Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2012 m. lapkritis

Mokykimės nuolankumo iš Jėzaus

Mokykimės nuolankumo iš Jėzaus

„Daviau jums pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (JN 13:15).

1, 2. Ko svarbaus Jėzus pamokė apaštalus paskutinę savo gyvenimo naktį?

PASKUTINĮ gyvenimo žemėje vakarą Jėzus praleidžia su savo apaštalais Jeruzalėje, vieno namo aukštutiniame kambaryje. Jiems bevakarieniaujant Jėzus pakyla, nusivelka viršutinį drabužį ir susijuosia rankšluosčiu. Tada pripildo praustuvę vandens ir ima plauti mokiniams kojas. Baigęs nušluosto jas rankšluosčiu ir vėl apsivelka drabužį. Kodėl Jėzus taip nusižemino? (Jn 13:3-5)

2 Jis pats ir paaiškino: „Ar suprantate, ką jums padariau? [. . .] Jei aš, Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jums kojas, jūs irgi turite vienas kitam kojas plauti. Daviau jums pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13:12-15). Nusižemindamas ir nuplaudamas mokiniams kojas, Jėzus juos pamokė, kaip svarbu būti nuolankiems. Šią pamoką mokiniai įsiminė ilgam ir, be abejo, stengėsi ją pritaikyti.

3. a) Kokiais dviem atvejais Jėzus pabrėžė nuolankumo svarbą? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

3 Koks svarbus yra nuolankumas, Jėzus savo apaštalus mokė ir anksčiau, ne vien tą vakarą, kai nuplovė jiems kojas. Sykį, kai mokiniai ėmė ginčytis, kuris iš jų didžiausias, Jėzus pasiėmė vaikelį ir, pasistatęs jį šalia savęs, tarė: „Kas priima šį vaikelį dėl mano vardo, mane priima. O kas mane priima, priima ir tą, kuris mane siuntė. Kas elgiasi kaip mažesnis tarp jūsų visų, tas ir yra didis“ (Lk 9:46-48). O štai kitą kartą apie fariziejus, kurie siekė aukštos padėties visuomenėje, jis sakė: „Kiekvienas, kuris aukštinasi, bus pažemintas,  o kas nusižemina, bus išaukštintas“ (Lk 14:11). Jėzus, aišku, norėjo, kad jo sekėjai taip pat būtų nuolankūs — apie save nemanytų pernelyg gerai, nesididžiuotų ir nesiaukštintų. Kad geriau suprastume, kaip šią savybę galime rodyti mes, atidžiai patyrinėkime Jėzaus pavyzdį. Taip pat pamatysime, kad nuolankumas naudingas ne tik tiems, kurie jį rodo, bet ir kitiems.

„AŠ NEMAIŠTAVAU, ATGAL NESITRAUKIAU“

4. Kaip viengimis Dievo Sūnus rodė nuolankumą dar prieš tapdamas žmogumi?

4 Dar prieš ateidamas į žemę viengimis Dievo Sūnus rodė nuolankumą. Danguje Jėzus daugybę amžių artimai bendravo su savo Tėvu. Izaijo knygoje apie artimus Jehovos ir jo Sūnaus santykius rašoma: „Viešpats Dievas davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys. Viešpats Dievas atvėrė man ausis. Aš nemaištavau, atgal nesitraukiau“ (Iz 50:4, 5). Sūnus rodė klusnią dvasią ir atidžiai klausė, ko Jehova jį moko. Jis noriai ir su visu stropumu mokėsi iš tikrojo Dievo. Būdamas šalia Jehovos Jėzus matė, kaip nuolankiai jis elgiasi su netobulais žmonėmis, kaip negaili jiems savo malonės.

