Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2012 m. spalis

Kokią dvasią tu rodai?

Kokią dvasią tu rodai?

„Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jūsų dvasia“ (FM 25).

1. Kokią viltį išsakė apaštalas Paulius rašydamas bendratikiams?

RAŠYDAMAS savo bendratikiams, apaštalas Paulius ne kartą sakė turįs viltį, kad Jehovai ir Jėzui bus miela krikščionių bendruomenėje vyraujanti dvasia. Laiške galatams, pavyzdžiui, jis rašė: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie su jūsų dvasia, broliai. Amen“ (Gal 6:18). Ką apaštalas turėjo omenyje, sakydamas „jūsų dvasia“?

2, 3. a) Ką Paulius dažnai turėdavo omenyje kalbėdamas apie dvasią? b) Kokius klausimus vertėtų apsvarstyti?

2 Iš Pauliaus laiško konteksto suprantame, kad žodis „dvasia“ čia nurodo galingą stimulą, jėgą, verčiančią vienaip ar kitaip elgtis ir kalbėti. Tarkim, vienas žmogus yra švelnaus būdo, dėmesingas, nuolankus, dosnus ir atlaidus. Biblijoje tokie santūrūs, „tykios ir romios dvasios“ žmonės labai giriami (1 Pt 3:4; Pat 17:27). O štai kitas galbūt yra šaipūnas, vaikosi materialinių dalykų, greitai įsižeidžia, nelinkęs niekam paklusti. Dar blogiau, jei asmuo pasiduoda maišto dvasiai, ima elgtis netyrai.

3 Taigi, sakydamas „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jūsų dvasia“, apaštalas ragino brolius rodyti tokią dvasią arba, kitaip sakant, ugdytis tokią nuostatą, kokią turėjo Jėzus ir kokia būtų miela Jehovai (Fm 25; perskaityk Kolosiečiams 3:9-12). Todėl svarbu pamąstyti: kokią dvasią aš rodau? kaip galėčiau puoselėti tokią dvasią, kuri džiugintų Dievą? kaip galiu palaikyti gerą dvasią bendruomenėje? Trumpam įsivaizduok platų saulėgrąžų lauką. Kad šis laukas nuostabiai spindėtų, savo geltoną žiedą atsuka kiekvienas augalas. Ar tu irgi esi kaip ta graži saulėgrąža, puošianti bendruomenę?  Stengtis tikrai verta. Pažiūrėkime, ką tad daryti, kad dvasia, kurią rodome, Jehovai patiktų.

SAUGOKIS PASAULIO DVASIOS

4. Kas yra „pasaulio dvasia“?

4 Šventajame Rašte sakoma: „Mes priėmėme ne pasaulio dvasią, bet dvasią iš Dievo“ (1 Kor 2:12). Kas yra „pasaulio dvasia“? Toji pati, apie kurią rašoma Laiško efeziečiams 2-o skyriaus 2-oje eilutėje: „[Jūs] kadaise gyvenote, kaip šio pasaulio santvarkoje priimta, kaip patinka valdovui, valdančiam galią oro — dvasios, dabar veikiančios neklusnumo sūnuose.“ Kaip ir oras, kuriuo kvėpuojame, taip ir pasaulio dvasia, visuomenėje įsigalėjęs požiūris, supa mus iš visų pusių. Pasaulio dvasia žmonėse pasireiškia įvairiopai. Vieni, pavyzdžiui, sako: „Niekas man nenurodinės, kaip gyventi.“ Kiti ragina: „Kovok už savo teises!“ Taip, tokie žmonės yra Šėtono valdomo pasaulio „neklusnumo sūnūs“.

5. Kokios blogos dvasios buvo persiėmę kai kurie izraelitai?

5 Šitoks žmonių požiūris — jokia naujiena. Prisiminkime Mozės dienas. Vienas levitas, vardu Korachas, sukilo prieš Izraelio bendruomenės vyresnybę. Anas maištininkas buvo ypač nusistatęs prieš Aaroną ir jo sūnus, tuo metu tarnavusius kunigais. Galbūt Korachui užkliuvo kokie nors jų trūkumai. O gal jis išdrįso apkaltinti Mozę nepotizmu — esą šis elgiasi šališkai ir savo giminaičiams skiria ypatingų užduočių. Kad ir kokia buvo maišto priežastis, aišku viena: Korachas į viską ėmė žvelgti žmogišku požiūriu ir pradėjo burnoti prieš Jehovos paskirtus vadovus. Jis nepagarbiai kalbėjo: „Per toli nuėjote! [. . .] Kodėl keliate save aukščiau už Viešpaties bendriją?“ (Sk 16:3) Panašų nepasitenkinimą išreiškė ir Datanas su Abiramu, kaltindami Mozę, neva jis siekia tautai viešpatauti. O kai Mozė, norėdamas pasikalbėti, tuodu pasikvietė, jie akiplėšiškai atšovė: „Mes neisime!“ (Sk 16:12-14) Tokia dvasia Jehovai tikrai nepatiko. Visus maištininkus Dievas nubaudė mirtimi (Sk 16:28-35).

