). Kelyje į Damaską Saulių nutvieskė akinanti šviesa ir jis išgirdo Kristaus balsą. Jėzus paragino Saulių eiti į miestą ir laukti tolesnių nurodymų. Mes, be abejo, žinome, kaip viskas klojosi toliau (Apd 9:3-22).

6, 7. Iš kur žinome, kad Paulius praeities klaidų nepamiršo?

6 Nuo tada Pauliaus vertybės visiškai pasikeitė. Kaip anksčiau su dideliu įkarščiu jis persekiojo krikščionis, taip dabar su įkarščiu ėmėsi skleisti Kristaus mokymus. Nors Paulius ir atsivertė į krikščionybę, praeities klaidų nepamiršo. Viename savo laiškų jis sakė: „Jūs, be abejo, girdėjote apie mano ankstesnį elgesį, kai buvau judaizmo išpažinėjas, — kad aršiai persekiojau Dievo bendruomenę ir mėginau ją sunaikinti“ (Gal 1:13). Panašiai rašė ir laiškuose korintiečiams, filipiečiams ir Timotiejui. (Perskaityk 1 Korintiečiams 15:9; Fil 3:6; 1 Tim 1:13.) Tokia praeitimi, aišku, nebuvo ko didžiuotis, bet Paulius nemėgino ir nuslėpti, ką padaręs. Jis pripažino savo klaidas (Apd 26:9-11).

7 Teologas Frederikas Fararas savo knygoje apie apaštalą Paulių analizuoja ir tą tamsųjį jo gyvenimo etapą. Pasak Fararo, tik gerai suvokdami, kaip žiauriai Paulius persekiojo krikščionis, galime įsivaizduoti, „kokia sunki kaltės našta jį buvo užgulusi ir kiek daug patyčių jam tekdavo išgirsti iš negailestingų priešų“. Galėjo būti, kad Pauliui lankantis kokioje bendruomenėje prie jo prieidavo visai nepažįstami broliai ir sakydavo: „A, tai tu esi tas Saulius, kuris mus persekiojo“ (Apd 9:21).

8. Kaip Paulius atsiliepė į Jehovos ir Jėzaus meilę bei gailestingumą ir ko tai mus pamoko?

8 Paulius suprato, kad apaštalo tarnystę eina tik dėl Dievo malonės. Dievo malonę savo keturiolikoje laiškų jis mini maždaug 90 kartų — daugiau nei bet kuris kitas Biblijos rašytojas. (Perskaityk 1 Korintiečiams  15:10.) Apaštalas buvo dėkingas Dievui, todėl stengėsi tarnauti kuo uoliau, kad ta malonė nenueitų perniek. Jis pats sakė: „Plušau daugiau už juos visus [tai yra kitus apaštalus].“ Paulius yra gyvas įrodymas, kad Jehova dėl Jėzaus išperkamosios aukos mielai atleidžia tiems, kurie išpažįsta nuodėmes ir pasikeičia. Kaip tai paguodžia visus, kuriems sunku patikėti, jog Kristaus auka gali būti taikoma jiems asmeniškai! (Perskaityk 1 Timotiejui 1:15, 16.) Vėliau Paulius rašė: „Gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, pamilusį mane ir atidavusį save už mane“ (Gal 2:20). Nors Paulius galėjo jaustis nevertas parodytos malonės, — juk Jėzaus žodžiais tariant, persekiojo jį patį — vis dėlto nesileido praeities klaidų prislegiamas (Apd 9:5). Ar seki jo pavyzdžiu?

Paulius išmoko tarnauti Dievui nesižvalgydamas į praeitį

KAI SLEGIA PRAEITIS

9, 10. a) Dėl ko Jehovos tarnai kartais kremtasi? b) Kodėl nereikia nuolat graužtis dėl praeities?

9 Ar esi padaręs ką nors tokio, dėl ko iki šiol gailiesi? Gal, pavyzdžiui, tuštiems siekiams išeikvojai nemažai laiko ir jėgų? Arba padarei kokios žalos kitiems? O gal graužiesi dar dėl ko nors? Ką tad galėtum daryti?

10 Daug žmonių nuolat sielojasi dėl praeities klaidų, vis plaka save, kamuojasi. Bet ar tai ką nors pakeis? Žinoma, kad ne. Jei sėdėtum supamojoje kėdėje ir mėgintum stumtis į priekį, greičiausiai tik linguotum vietoje ir tuščiai eikvotum jėgas. Panašiai nieko nepasiektum ir nuolat save krimsdamas. Verčiau ko nors imkis. Jei ką įskaudinai, atsiprašyk — gal pavyks atkurti gražius santykius.  Venk visko, kas anksčiau tave privedė prie blogo poelgio, kad tai nepasikartotų. Su kai kuriais, kad ir nemaloniais, gyvenimo faktais galbūt teks tiesiog susitaikyti. Bet sielodamasis tik nualintum save ir nebegalėtum visomis jėgomis tarnauti Dievui.

11. a) Ko reikia, kad patirtume Jehovos gailestingumą ir malonę? b) Kaip atgauti dvasios ramybę?