5. Kaip, kilus ginčui su Šėtonu, Jėzus parodė kuklumą ir nuolankumą?

5 Ne visi dangiškieji kūriniai buvo tokio nusistatymo kaip viengimis Dievo Sūnus. Vienas angelas, vėliau imtas vadinti Šėtonu ir Velniu, nebenorėjo mokytis iš Jehovos. Jis leidosi užvaldomas dvasios, priešingos nuolankumui, — ėmė keltis į puikybę, didžiuotis, ir dėl to netgi sukilo prieš Jehovą. O štai Jėzus negeidė aukštesnės padėties danguje ir turimais įgaliojimais nepiktnaudžiavo. Sykį, kaip rašoma Biblijoje, arkangelas Mykolas, tai yra Jėzus, „ginčijosi su Velniu [. . .] dėl Mozės kūno“, tačiau neišdrįso daryti to, kas jam nepriklausė. Dievo Sūnus pasielgė kukliai ir nuolankiai. Jis noriai sutiko palaukti, kol Jehova, Aukščiausiasis Visatos Teisėjas, ims tvarkyti reikalus savu būdu ir metu. (Perskaityk Judo 9.)

6. Kaip, sutikdamas tarnauti Mesiju, Jėzus parodė nuolankumą?

6 Dar prieš tapdamas žmogumi, Jėzus, be abejo, žinojo daug pranašysčių, nusakančių, koks bus Mesijo gyvenimas žemėje. Taigi jis jau gerokai iš anksto suprato, kokie nemalonūs išgyvenimai jo laukia. Tačiau Jėzus sutiko ateiti į žemę, tarnauti Mesiju ir pasiaukoti už žmoniją. Kodėl? Apaštalas Paulius apie viengimio Sūnaus nuolankumą taikliai pasakė: „Būdamas Dievo pavidalo, jis nė nemanė gvieštis lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir prisiėmė vergo pavidalą, tapo toks kaip žmonės“ (Fil 2:6, 7).

„PASIDARĘS IŠORE KAIP ŽMOGUS, JIS NUSIŽEMINO“

Kaip galime sekti Jėzaus nuolankumo pavyzdžiu?

7, 8. Kaip Jėzus rodė nuolankumą vaikystėje ir vėliau, jau suaugęs?

7 Apaštalas Paulius rašė: „Pasidaręs išore kaip žmogus, [Jėzus] nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki mirties ant kančių stulpo“ (Fil 2:8). Nuolankumo pavyzdį Jėzus rodė jau nuo pat vaikystės. Nors jį augino ir auklėjo netobuli tėvai — Juozapas ir Marija, — Jėzus „buvo jiems klusnus“ (Lk 2:51). Koks geras pavyzdys jaunuoliams!  Dievas tikrai palaimins juos už tai, kad paklūsta savo tėvams.

8 Nuolankią dvasią Jėzus parodė ir vėliau, jau suaugęs. Svarbiausia jam buvo vykdyti Jehovos valią, o ne veikti pagal savo sumanymus (Jn 4:34). Savo tarnystės metu Jėzus vadino Dievą vardu ir padėjo doros širdies žmonėms artimai pažinti Jehovą, sužinoti, ką gera jis yra numatęs žmonijai. Jėzus ne tik mokė, ko Dievas tikisi iš žmonių, bet ir pats taip gyveno. Štai pavyzdinėje maldoje jis visų pirmiausia sakė: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna šventu laikomas tavo vardas“ (Mt 6:9). Taip Jėzus savo sekėjus pamokė, kad visų svarbiausia jiems turi būti aukštinti Jehovos vardą. Žinoma, jis ir pats taip darė. Baigdamas savo tarnystę, Jėzus maldoje Jehovai todėl galėjo pasakyti: „Aš daviau jiems [apaštalams] pažinti tavo vardą ir duosiu dar pažinti“ (Jn 17:26). Maža to, visą garbę už tai, ką nuveikė savo tarnystės žemėje metu, jis priskyrė Jehovai (Jn 5:19).

