Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2012 m. spalis

Tegul tavo „taip“ reiškia „taip“

Tegul tavo „taip“ reiškia „taip“

„Tiesiog jūsų ‘taip’ tegul reiškia ‘taip’, o ‘ne’ — ‘ne’“ (MT 5:37).

1. Ką Jėzus pasakė apie prisiekinėjimą ir kodėl šitaip įspėjo?

PAPRASTAI tikrieji krikščionys neprisiekinėja. Jie klauso Jėzaus nurodymo: „Jūsų ‘taip’ tegul reiškia ‘taip’, o ‘ne’ — ‘ne’“. Kristus pabrėžė, jog duotą žodį reikia ištesėti. Prieš tai Jėzus įspėjo: „Išvis neprisiekinėkite.“ Šitaip jis pasakė todėl, kad daugelis žmonių savo šnekoje yra įpratę prisiekinėti, tačiau pažado nė nemano laikytis. Tokie, jei ima kalbėti „kas viršaus“, pasirodo esą nepatikimi, jų atsakymas „taip“ arba „ne“ tuomet visai praranda prasmę. Šitaip galima greitai patekti piktojo įtakon. (Perskaityk Mato 5:33-37.)

2. Prašom paaiškinti, kodėl prisiekti nėra visuomet nederama.

2 Bet ar Jėzaus žodžiai reiškia, jog išvis nedera tarti priesaikos? Vargu. Ankstesniame straipsnyje juk kalbėjome, kad svarbiais atvejais prisiekdavo ir pats Jehova, taip pat jo teisusis tarnas Abraomas. Be to, tam tikromis aplinkybėmis prisiekti reikalavo net Dievo duotas Įstatymas (Iš 22:10, 11; Sk 5:21, 22). Ir šiandien krikščionis gali būti prisaikdintas teisme liudyti vien tik tiesą. O kai kada gal pats krikščionis jaus būtinybę prisiekti kitiems, kad kokio reikalo imasi iš dorų paskatų, nemeluoja. Štai kada žydų sinedrione vyriausiasis kunigas prisaikdino Jėzų, šis neprieštaravo ir atvirai sakė tiesą (Mt 26:63, 64). Aišku, Jėzui nereikėjo prisiekinėti. Vis dėlto neretai savo žodžių tikrumą jis pabrėždavo tokia fraze: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums“ (Jn 1:51; 13:16, 20, 21, 38). Pažiūrėkime, ko dar galime pasimokyti iš Jėzaus, Pauliaus ir kitų, kurių „taip“ reiškė „taip“.

 JĖZUS — GERIAUSIAS PAVYZDYS

Nuo krikšto iki pat mirties akimirkos Jėzus įvykdė visa, ką pažadėjo savo Tėvui

3. Kokį pažadą Jėzus davė maldoje Dievui ir koks buvo dangiškojo Tėvo atsakas?

3 „Štai atėjau [. . .] vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (Hbr 10:7). Šiais žodžiais kreipdamasis į Dievą, Jėzus parodė esąs pasiryžęs įvykdyti visa, kas išpranašauta apie pažadėtąją ainiją, net leisti Šėtonui ‘kirsti jam į kulną’ (Pr 3:15). Tokios didelės atsakomybės niekad nebuvo prisiėmęs joks žmogus. Jehova prabilo iš dangaus ir patikino savo Sūnų, kad visiškai juo pasitiki. Dievas nereikalavo Jėzaus duoti priesaiką, kad šis ištesės ką pasižadėjęs (Lk 3:21, 22).

4. Kaip Jėzus vykdė Jehovai duotą žodį?

4 Ko Jėzus mokė, to ir pats tvirtai laikėsi — jo „taip“ visada reiškė „taip“. Jis nesileido atitraukiamas nuo dangiškojo Tėvo pavesto darbo, būtent skelbti gerąją naujieną apie Karalystę ir daryti mokiniais tuos žmones, kuriuos Dievas prie jo patraukė (Jn 6:44). Kaip tvirtai Jėzus laikėsi savo žodžio, patvirtina ši gerai žinoma Biblijos eilutė: „Kad ir kiek būtų Dievo pažadų, jame jie tapo ‘taip’“ (2 Kor 1:20). Jėzus iki galo įvykdė, ką buvo Tėvui pasižadėjęs, tad mums tikrai yra pats geriausias pavyzdys. Na, o dabar pakalbėkime apie kitą žmogų, kuris iš visų jėgų stengėsi Jėzumi sekti.

