Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2013 m. sausis

Vyresnieji — „jūsų džiaugsmo bendradarbiai“

Vyresnieji — „jūsų džiaugsmo bendradarbiai“

„Mes nesame jūsų tikėjimo šeimininkai, bet jūsų džiaugsmo bendradarbiai“ (2 KOR 1:24).

1. Kodėl Paulius džiaugėsi Korinto bendratikiais?

EINA 55-ieji mūsų eros metai. Apaštalas Paulius atvysta į Troadę, tačiau jam niekaip neišeina iš galvos Korintas. Kiek anksčiau jį buvo pasiekusi nemaloni žinia, jog tarp tenykščių brolių kilo nesutarimų. Tuomet, tėviškos meilės skatinamas, jis parašė jiems laišką (1 Kor 1:11; 4:15). Tąsyk dar pasiuntė į Korintą savo bendradarbį Titą ir su juo sutarė susitikti Troadėje. Dabar Paulius laukia Tito nekantraudamas sužinoti, kaip einasi broliams Korinte. Deja, Titas taip ir nepasirodo. Apaštalas tada išplaukia į Makedoniją, ten atvyksta ir Titas. Jis papasakoja, jog broliai Korinte mielai priėmė Pauliaus pamokymą ir trokšta išvysti jį patį. Tokia gera žinia Paulių labai nudžiugina (2 Kor 2:12, 13; 7:5-9).

2. a) Ką Paulius pasakė korintiečiams? b) Ką šiame straipsnyje aptarsime?

2 Netrukus po to Paulius parašo korintiečiams dar vieną laišką. Jame, be kita ko, sako: „Mes nesame jūsų tikėjimo šeimininkai, bet jūsų džiaugsmo bendradarbiai, nes tikėjimu jūs stovite tvirtai“ (2 Kor 1:24). Pasigilinkime į šiuos žodžius. Ko jie pamoko krikščionių bendruomenės vyresniuosius?

TIKĖJIMAS IR DŽIAUGSMAS

3. a) Kodėl Paulius sakė „tikėjimu jūs stovite tvirtai“? b) Kaip vyresnieji seka Pauliaus pavyzdžiu?

3 Paulius čia mini tikėjimą ir džiaugsmą — dalykus, kurie neatsiejami nuo mūsų dievatarnystės.  Korintiečiams jis sako: „Mes nesame jūsų tikėjimo šeimininkai, [...] tikėjimu jūs stovite tvirtai.“ Taigi jis pripažino, jog tenykščių bendratikių tvirtybė yra ne jo ar kokio kito žmogaus nuopelnas. Jie tvirti dėl savojo tikėjimo. Todėl apaštalas nė neketino jų tikėjimui viešpatauti. Jis neabejojo, kad korintiečiai nuoširdžiai atsidavę Dievui ir nori daryti, kas teisinga (2 Kor 2:3). Šiandien vyresnieji seka Pauliaus pavyzdžiu ir savo bendratikiais pasitiki, neabejoja jų tikėjimu ir tarnybos Dievui motyvais (2 Tes 3:4). Jie nenustatinėja bendruomenei griežtų taisyklių, bet moko ją remdamiesi Šventojo Rašto principais ir Jehovos organizacijos nurodymais. Vyresnieji nėra savo brolių „tikėjimo šeimininkai“ (1 Pt 5:2, 3).

4. a) Kokius „džiaugsmo bendradarbius“ Paulius turėjo omenyje? b) Kaip Pauliaus pavyzdžiu šiandien seka bendruomenės vyresnieji?

4 Korintiečių „džiaugsmo bendradarbiais“ Paulius pavadino save ir savo artimus bendražygius. Kodėl darome tokią išvadą? Tame pačiame laiške apaštalas užsimena apie du savo bendražygius — Silvaną ir Timotiejų (2 Kor 1:19). Ir apskritai savo laiškuose „bendradarbiais“ jis visada vadino savo artimus tarnybos draugus, pavyzdžiui, Apolą, Akvilą, Priską, Timotiejų, Titą (Rom 16:3, 21; 1 Kor 3:6-9; 2 Kor 8:23). Taigi sakydamas „mes [...] jūsų džiaugsmo bendradarbiai“ Paulius patikino korintiečius, kad jo ir jo bičiulių tikslas yra padėti bendruomenei išsaugoti džiaugsmingą dvasią. Šiandien vyresnieji siekia to paties — uoliai darbuojasi brolių labui, kad jie galėtų tarnauti Jehovai su džiaugsmu (Ps 100:2; Fil 1:25).

