Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2006 m. lapkritis

Visada leiskis Jehovos drausminamas

Visada leiskis Jehovos drausminamas

„Neatmesk Viešpaties drausmės“ (PATARLIŲ 3:11).

1. Kodėl turime paklusti Dievo drausminami?

SENOVĖS IZRAELIO karalius Saliamonas nurodo svarią priežastį, kodėl mums dera paklusti Dievo drausminamiems. Jis sako: „Neatmesk Viešpaties drausmės, nesipiktink, kai jis tave sudraudžia, nes ką myli, tą Viešpats sudraudžia kaip tėvas mylimą sūnų“ (Patarlių 3:11, 12). Taigi dangiškasis Tėvas drausmina tave iš meilės.

2. Ką reiškia „drausminti“ ir kaip krikščionis gali būti drausminamas?

2 Drausminti — tai bausti, taisyti, mokyti, ugdyti. „Kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams“, — rašė apaštalas Paulius (Hebrajams 12:11). Paklusdamas Aukščiausiojo drausminimui, nenukrypsi nuo teisingo kelio ir taip labiau suartėsi su Šventuoju Dievu Jehova (Psalmyno 99:5). Pasitaisyti gali padedamas bendratikių, mokydamasis per krikščionių sueigas, studijuodamas Dievo Žodį ir „sumanaus prievaizdo“ leidinius (Luko 12:42-44). Koks dėkingas turi būti, kai paaiškėja, kad kur nors tau reikia pasitaisyti! O koks drausminimas būtinas padarius sunkią nuodėmę?

Kodėl kai kurie atskiriami nuo bendruomenės

3. Kada asmuo atskiriamas nuo bendruomenės?

3 Dievo tarnai studijuoja Bibliją ir krikščionių leidinius. Apie Jehovos nustatytas normas kalbama sueigose, asamblėjose, kongresuose. Tad krikščionys žino Jehovos  reikalavimus. Asmuo atskiriamas nuo bendruomenės tik tada, kai sunkiai nusideda ir neatgailauja.

4, 5. Kas Biblijoje rašoma apie vieno vyro atskyrimą ir kodėl bendruomenė vėliau buvo paraginta jį priimti atgal?

4 Atkreipkime dėmesį, kas Biblijoje rašoma apie vieno vyro atskyrimą. Senovės Korinto bendruomenė taikstėsi su „tokiu ištvirkimu, kokio nepasitaiko nė pas pagonis, būtent — kažkas gyvenąs su tėvo žmona“. Paulius prisakė korintiečiams ‘atiduoti tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta’ (1 Korintiečiams 5:1-5). Atskirtas ir taip atiduotas Šėtonui nusidėjėlis vėl priklausė piktojo valdomam pasauliui (1 Jono 5:19). O bendruomenė buvo apsaugota nuo nuodėmingos, kūniškos ano asmens įtakos ir joje vyravo Dievui patinkanti dvasia (2 Timotiejui 4:22; 1 Korintiečiams 5:11-13).

5 Po kurio laiko Paulius ragino Korinto krikščionis priimti buvusį nuodėmiautoją atgal į bendruomenę. Kodėl? Kad jie nebūtų, pasak apaštalo, „šėtono apgauti“. Nusidėjėlis tikriausiai atgailavo ir ėmė gyventi dorai (2 Korintiečiams 2:8-11). Jeigu korintiečiai su juo būtų ir toliau nebendravę, būtų likę apgauti Šėtono, tai yra pasirodę bejausmiai ir neatlaidūs — ko ir troško piktasis. Tikėtina, kad netrukus krikščionys dovanojo atgailautojui ir jį paguodė (2 Korintiečiams 2:5-7).

6. Ko pasiekiama atskiriant neatgailaujantį nusidėjėlį?

6 Ko pasiekiama atskiriant neatgailaujantį nusidėjėlį? Neleidžiama, kad ant Jehovos vardo kristų nešlovė, ir išsaugoma gera jo tarnų reputacija (1 Petro 1:14-16). Taip bendruomenė parodo gerbianti Dievo normas ir išlieka dvasiškai tyra. Be to, tai gali paskatinti aną asmenį atsitokėti.

Kodėl apaštalas Paulius parašė korintiečiams, kad šie atskirtų vieną vyrą nuo bendruomenės?