6. Kaip kai kurie pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės nariai parodė nepasitenkinimą ir kodėl toks netinkamas požiūris galėjo atsirasti?

6 Pirmajame amžiuje kai kurie krikščionys irgi parodė, kad „negerbia viešpatystės“. Jie ėmė kritikuoti bendratikius, kuriems buvo patikėtos atsakingos pareigos (Jud 8). Greičiausiai anie broliai nesitenkino gautomis užduotimis ir mėgino nuteikti bendruomenės narius prieš Dievo įgaliotus vyrus, stropiai einančius jiems pavestas pareigas. (Perskaityk 3 Jono 9, 10.)

7. Kokio požiūrio mums reikia saugotis?

7 Be abejonės, tokiai dvasiai krikščionių bendruomenėje ne vieta. Todėl reikia būti labai atsargiems. Bendruomenės vyresnieji, aišku, nėra tobuli. Jie nebuvo tobuli nei Mozės dienomis, nei pirmajame amžiuje, apaštalo Jono laikais. Kartais dėl kokios vyresniojo klaidos galbūt nukenčiame ir patys. Tačiau kaip negerai tokiu atveju būtų pasiduoti pasaulio dvasiai ir imti įnirtingai ieškoti teisybės, piktintis ir sakyti: „Tik pažiūrėkit, kaip jis elgiasi! Šitaip juk negalima!“ Pagalvokime: pats Jehova kartais nusprendžia nekreipti dėmesio į vieną ar kitą mažą klaidelę. Argi neturėtume ir mes elgtis panašiai? Pasitaiko atvejų, kai sunkiai nusidėjęs krikščionis atsisako susitikti su vyresniųjų taryba ir priimti jų siūlomą pagalbą vien dėl to, kad jam nepatinka tam tikri vyresniųjų  bruožai. Tokį žmogų galima palyginti su ligoniu, kuris atsisako gydymo paprasčiausiai todėl, kad nemėgsta kokios nors gydytojo savybės.

8. Kokios Šventojo Rašto eilutės padės mums išlaikyti tinkamą požiūrį į vyresniuosius?

8 Šalintis tokios dvasios bus lengviau, jei visada prisiminsime, kad Jėzus, kaip rašoma Biblijoje, ‘dešinėje rankoje laiko septynias žvaigždes’. Šios „žvaigždės“ pirmiausia vaizduoja pateptuosius prižiūrėtojus, o platesne prasme — visus krikščionių bendruomenės vyresniuosius. Kadangi tos „žvaigždės“ yra Jėzaus rankoje, jis gali nukreipti jas ten, kur reikia (Apr 1:16, 20). Vadinasi, Jėzus, krikščionių bendruomenės Galva, savo akimis aprėpia visas vyresniųjų tarybas be išimties. Todėl jei kurį iš vyresniųjų prireikia pataisyti, tas, kurio „akys — tarsi ugnies liepsna“, būtinai tai pastebės ir pataisys prižiūrėtoją tinkamu metu, tinkamu būdu (Apr 1:14). O mes savo ruožtu privalome gerbti vadovaujančius brolius, paskirtus per šventąją dvasią. Paulius juk rašė: „Klausykite tų, kurie tarp jūsų vadovauja, mielai jiems nusileiskite, nes jie budi jūsų sielų labui kaip duosiantys apyskaitą; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, antraip tai būtų jums žalinga“ (Hbr 13:17).

Apmąstęs Jėzaus vaidmenį bendruomenėje, kaip reaguosi gavęs pamokymą?

9. a) Kaip kartais gali būti išmėginta krikščionio dvasia? b) Kaip geriausia reaguoti į sudrausminimą?