9. Ką Zacharijas pranašavo apie Mesiją ir kaip tai išsipildė Jėzui?

9 Zacharijas apie Mesiją pranašiškai rašė: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9:9). Šie žodžiai išsipildė, kai Jėzus atvyko į Jeruzalę 33-iaisiais m. e. m. prieš Paschos šventę. Žmonės iš minios tiesė ant kelio savo apsiaustus, kiti klojo medžių šakas. Jėzui įžengus į Jeruzalę sujudo visas miestas. Tačiau net ir tuomet, kai žmonės aukštino Jėzų kaip karalių, jis liko nuolankus (Mt 21:4-11).

10. Ką Jėzus įrodė likdamas klusnus iki mirties?

10 Savo tarnystę žemėje Jėzus atliko klusniai ir nuolankiai iki pat mirties ant kančių stulpo.  Šitaip nepalikdamas jokių abejonių jis įrodė, kad žmogus gali likti Jehovai ištikimas net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Jėzus dar įrodė, kad Šėtono kaltinimas, esą žmonės Jehovai tarnauja iš savanaudiškų paskatų, yra melas (Job 1:9-11; 2:4). Kristaus tobulas nepriekaištingumas taip pat apgynė visuotinės Jehovos valdžios teisėtumą ir teisingumą. Dievas tikrai džiaugėsi matydamas, kaip jo nuolankus Sūnus laikosi ištikimybės iki pat galo. (Perskaityk Patarlių 27:11.)

11. Kas tapo įmanoma dėl Jėzaus išperkamosios aukos?

11 Mirtimi ant kančių stulpo Jėzus sumokėjo išpirką už žmoniją (Mt 20:28). Dėl šios aukos nuodėmingi žmonės įgijo viltį gyventi amžinai, o sykiu nebuvo pažeistos Jehovos teisingumo normos. „Vienu išteisinamuoju darbu visiems žmonėms suteikiamas išteisinimas, kad gyventų“, — rašė apaštalas Paulius (Rom 5:18). Jėzaus mirtis atvėrė galimybę dvasia pateptiesiems krikščionims gauti nemirtingumo dovaną danguje, o „kitoms avims“ — amžiną gyvenimą žemėje (Jn 10:16; Rom 8:16, 17).

„AŠ [. . .] NUOLANKIOS ŠIRDIES“

12. Kaip Jėzus elgėsi su netobulais žmonėmis ir kaip čia atsiskleidė jo romumas ir nuolankumas?

12 Visus, kurie ‘sunkiai pluša ir yra prislėgti’ Jėzus kvietė pas jį ateiti. Jis sakė: „Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11:28, 29). Jėzaus romumas ir nuolankumas skatino jį su netobulais žmonėmis elgtis nešališkai ir maloniai. Iš savo mokinių jis nesitikėjo per daug. Jėzus juos padrąsindavo ir pagirdavo, niekad nesielgė taip, kad šie jaustųsi menki ar niekam tikę. Ir jis tikrai nebuvo šiurkštus ar despotiškas. Priešingai, Jėzus savo sekėjus patikindavo, kad jeigu jie mokysis iš jo ir pritaikys, ko išmokę, ras atgaivą. Jėzus sakė: „Mano jungas malonus nešti, mano našta lengva.“ Todėl visi žmonės, tiek jauni, tiek seni, ir vyrai, ir moterys Jėzaus nesivaržė, šalia jo jautėsi laisvai (Mt 11:30).

Stenkimės būti tokie atjautūs kaip Jėzus

13. Kaip Jėzus parodė užuojautą vargstantiems?

13 Bendraudamas su paprastais Izraelio žmonėmis, Jėzus matė, kokie jie suvargę, ir labai jų gailėjo, iš visos širdies stengėsi padėti. Kartą netoli Jericho jis sutiko aklą elgetą, vardu Bartimiejus, ir jo bičiulį, kurio vardo nežinome. Jiedu atkakliai prašė Jėzaus pagalbos, tačiau minia griežtai juos  tildė. Jėzui būtų buvę labai paprasta į tų vyrų prašymus tiesiog nekreipti dėmesio. Tačiau jis pasikvietė juos prie savęs ir gailesčio apimtas grąžino jiems regėjimą. Su nuodėmingais žmonėmis Jėzus elgėsi taip, kaip jo Tėvas Jehova, — buvo nuolankus, rodė atjautą (Mt 20:29-34; Mk 10:46-52).