Svarbiausia — ar žmogus atgailauja

7. Kaip jautėsi Dovydas slėpdamas savo nuodėmę?

7 Dauguma rimtai nusižengusių žmonių neatskiriami nuo bendruomenės, nes iš širdies atgailauja. Aišku, tai gali būti nelengva. Prisiminkime, pavyzdžiui, Izraelio karalių Dovydą, sudėjusį 32 psalmę. Joje kalbama, kaip šis valdovas jautėsi tuo metu, kai slėpė savo sunkią nuodėmę, — matyt, svetimavimą su Batšeba. Kankindamasis dėl to, ką padarė, jis neteko jėgų tarsi vasarvidžio sausros išsekintas medis. Dovydas kentėjo kūnu ir dvasia, bet kai ‘išpažino savo nuodėmę, Viešpats jam atleido’ (Psalmyno 32:3-5). Vėliau šis psalmininkas giedojo: „Laimingas žmogus, kurio Viešpats nelaiko kaltu“ (Psalmyno 32:1, 2). Kaip nuostabu susilaukti Dievo gailestingumo!

8, 9. Kaip atskirtasis turi parodyti atgailaująs ir kodėl tai svarbu, jeigu jis prašosi priimamas atgal?

8 Nusidėjėlis, aišku, privalo atgailauti, kad jam būtų atleista. Tačiau nei gėda, nei baimė, kad nuodėmė išaiškės, nėra atgaila. „Atgailauti“ reiškia „pakeisti požiūrį“ į blogą elgesį, apgailestauti dėl to, kad nusižengta. Atgailautojui būdinga „susigraudinusi dvasia“ ir troškimas, jeigu įmanoma, ‘įgyvendinti teisybę’, tai yra atitaisyti skriaudą (Psalmyno 51:19 [51:17, Brb]; 2 Korintiečiams 7:11, Vl).

9 Tam, kuris nori grįžti į krikščionių bendruomenę, būtina atgailauti. Jis priimamas ne automatiškai, tarkim, praėjus kuriam laikui. Ne, žmogui pirmiau reikia visiškai pasikeisti širdyje: pripažinti, kokia sunki jo nuodėmė ir kokią negarbę užtraukė Jehovai, taip pat visai bendruomenei. Nusidėjėlis turi gailėtis, karštai melsti Dievą dovanoti ir laikytis teisingų jo reikalavimų. Prašydamasis atgal, privalo  įrodyti, kad atgailavo ir ėmėsi „atsivertimą liudijančių darbų“ (Apaštalų darbų 26:20).

Kodėl nuodėmę reikia išpažinti?

10, 11. Kodėl nedera bandyti slėpti nuodėmę?

10 Nusidėjęs žmogus galbūt svarsto taip: jei kam nors papasakosiu apie savo nuodėmę, teks atsakinėti į nesmagius klausimus, gal net būsiu atskirtas, o jei tylėsiu, viso to išvengsiu ir niekas nieko nesužinos. Bet toks asmuo nepagalvoja apie keletą svarbių dalykų. Kokių?

11 Jehova yra „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“. Vis dėlto jis pabaudžia savo tarnus „pagal teisingą saiką“ (Išėjimo 34:6, 7; Jeremijo 30:11). Jeigu sunkiai nusidėjęs slepi nuodėmę, kaip patirsi Dievo gailestingumą? Jehova žino, kad nusikaltai, ir nesitaikstys su piktadaryste (Patarlių 15:3; Habakuko 1:13).

12, 13. Kas gali atsitikti, jeigu bandoma nuslėpti nuodėmę?

12 Jeigu išpažinsi savo rimtą nusižengimą, vėl turėsi gryną sąžinę (1 Timotiejui 1:18-20). Antraip ji liks suteršta ir gali nebeapsaugoti nuo tolesnio nuodėmiavimo. Nepamiršk, kad nusidėjai ne tik žmogui ar bendruomenei, bet ir Jehovai. Psalmininkas giedojo: „Viešpaties sostas stovi danguje. Jo akys viską apžvelgia, jo įdėmus žvilgsnis tiria žmones. Viešpats ištiria teisųjį ir nedorėlį“ (Psalmyno 11:4, 5).

13 Jehova nebelaimina asmens, kuris slepia sunkią nuodėmę ir mėgina likti tyroje krikščionių bendruomenėje (Jokūbo 4:6). Tad jeigu nupuolei, bet nori elgtis teisingai, nedelsk nuoširdžiai prisipažinti. Jeigu taip nepadarysi, jausi sąžinės kaltę, ypač skaitydamas arba girdėdamas pamokymus, kaip išvengti tokios nuodėmės. O jeigu nuo tavęs kaip kadaise nuo karaliaus Sauliaus Jehova atims savo dvasią? (1 Samuelio 16:14) Jos netekęs, gali įklimpti į dar didesnę nuodėmę.