9 Krikščionio dvasia gali būti išbandyta ir tada, kai šis, pavyzdžiui, yra pataisomas arba bendruomenėje netenka  kokių nors užduočių. Štai vienas jaunas brolis pamėgo žaisti smurtinio pobūdžio kompiuterinius žaidimus. Vyresnieji tad bandė taktiškai jį paprotinti. Deja, pamokymo jaunuolis nepriėmė. Kadangi nebeatitiko Šventajame Rašte keliamų reikalavimų bendruomenės patarnautojams, šių pareigų brolis neteko (Ps 11:5; 1 Tim 3:8-10). Vėliau jis ėmė viešai reikšti nepasitenkinimą brolių sprendimu, siuntinėjo į filialą laiškus, kuriuose kaltino vyresniuosius. Maža to, jis net kurstė kitus bendruomenės narius daryti tą patį. Tiesą sakant, puldami save teisinti nieko gera nelaimėsime. Šitaip tik griausime taiką bendruomenėje. Juk kur kas geriau būtų, jei vyresniųjų sudrausminimą laikytume proga pamatyti, kokių turime silpnybių, ir ramiai jį priimtume. (Perskaityk Raudų 3:28, 29.)

10. a) Ką apie gerą ir blogą dvasią sužinome iš Jokūbo 3:16-18? Prašom paaiškinti. b) Kodėl verta vadovautis „išmintimi iš aukštybių“?

10 Jokūbo 3:16-18 užrašytos gairės padeda mums atskirti, kokią dvasią bendruomenėje rodyti dera ir kokios nedera. Čia rašoma: „Juk kur pavydas ir vaidingumas, ten netvarka ir visokios bjaurystės. O išmintis iš aukštybių yra pirmiausia tyra, paskui taikinga, supratinga, linkusi paklusti, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, neveidmainiška. Be to, teisumo vaisius taikoje sėjamas tarp tų, kurie neša taiką.“ Jeigu leisime, kad kelią mums rodytų „išmintis iš aukštybių“, atspindėsime Jehovos savybes. Gera mūsų dvasia tuomet persiims ir kiti, bendruomenėje viešpataus taika.

BENDRUOMENĖJE RODYKIME PAGARBIĄ DVASIĄ

11. a) Kokio pavojaus išvengsime ugdydamiesi tinkamą dvasią? b) Ko pasimokome iš Dovydo?

11 Niekada nepamirškime, kad ganyti „Dievo bendruomenę“ vyresniesiems pavedė pats Jehova (Apd 20:28; 1 Pt 5:2). Ar patys tarnautume vyresniaisiais ar ne, šį Jehovos sutvarkymą turime gerbti. Jei išsaugosime sveiką dvasią, nepasidarysime pernelyg jautrūs dėl savo padėties bendruomenėje. Kai tik Izraelio valdovas Saulius pajuto, kad Dovydas kelią grėsmę jo karaliavimui, jis ėmė ‘įtariamai stebėti’ aną jauną vyrą (1 Sam 18:9, Jr). Karalius visai pasidavė blogai dvasiai, net norėjo nužudyti Dovydą. Venkime tokio kaip Sauliaus požiūrio, neimkime perdėtai nerimauti dėl to, kokią padėtį užimame. Verčiau sekime Dovydo pavyzdžiu. Nors patyrė didžiulę neteisybę, šis vyras nenustojo rodęs pagarbą Dievo paskirtiems vadovams. (Perskaityk 1 Samuelio 26:23.)

12. Kaip galime bendruomenėje palaikyti santarvę?

12 Kartais, kai nuomonės kokiu nors klausimu išsiskiria, bendruomenėje gali kilti įtampa — netgi tarp prižiūrėtojų. Tokiu atveju verta įsiklausyti į šiuos Biblijos pamokymus: „būkite pirmi rodyti vienas kitam pagarbą“ ir „netapkite išmintingi savo akyse“ (Rom 12:10, 16). Užuot puolę įrodinėti savo teisumą, geriau pripažinkime, kad neretai iškilusį klausimą galima išspręsti keliais būdais. Jei stengsimės perprasti kitų požiūrį, bendruomenėje palaikysime santarvę (Fil 4:5).