5. Apie ką dabar pakalbėsime ir apie ką kiekvienas turime pamąstyti?

5 Neseniai brolių ir sesių, gyvenančių įvairiuose pasaulio kraštuose, buvo teirautasi, kokie vyresniojo žodžiai ar poelgiai pakėlė jiems dvasią. Pažiūrėkime, ką jie sako, ir pagalvokime, ką gero galėtume pasakyti apie savo bendruomenės vyresniuosius. Pamąstykime, kaip kiekvienas palaikysime džiaugsmingą dvasią bendruomenėje. *

„SVEIKINKITE MŪSŲ MYLIMĄJĄ PERSIDĘ“

6, 7. a) Kaip vyresnieji gali sekti Jėzaus, Pauliaus ir kitų Dievo tarnų pavyzdžiu? b) Kodėl per sueigas į bendratikius dera kreiptis vardu?

6 Daugelis mūsų bendratikių pasakė, kad jiems dvasią labai pakelia, kai vyresnieji rodo asmenišką dėmesį. Šiuo atžvilgiu labai geri pavyzdžiai yra Dovydas, Elihuvas ir, aišku, Jėzus. (Perskaityk 2 Samuelio 9:6; Jobo 33:1; Luko 19:5.) Štai nurodytose Biblijos ištraukose kiekvienas iš jų kreipiasi į asmenį vardu, parodydamas išskirtinį dėmesį. Paulius buvo vardais įsidėmėjęs didelį bendratikių būrį. Vieno savo laiško pabaigoje jis pavardžiui sveikino  daugiau kaip 25 brolius ir seses, įskaitant Persidę: „Sveikinkite mūsų mylimąją Persidę“ (Rom 16:3-15).

7 Ir šiais laikais vyresnieji pažįsta savo bendruomenės narius vardais. Kai kuriems atsiminti vardus ne taip lengva. Tačiau broliai stengiasi ir tai liudija, jog jiems kiekvienas rūpi asmeniškai (Iš 33:17). Juk labai malonu, jei vyresnysis, vedantis Sargybos bokšto studijas ar kitą sueigą, pasisakyti mus pakviečia vardu. (Palygink Jono 10:3.)

„DAUG TRIŪSĖ VIEŠPATYJE“

8. Kaip Paulius sekė Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu?

8 Paulius taip pat bendratikius nuoširdžiai pagirdavo. Tame pačiame laiške jis korintiečiams rašė: „Galiu labai jumis didžiuotis“ (2 Kor 7:4). Šiuos gražius žodžius tenykščiams broliams tikriausiai buvo malonu girdėti. Panašiai apaštalas gyrė ir kitas bendruomenes (Rom 1:8; Fil 1:3-5; 1 Tes 1:8). Užsimindamas apie Persidę savo laiške romiečiams Paulius pridūrė, kad ji „daug triūsė Viešpatyje“ (Rom 16:12). Be abejo, ta sesė labai džiaugėsi girdėdama tokį nuoširdų pagyrimą. Nešykštėdamas kitiems gero žodžio Paulius sekė Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu. (Perskaityk Morkaus 1:9-11; Jono 1:47; Apr 2:2, 13, 19.)