„KAS NUSIŽEMINA, BUS IŠAUKŠTINTAS“

14. Ką gera davė Jėzaus nuolankumas?

14 Jėzaus Kristaus nuolankumas išties davė daug gera. Jehova labai džiaugėsi, kai jo Sūnus paklusniai vykdė Tėvo valią. Romi, nuolanki Jėzaus dvasia teikė atgaivos apaštalams bei kitiems mokiniams. Savo pavyzdžiu, mokymais, šiltais pagyrimais jis padėjo jiems augti dvasiškai. Paprastiems žmonėms Jėzus irgi pagelbėdavo, juos drąsindavo, mokydavo. O svarbiausia, dėl Jėzaus pasiaukojamos mirties visi, kas juo tiki, bus laiminami ištisą amžinybę.

15. Kaip Jėzui buvo atlyginta už nuolankumą?

15 O kaip Jėzus? Ar jam buvo atlyginta už nuolankumą? Taip. Savo sekėjams jis sakė: „Kas nusižemina, bus išaukštintas“ (Mt 23:12). Šie žodžiai jam pačiam ir išsipildė. Paulius rašė: „Todėl Dievas ir padarė [Jėzų] dar aukštesnį — dovanojo jam vardą, viršesnį už bet kurį kitą vardą, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis — tie, kas danguje, kas žemėje ir kas po žeme, ir kiekvienas liežuvis išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats, Dievo Tėvo šlovei.“ Dėl to, kad Jėzus nuolankiai ir ištikimai atliko savo žemišką tarnystę, Jehova jį išaukštino — pavedė valdyti visus kūrinius, tiek danguje, tiek žemėje (Fil 2:9-11).

JĖZUS KELSIS GINTI TIESOS IR NUOLANKUMO

16. Kas rodo, kad Dievo Sūnų ir ateityje lydės nuolankumas?

16 Nuolankumas lydės Dievo Sūnų ir ateityje. Vienas psalmininkas išpranašavo, kaip Jėzus, būdamas išaukštintas danguje, pakils prieš savo priešus. Jis rašė: „Savo didybėje kelkis ginti tiesos, romumo [„nuolankumo“, NW] ir teisumo“ (Ps 45:4, Brb). Per Armagedono mūšį Jėzus pakils ginti tiesos ir teisumo, bet kartu stos ir už nuolankumą. O kas nutiks tada, kai Mesijiškasis Karalius savo tūkstantmečio valdymo pabaigoje bus „sunaikinęs visokią vadovybę, visokią valdžią ir galybę“? Ar tada jis parodys nuolankumą? Taip, juk pasakyta, kad „jis perduos karalystę savo Dievui ir Tėvui“. (Perskaityk 1 Korintiečiams 15:24-28.)

17, 18. a) Kodėl Jehovos tarnams būtina sekti Jėzaus nuolankumo pavyzdžiu? b) Ką aptarsime tolesniame straipsnyje?

17 O kaip mes? Ar seksime Jėzaus pavyzdžiu ir patys rodysime nuolankumą? Kaip mus įvertins Karalius Jėzus Kristus, kai per Armagedono karą ateis vykdyti nuosprendžio? Psalmininko žodžiai byloja, kad jis išgelbės tik tuos, kurie yra nuolankūs ir teisūs. Tad jei norime išsigelbėti, privalome ugdytis nuolankumą. Jėzaus Kristaus gyvenimas akivaizdžiai rodo, kad nuolankumas yra naudingas tiek pačiam asmeniui, kuris jį rodo, tiek ir kitiems.

18 Kas padės mums sekti Jėzaus nuolankumo pavyzdžiu? Ką daryti, kad šią savybę išmoktume rodyti net ir sunkiomis aplinkybėmis? Šiuos klausimus aptarsime tolesniame straipsnyje.