13. Ką turėtume daryti, kai vyresniesiems jau išsakėme savo nuomonę, ir koks pavyzdys iš Biblijos čia galėtų padėti?

13 Ar tai reiškia, kad nėra tinkama išsakyti savo nuomonės, jeigu mums atrodo, kad šį bei tą bendruomenėje reikia pakoreguoti? Ne. Pirmajame amžiuje tarp krikščionių buvo iškilęs klausimas, dėl kurio kilo nemenkas ginčas.  Tada broliai nutarė, kad „Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš jų dėl šio klausimo nueis į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius“ (Apd 15:2). Be abejo, kiekvienas iš tų brolių turėjo savo nuomonę ir, ko gero, pasiūlymų, kaip tą klausimą išspręsti. Tačiau kai visi išdėstė savo požiūrį ir, šventajai dvasiai vadovaujant, sprendimą priėmė, niekas nepriekaištavo ir savo nuomonės neprimetinėjo. Bendruomenės, gavusios laišką su apaštalų sprendimu, „džiaugėsi tokiu padrąsinimu“ ir „stiprėjo tikėjimu“ (Apd 15:31; 16:4, 5). Panašiai turėtų būti ir šiandien: atsakingiems broliams išsakę, kas mus slegia, patys dėl to nebesijaudinkime. Neabejokime, kad vyresnieji viską gerai apsvarstys ir nuspręs teisingai.

GERĄ DVASIĄ RODYK BENDRAUDAMAS SU KITAIS

14. Kaip gerą dvasią galime rodyti bendraudami tarpusavyje?

14 Nemažai progų rodyti malonią dvasią turime ir bendraudami tarpusavyje. Pagalvokime, kiek daug galime prisidėti prie visų gerovės, jei patyrę skriaudą, rodome atlaidžią dvasią. Dievo Žodis moko: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite, jei kuris nors turi skundą prieš kitą. Kaip Jehova jums mielai atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3:13). Žodžiai „jei kuris nors turi skundą“ rodo, jog kartais galime manyti turį svarią priežastį ant bendratikio supykti. Tačiau neleiskime, kad kokia nors brolio silpnybė ar klaidelė imtų mus erzinti. Antraip iškiltų pavojus bendruomenės vienybei. Stenkimės sekti Jehovos pavyzdžiu ir noriai atleiskime vieni kitiems, kad galėtume ir toliau drauge jam tarnauti.

15. a) Ko apie atlaidumą galime pasimokyti iš Jobo? b) Kaip malda padės mums rodyti malonią dvasią?

15 Apie atlaidumą galime daug pasimokyti iš Jobo. Trys tariami jo guodėjai apibėrė šį vyrą daugybe šiurkščių žodžių. Bet Jobas buvo atlaidus. Kas jam padėjo įžeidimą nukęsti? „Jis pasimeldė už savo bičiulius“ (Job 16:2; 42:10). Kai meldžiamės už kitus, mūsų požiūris į juos gali pasikeisti. Melsdamiesi už savo bendratikius, ugdomės gerą dvasią, mokomės į juos žiūrėti taip kaip Kristus (Jn 13:34, 35). Maldoje dar prašykime šventosios dvasios (Lk 11:13). Dievo dvasia padės mums rodyti gražias krikščioniškas savybes, kai bendraujame su kitais. (Perskaityk Galatams 5:22, 23.)

PUOSELĖKIME VISOS BENDRUOMENĖS DVASIĄ

16, 17. Kokią dvasią esi nusiteikęs rodyti?

16 Tik pagalvokime, kokių puikių rezultatų pasieksime, jei kiekvienas asmeniškai užsibrėšime tikslą puoselėti bendruomenės dvasią! Apmąstę šiame straipsnyje aptartus principus, tikriausiai dar labiau stengsimės savo pavyzdžiu bendruomenę statydinti. Jei taip, tuomet leiskime Dievo Žodžiui mus ištirti (Hbr 4:12). Apaštalas Paulius visada norėjo bendratikiams rodyti gerą pavyzdį. Jis sakė: „Nesijaučiu esąs dėl ko nors kaltas. Vis dėlto tuo dar nesu išteisintas, — mano teisėjas yra Jehova“ (1 Kor 4:4).

17 Vadovaudamiesi išmintimi iš aukštybių, pernelyg nesureikšmindami savęs ar savo pareigų, puoselėsime bendruomenės dvasią. Turėdami atlaidžią dvasią ir teigiamą požiūrį į kitus žmones, džiaugsimės santarve tarp bendratikių (Fil 4:8). Jei stengsimės taip elgtis, galime būti tikri, kad Jehovai ir Jėzui mūsų dvasia bus maloni (Fm 25).