PAULIUS TESĖJO DUOTĄ ŽODĮ

5. Kokį pavyzdį mums paliko Paulius?

5 „Ką man daryti, Viešpatie?“ (Apd 22:10) Šiuos nuoširdžius žodžius pašlovintajam Viešpačiui Jėzui ištarė Paulius, dar žinomas Sauliaus vardu, tuomet aršiai persekiojęs krikščionis. Jėzus, norėdamas jį sustabdyti, apsireiškė Sauliui regėjime. Po to įvykio vyras iš visos širdies atgailavo dėl savo praeities klaidų, pasikrikštijo ir ėmėsi jam paskirtos ypatingos užduoties liudyti apie Jėzų kitataučiams. Nuo tada Paulius visad vadino Jėzų savo Viešpačiu, klausė jo iki pat gyvenimo žemėje pabaigos (Apd 22:6-16; 2 Kor 4:5; 2 Tim 4:8). Apaštalas tikrai nebuvo kaip tie, apie kuriuos Jėzus kalbėjo: „Kodėl tad vadinate mane ‘Viešpatie! Viešpatie!’, bet nedarote to, ką sakau?“ (Lk 6:46) Taigi Jėzus tikisi, jog visi, kurie laiko jį Viešpačiu, savo atsidavimą parodys ne vien žodžiais, bet ir darbais, kaip ir jo tarnas Paulius.

6, 7. a) Kodėl savo kelionę į Korintą Paulius nukėlė vėlesniam laikui ir kodėl jo kaltintojai buvo neteisūs? b) Kaip mes turėtume žiūrėti į brolius, einančius atsakingas pareigas?

 6 Paulius uoliai garsino Karalystės žinią Mažojoje Azijoje ir Europoje, įkūrė daug naujų bendruomenių, nepailsdamas jas lankė. Kartais savo laiškuose apaštalas prisiekdavo sakąs tiesą (Gal 1:20). Antai kai kuriems korintiečiams ėmus Paulių kaltinti, esą šis nepatikimas, apaštalas gynėsi tokiais žodžiais: „Galima pasitikėti Dievu, jog tai, ką jums sakome, nėra ‘taip’ ir ‘ne’“ (2 Kor 1:18). Tuo laiku jis buvo išvykęs iš Efezo ir kaip tik keliavo link Korinto per Makedoniją. Iš pradžių Paulius buvo nutaręs korintiečius aplankyti pirmiau nei Makedonijos bendratikius (2 Kor 1:15, 16). Bet, kaip ir šiais laikais nutinka keliaujantiesiems prižiūrėtojams, planus teko pakoreguoti. Ir ne dėl kokių menkų nepatogumų ar savanaudiškų sumetimų, o dėl rimtos priežasties. Visų Korinto krikščionių labui Paulius nusprendė apsilankyti tenai vėliau. Kodėl?

7 Kai kelionės maršrutas jau buvo parengtas, Paulių pasiekė blogos žinios iš Korinto — tenykštė bendruomenė pradėjusi skaldytis ir taikstosi su ištvirkavimu (1 Kor 1:11; 5:1). Norėdamas ištaisyti padėtį, pirmajame savo laiške korintiečiams apaštalas užrašė griežtų pamokymų. Paskui, užuot iš Efezo plaukęs tiesiai į Korintą, jis nutarė duoti broliams laiko, kad spėtų jo nurodymus pritaikyti ir kad jo apsilankymas tuomet visiems būtų kur kas džiugesnis. Šią priežastį Paulius ir nurodė savo antrajame laiške: „Šaukiu Dievą būti liudytoju prieš mane, kad į Korintą kol kas nevykau vien gailėdamas jūsų“ (2 Kor 1:23). Mes niekad nebūkime kaip anie Pauliaus kaltintojai; brolius, paskirtus į atsakingas pareigas, didžiai gerbkime. Stenkimės sekti Pauliaus pavyzdžiu, kaip jis sekė Kristumi (1 Kor 11:1; Hbr 13:7).

KITI PUIKŪS PAVYZDŽIAI

8. Ko pasimokome iš Rebekos?

8 „Eisiu“ (Pr 24:58). Šiuo trumpu žodžiu Rebeka atsakė savo motinai ir broliui, kai šie paklausė, ar ji keliaus į svečią šalį ir tekės už Abraomo sūnaus Izaoko. Mergina buvo pasiryžusi dar tą pačią dieną leistis į ilgą, daugiau nei aštuonių šimtų kilometrų kelionę su svetimu žmogumi (Pr 24:50-58). Rebekos „taip“ išties reiškė „taip“: ji buvo atsidavusi, dievobaiminga sutuoktinė. Visą savo amžių ši moteris praleido palapinėse, su vyru kaip ateiviai klajojo po Pažadėtąją žemę. Už ištikimybę Dievas suteikė Rebekai garbę tapti žadėto Palikuonio, Jėzaus Kristaus, pramote (Hbr 11:9, 13).