11 Dar liūdniau, jei praeities klaidos verčia žmogų jaustis nevertą Dievo palankumo. Kai kuriems atrodo, jog nuo doros kelio nuklydo taip toli arba klupo taip dažnai, kad Jehovos gailestingumas jiems nebepasiekiamas. Tokiems svarbu įsisąmoninti, jog Jehova labai gailestingas kiekvienam, kuris atgailauja, stengiasi pasikeisti, prašo atleidimo (Apd 3:19). Dievas maloningas nuolankiam žmogui, nuoširdžiai meldžiančiam dovanoti klaidas. Tai liudija istorija. Jis, pavyzdžiui, buvo supratingas Jobui, kuris gailėjosi dėl savo neapgalvotų žodžių (Job 42:6). Tad jei norime atgauti dvasios ramybę, vadovaukimės šia formule: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo“ (Pat 28:13; Jok 5:14-16). Išpažinkime Dievui nuodėmes, melskime atleidimo ir stenkimės atitaisyti padarytą žalą (2 Kor 7:10, 11). Ir neabejokime, kad Tas, kuris „labai atlaidus“, parodys gailestingumą (Iz 55:7).

12. a) Ko pasimokome iš Dovydo pavyzdžio? b) Paaiškink, kokia prasme Jehova dėl tam tikrų dalykų gailisi. (Skaityk rėmelį.)

12 Malda turi didžiulę galią. Dovydas poetiniais žodžiais išliejo Dievui savo giliausius jausmus. (Perskaityk Psalmyno 32:1-5.) Mėgindamas nutildyti sąžinės balsą jis tik bereikalingai kamavosi. Tai sekino jo kūną ir protą, atėmė džiaugsmą. O kada Dovydui palengvėjo? Tik tada, kai išpažino nuodėmę Dievui. Jehova išklausė Dovydo maldavimą — grąžino gyvenimo džiaugsmą ir įkvėpė jėgų vėl pakilti. Taip ir tu, jei apie viską pasisakai Jehovai, neabejok, kad jis įdėmiai klausosi. Klaidas, kurios neduoda ramybės, stenkis, kiek įmanoma, ištaisyti ir būk tikras, kad Jehova atleido (Ps 86:5).

 ŽVELK Į PRIEKĮ

13, 14. a) Į ką derėtų susitelkti? b) Ką svarbu kiekvienam iš mūsų apsvarstyti?

13 Sakoma, kad norint gyvenimą pažinti reikia pažvelgti į praeitį, o norint prasmingai nugyventi — į ateitį. Tad užuot vis gręžęsi atgal, geriau susitelkime į dabartį ir į ateitį: ką darome arba ko nedarome dabar? ar ateityje dėl to neteks gailėtis? ar stengiamės būti ištikimi Dievui?

14 Artėja didysis suspaudimas, tad ne metas sau prikaišioti: „Aš gi galėjau Dievo tarnyboje nuveikti daugiau. Kodėl nesiėmiau pionieriaus tarnystės, kol buvo galimybė? Kas man trukdė siekti bendruomenės patarnautojo pareigų? Ar išties stengiausi apsivilkti nauja asmenybe? Ar esu toks žmogus, kokį Jehova norėtų matyti naujajame pasaulyje?“ Graužti save nėra prasmės. Tie klausimai geriau tegul padės įsitikinti, ar dabar Jehovos tarnyboje darome visa, ką pajėgiame. Antraip gyvenimas eis sena vaga, vedančia tik į dar didesnę graužatį (2 Tim 2:15).

NEGAILĖK TO, KĄ PAAUKOJAI DĖL TARNYBOS

15, 16. a) Ką daugelis paaukojo, kad galėtų atsidėti tarnystei? b) Kodėl neturėtume gailėtis dėl tokių aukų?

15 Daugelis krikščionių, norėdami atsidėti Karalystės tarnybai, nemažai ko atsisakė. Vieni nusprendė tenkintis kuklesnėmis pajamomis ir paliko daug žadančią karjerą arba sėkmingą verslą. Kiti nutarė nekurti šeimos arba neturėti vaikų, kad galėtų imtis visalaikės tarnystės, kuri antraip jiems gal būtų neprieinama, — tarnybos Betelyje, tarptautinėse statybose, keliaujamojo darbo ar misionierystės. Ar dabar ima gailestis, kad taip kadaise nusprendei? Gal atrodo, kad persistengei ar paskubėjai?

16 Taip manyti nereikėtų. Juk tavo apsisprendimas byloja, kad myli Jehovą ir nori padėti kitiems žmonėms. Nemanyk, jog būtum buvęs laimingesnis gyvendamas kitaip. Džiaukis, kad padarei, kas teisinga, atidavei Jehovai visa, kas geriausia. Tokio pasiaukojimo jis niekada nepamirš — ateityje, „tikrajame gyvenime“, atlygins dovanomis, apie kokias nė nesvajojai (Ps 145:16; 1 Tim 6:19).

RAMIAI TARNAUK JEHOVAI

17, 18. a) Koks požiūris Pauliui padėjo atsidėti Dievo tarnystei? b) Kam esi pasiryžęs?

17 Koks požiūris Pauliui padėjo atsidėti Dievo tarnystei? Jis pats rašė: „Nebekreipdamas dėmesio į tai, kas už nugaros, ir tiesdamasis link to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą.“ (Perskaityk Filipiečiams 3:13, 14.) Apaštalas paliko praėjusį gyvenimo etapą už nugaros ir sutelkė visas jėgas darbuotis dėl amžinojo išgelbėjimo.

18 Visi turėkime tokį požiūrį. Nebesisielokime dėl to, kas buvo ir ko negalime pakeisti. Veržkimės į priekį. Praeities prisiminimai, aišku, retkarčiais sugrįš, tačiau nereikia prie jų užsibūti. Palikime tai už nugaros. Tarnaukime Dievui visomis išgalėmis ir žvelkime į mūsų laukiančią šlovingą ateitį!

^ pstr. 4 Kadangi Saulius persekiojo ir moteris, vadinasi, jos nemažai prisidėjo skleisdamos gerąją žinią (Ps 68:12 [68:11, Brb]).