9. Kuo svarbus pagyrimas?

9 Šiandien vyresnieji irgi supranta gero žodžio vertę (Pat 15:23). Girdėdamas nuoširdų pagyrimą bendratikis mato, kad juo rūpinamasi, kad tai, ką jis daro, nelieka nepastebėta. Tokio padrąsinimo reikia visiems. Štai ką pasakė viena sesė, įpusėjusi šeštą dešimtį: „Darbe retai sulaukiu pagyrimo. Atmosfera šalta, visi tarpusavyje konkuruoja. Kai vyresnysis padėkoja už tai, ką dėl bendruomenės padarau, tiesiog atsigaunu, įgyju sparnus. Taip jaučiu, kad dangiškasis Tėvas mane myli.“ Kai vienišą tėvą, auginantį du vaikus, vyresnysis netikėtai pagyrė, jis labai apsidžiaugė: „To brolio žodžiai įkvėpė man naujų jėgų.“ Nuoširdžiu pagyrimu vyresnysis gali pakelti bendratikiui dvasią, suteikti džiaugsmo ir jėgų toliau eiti gyvenimo keliu ir nepailsti (Iz 40:31).

GANYKITE DIEVO BENDRUOMENĘ

10, 11. a) Kaip vyresnieji seka Nehemiju? b) Kaip vyresniajam pasiruošti, kad ganytojiškas aplankymas išties būtų dovana?

10 Ypač svarbu vyresniesiems įžvelgti, kuriam bendruomenės nariui reikia padrąsinimo. (Perskaityk Apaštalų darbų 20:28.) Čia jiems verta pasimokyti iš Izraelio tautos ganytojų. Atkreipk dėmesį, ką darė valdytojas Nehemijas, matydamas, kad kai kuriems jo tautiečiams svyra rankos. Biblija pasakoja, kad jis nedelsdamas ėmė juos drąsinti (Neh 4:8 [4:14, Brb]). Taip ir šiandien vyresnieji skubiai ateina į pagalbą. Jei aplinkybės leidžia, jie aplanko bendratikius namuose, kad pastiprintų jų tikėjimą. Tokie aplankymai — gera proga pasidalyti su broliais ir sesėmis kokia nors „dvasine dovana“  (Rom 1:11). Kaip ganytojiškam aplankymui pasiruošti?

11 Prieš aplankymą vyresniajam reikia skirti laiko pamąstyti apie bendratikio poreikius. Kokių jis patiria sunkumų? Kokios mintys jį pastiprintų? Kokie Biblijos principai ar pasakojimai būtų jam naudingi? Jeigu ganytojas iš anksto apgalvoja tokius dalykus, pokalbis išties bus prasmingas, ne paviršutiniškas. Be to, vyresnysis leis broliui ar sesei išsipasakoti, atidžiai išklausys (Jok 1:19). „Labai vertinu, kai vyresnysis klausosi širdimi“, — sako viena sesė (Lk 8:18).

Gerai pasiruošęs, vyresnysis gali pradžiuginti bendratikį dvasine dovana

12. Kam bendruomenėje reikia padrąsinimo ir kodėl?

12 Kuriuos bendratikius ganytojai turėtų lankyti? Paulius vyresniesiems rašė: „Žiūrėkite [...] visos kaimenės.“ Taigi palaikymo reikia visiems bendruomenėje, įskaitant pionierius ir kitus skelbėjus, kurie ištikimai tarnauja Jehovai jau daugelį metų. Kodėl ir dvasiškai stipriems krikščionims reikia ganytojų paramos? Šios piktos santvarkos vargai prislegia ir juos. Kad tvirtiems žmonėms kartais reikia bičiulio pagalbos, rodo vienas epizodas iš karaliaus Dovydo gyvenimo.

„ABIŠAJAS ATĖJO JAM Į PAGALBĄ“

13. a) Kuo mėgino pasinaudoti Išbi Benobas? b) Kaip Dovydas buvo išgelbėtas?