9. Kaip Rūta parodė, kad jos „ne“ reiškia „ne“?

9 „Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą!“ (Rūt 1:10) Taip savo našlaujančiai anytai Noomei kartojo moabitės Rūta ir Orpa, irgi jau našlės, pasiruošusios sykiu su ja keliauti iš Moabo į Betliejų. Orpa galiausiai paklausė Noomės ir sugrįžo į gimtinę. Bet Rūtos „ne“ reiškė „ne“. (Perskaityk Rūtos 1:16, 17.) Ji visam laikui paliko savo artimuosius, klaidingą moabitų religiją ir nė per žingsnį nesitraukė nuo anytos. Rūta tapo ištikima Jehovos garbintoja ir buvo didžiai apdovanota — ji yra viena iš vos penkių moterų, kurias Kristaus genealogijos sąraše paminėjo Matas (Mt 1:1, 3, 5, 6, 16).

10. Kodėl Izaijas mums yra puikus pavyzdys?

 10 „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6:8) Dar prieš ištardamas šiuos žodžius, Izaijas išvydo regėjimą — savo šlovingame soste štai sėdi pats Jehova. Pranašui bežiūrint, pasigirsta Dievo balsas: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ Tai buvo kvietimas tarnauti Jehovos atstovu ir perduoti jo žinią neklusniai tautai. Izaijas savo žodį tesėjo, jo „taip“ reiškė „taip“. Daugiau nei 46 metus jis ištikimai tarnavo pranašu — skelbė izraelitams ir griežtus Dievo nuosprendžius, ir viltingą pažadą, kad tyras garbinimas vėl bus atnaujintas.

11. a) Kodėl taip svarbu laikytis duoto žodžio? b) Kokie žmonės nesilaikė savo žodžio ir paliko mums blogą pavyzdį?

11 Kodėl Jehova norėjo, kad minėti pavyzdžiai būtų užrašyti jo Žodyje? Ir kiek svarbu, kad mūsų „taip“ būtų „taip“? Šventajame Rašte aiškiai sakoma: žmonės, „nesilaikantys susitarimo“, priskiriami prie tų, kurie „verti mirties“ (Rom 1:31, 32). Egipto faraonas, Judo karalius Zedekijas, Ananijas su Sapfyra — tai tik keletas žmonių, kurių „taip“ nereiškė „taip“. Skaitydami Bibliją sužinome, kokios baigties jie visi susilaukė. Blogi jų pavyzdžiai užrašyti mums įspėti (Iš 9:27, 28, 34, 35; Ez 17:13-15, 19, 20; Apd 5:1-10).

12. Kas padės mums laikytis savo žodžio?

12 Šiomis „paskutinėmis dienomis“ mus supa neištikimi žmonės, „iš pažiūros dievoti, bet atsižadėję dievotumo galios“ (2 Tim 3:1-5). Kiek galėdami šalinkimės tokių blogų draugijų. Verčiau nuolat bendraukime su tais, kurie stengiasi, kad jų ištartas „taip“ visada reikštų „taip“ (Hbr 10:24, 25).

TAVO SVARBIAUSIAS „TAIP“

13. Kada Jėzaus sekėjas ištaria svarbiausią savo gyvenime „taip“?

13 Patį svarbiausią pažadą gyvenime duodame pasiaukodami Dievui. Kiekvienas, kas nutarė išsižadėti savęs ir būti Jėzaus sekėju, šį savo sprendimą gali patvirtinti tris kartus (Mt 16:24). Asmuo, norintis tapti nekrikštytu skelbėju pirmiausia turi pasikalbėti su vyresniaisiais. Pokalbio metu šie paklaus: „Ar tikrai nori būti Jehovos liudytojas?“ Vėliau, jei naujasis skelbėjas toliau daro dvasinę pažangą ir pareiškia norą krikštytis, vyresnieji vėl su juo susitinka ir pasiteirauja: „Ar jau sakei Jehovai maldoje, kad jam pasiaukoji?“ Galiausiai, krikšto dieną, kiekvieno pasirengusiojo krikštytis yra prašoma atsakyti į tokį klausimą: „Ar brangindamas Jėzaus auką atgailavai  už savo nuodėmes, ar pasiaukojai Jehovai ir esi pasirengęs vykdyti jo valią?“ Taigi visų akivaizdoje tardamas „taip“, žmogus pasižada tarnauti Dievui amžinai.

Ar laikaisi svarbiausio gyvenime duoto įžado?

14. Apie ką kiekvienas turime kuo dažniau susimąstyti?

14 Ar būtum neseniai pasikrikštijęs, ar tarnautum Dievui jau ne vieną dešimtmetį, nepaliauk savęs tyrinėti. Vis pamąstyk: ar seku Jėzumi ir tebesilaikau svarbiausio gyvenime duoto įžado? ar paklūstu Kristui — liudiju tiesą, darau žmones jo mokiniais, skiriu šiam darbui pirmenybę? (Perskaityk 2 Korintiečiams 13:5.)

15. Kokiose gyvenimo srityse svarbu laikytis duoto žodžio?

15 Laikytis pasiaukojimo Dievui įžado reiškia tesėti žodį, duotą ir kitais rimtais atvejais. Gal esi susituokęs? Tuomet, kaip kadaise ir prisiekei, turi mylėti ir branginti savo antrąją pusę. Gal sudarei verslo sutartį arba užpildei kokią mūsų organizacijos paraišką? Vykdyk savo įsipareigojimus, atlik, ką prižadėjęs. Galbūt sutikai pasisvečiuoti kukliai gyvenančio žmogaus namuose? Neatsakyk jam, net jei gavai kitą, regis, geresnį kvietimą. O gal liudydamas po namus kokiam nors pašnekovui prižadėjai vėl ateiti ir padėti jam suvokti tam tikrą Biblijos mokymą? Būtinai laikykis duoto žodžio. Tavo tarnystę Jehova tada tikrai laimins. (Perskaityk Luko 16:10.)

MŪSŲ VYRIAUSIOJO KUNIGO IR KARALIAUS PAGALBA

16. Ką turime daryti, jeigu savo pažado neištesėjome?

16 Biblijoje sakoma, jog dėl netobulumo „mes visi dažnai suklumpame“, o ypač kalbėdami (Jok 3:2). Ką daryti, jei savo žodžio neištesėjome? Įstatyme, kurį Dievas davė izraelitams, buvo nurodyta, kaip asmuo, kuris „neapgalvotai ištaria lūpomis priesaiką“, gali sulaukti pasigailėjimo (Kun 5:4-7, 11). Krikščioniui, neišpildžiusiam pažado, irgi gali būti dovanota. Jei išpažinsime savo nuodėmę Jehovai, jis pasigailės ir atleis, užtariant Vyriausiajam Kunigui, Jėzui Kristui (1 Jn 2:1, 2). Kad išsaugotume gerus santykius su Dievu, privalome parodyti, jog mūsų atgaila tikra: nuodėmės turime nebekartoti ir kiek įmanoma stengtis atitaisyti neapgalvotų žodžių padarytą žalą (Pat 6:2, 3). Aišku, prieš pažadant tai, ką ištesėti mums būtų sunku, derėtų viską kruopščiai apsvarstyti. (Perskaityk Mokytojo 5:2.)

17, 18. Kokia didinga ateitis laukia visų, kurie stengiasi laikytis duoto žodžio?

17 Jehovos garbintojų, kurie laikosi savo žodžio, laukia nuostabi ateitis. Pateptieji, visi 144000, gavę nemirtingumo ir gyvenimo danguje dovaną, tūkstantį metų valdys su Jėzumi jo Karalystėje (Apr 20:6). O nesuskaičiuojami milijonai kitų žmonių, tos Karalystės valdiniai, džiaugsis rojumi žemėje. Kristaus padedami jie palaipsniui pasieks tobulybę — jų kūnas ir protas galiausiai nebeturės nė menkiausios ydos (Apr 21:3-5).

18 Jei per paskutinį išmėginimą Tūkstantmečio pabaigoje išsaugosime ištikimybę Dievui, abejoti kieno nors žodžiais jau niekad nebereikės (Apr 20:7-10). Kiekvienas ištartas „taip“ reikš „taip“, o „ne“ — „ne“. Visi bus tobuli Jehovos, meilingo dangiškojo Tėvo, „tiesos Dievo“, sekėjai (Ps 31:5, Brb).