13 Netrukus po to, kai buvo pateptas karaliumi, Dovydas stojo į dvikovą su Galijotu — vienu iš milžinų refajų. Jaunuolis to galiūno nepabūgo ir jį nukovė (1 Sam 17:4, 48-51; 1 Met 20:5, 8). Praėjus daugeliui metų mūšyje su filistinais Dovydui vėl  teko susigrumti su galiūnu. Šis, vardu Išbi Benobas, irgi buvo kilęs iš refajų (2 Sam 21:16, Jr). Bet šįkart tas gigantas Dovydo vos neužmušė. Ne todėl, kad Dovydas išsigando. Biblijoje rašoma, kad „Dovydas pavargo“. Pastebėjęs jo silpnumą, Išbi Benobas „bandė Dovydą užmušti“. Tačiau nespėjo užsimoti kalaviju — „Cerujos sūnus Abišajas atėjo [Dovydui] į pagalbą, puolė filistiną ir užmušė“ (2 Sam 21:15-17). Tikriausiai Dovydas buvo labai dėkingas Abišajui, kad nenuleido nuo jo akių ir kilus mirtinam pavojui suskubo į pagalbą. Ko iš to galime pasimokyti?

14. a) Kas mums padeda įveikti milžiniškas kliūtis? b) Kaip vyresnieji padeda bendratikiams atgauti stiprybę ir džiaugsmą? Pateik pavyzdį.

14 Mes visame pasaulyje vykdome savo tarnystę, nors Šėtonas ir jo parankiniai mūsų kelyje rezga visokias pinkles. Kai kuriems iš mūsų tenka susidurti su milžiniško dydžio sunkumais, tačiau visiškai pasitikėdami Jehova stojame į kovą su tais galijotais ir juos įveikiame. Vis dėlto nuolatinė kova su pasaulio spaudimais kartais mus nuvargina, pakerta dvasią. Kai pasilpstame, daromės pažeidžiami ir galime nebeatlaikyti smūgių, kuriuos anksčiau sėkmingai atremdavome. Daugelis tai patyrusių gali papasakoti, kaip vyresnysis, laiku suskubęs į pagalbą, padėjo jiems atgauti džiaugsmą ir stiprybę. Štai viena pionierė, įpusėjusi septintą dešimtį, prisimena: „Kai sušlubavo sveikata, ir skelbimo tarnyba pasidarė varginanti. Vienas vyresnysis pastebėjo mano išsekimą ir užkalbino. Labai prasmingai aptarėme vieną Biblijos mintį. Aš pritaikiau jo pasiūlymus ir tai labai padėjo. [...] Kokia esu jam dėkinga, kad pastebėjo mano prislėgtą dvasią ir ištiesė pagalbos ranką!“ Išties gera žinoti, kad vyresnieji, kaip ir Abišajas, neišleidžia mūsų iš akių ir nedelsia padėti.

„KAD ŽINOTUMĖTE, KAIP STIPRIAI JUS MYLIU“

15, 16. a) Kodėl broliai ir sesės mylėjo apaštalą Paulių? b) Kodėl mes branginame savo rūpestingus vyresniuosius?

15 Ganytojų darbas nelengvas. Ne vieną bemiegę naktį jie praleidžia galvodami apie bendratikius ir dėl jų melsdamiesi (2 Kor 11:27, 28). Tačiau jie su džiaugsmu rūpinasi Dievo kaimenės avimis, panašiai kaip Paulius. Korintiečiams jis rašė: „Aš savo ruožtu kuo mieliausiai eikvosiu, ką turiu, ir pats leisiuosi išeikvojamas jūsų sielų labui“ (2 Kor 12:15). Apaštalas nuoširdžiai brolius mylėjo, atidavė jiems visą save. (Perskaityk 2 Korintiečiams 2:4; Fil 2:17; 1 Tes 2:8.) Tokio ganytojo bendratikiai negalėjo nemylėti (Apd 20:31-38).

16 Mes mylime savo rūpestingus vyresniuosius ir maldose dėkojame už juos Jehovai. Jų asmeniškas dėmesys pakelia dvasią, ganytojiški aplankymai pastiprina, laiku ištiesta pagalbos ranka padeda atlaikyti pasaulio spaudimą. Išties dėmesingi mūsų vyresnieji yra mūsų džiaugsmo bendradarbiai.

^ pstr. 5 Tiems broliams ir sesėms taip pat buvo užduotas klausimas „Kokią vyresniojo savybę labiausiai vertinate?“ Didžioji dauguma atsakė: „Jis yra prieinamas.“ Apie šią savybę pakalbėsime viename iš tolesnių žurnalo numerių.