Pasikliauk tikėjimo broliais

14. Kodėl nusidėjęs žmogus turi klausyti patarimo iš Jokūbo 5:14, 15?

14 Tad ką turi daryti atgailaujantis nusidėjėlis? „Tepasikviečia [„bendruomenės“, Jr] vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels“ (Jokūbo 5:14, 15). Kreiptis į vyresniuosius — viena, kaip žmogus gali ‘duoti atsivertimą liudijančių vaisių’ (Mato 3:8). Šie patikimi ir nuoširdūs vyrai ‘pasimels už jį ir pateps aliejumi Viešpaties vardu’. Biblijos patarimai tartum gydomasis balzamas paguos atgailautoją (Jeremijo 8:22).

15, 16. Kaip krikščionių vyresnieji seka tokiu Dievo pavyzdžiu, koks aprašytas Ezechielio 34:15, 16?

15 Kokį puikų pavyzdį davė mūsų meilingas Ganytojas Jehova, kai 537 m. p. m. e. išvadavo žydus iš Babilono nelaisvės ir kai 1919 m. išlaisvino dvasinį Izraelį iš „didžiosios Babelės“! (Apreiškimo 17:3-5; Galatams 6:16) Jis ištesėjo savo pažadą: „Aš pats ganysiu savo [avis], aš pats jas ilsinsiu [. . .]. Suieškosiu paklydusias, sugrąžinsiu išblaškytas, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas“ (Ezechielio 34:15, 16).

16 Jehova savo „avis“ maitina, leidžia joms saugiai ilsėtis, ieško paklydusių. Krikščionių bendruomenės ganytojai irgi rūpinasi, kad Dievo kaimenė būtų dvasiškai sotinama ir saugi. Vyresnieji ieško nuo bendruomenės nuklydusios avies. Kaip  Dievas ‘aptvarsto sužeistą’, taip prižiūrėtojai ‘tvarsto’ avį, užgautą kieno nors žodžių ar susižeidusią dėl savo pačios klaidingų žingsnių. Kaip Jehova ‘pastiprina silpnas’, taip atsakingi broliai padeda tiems, kurie pasiligojo dvasiškai, galbūt dėl savo nusižengimų.

Kaip ganytojai padeda

17. Kodėl turi nesivaržydamas prašyti vyresniųjų dvasinės pagalbos?

17 Vyresnieji mielai klauso patarimo: „Kitų pasigailėkite su baime“ (Judo 23). Kai kurie krikščionys pasidavė seksualiniam palaidumui ir sunkiai nusidėjo. Bet jeigu nuoširdžiai atgailauja, vyresnieji elgiasi su jais švelniai, maloningai, yra pasiruošę suteikti dvasinę paramą. Paulius apie tokius atsakingus brolius, vienas iš kurių buvo pats, štai ką pasakė: „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai“ (2 Korintiečiams 1:24). Todėl niekada nesivaržyk kreiptis į juos ir prašyti dvasinės pagalbos.

18. Kaip vyresnieji elgiasi su nusidėjusiu bendratikiu?

18 Kodėl gali pasitikėti vyresniaisiais net sunkiai nusidėjęs? Pirmiausia todėl, kad jie yra Dievo kaimenės ganytojai (1 Petro 5:1-4). Joks rūpestingas piemuo nemuša susižeidusio ir gailiai mekenančio romaus ėriuko. Tad ir vyresnieji nusidėjusio bendratikio nelaiko nusikaltėliu, kurį reikia bausti, bet padeda suprasti, kad nuodėmė rimta ir kaip jis galėtų dvasiškai pasveikti (Jokūbo 5:13-20). Atsakingi broliai įpareigoti su atjauta ganyti kaimenę ir jų sprendimai turi būti teisingi (Apaštalų darbų 20:29, 30; Izaijo 32:1, 2). Kaip ir visi krikščionys, jie privalo „rodyti teisingumą, mylėti gerumą ir kukliai vaikščioti su savo Dievu“ (Michėjo 6:8, NW). Tokios savybės ypač būtinos vyresniesiems, nes nuo jų sprendimo priklauso „[Jehovos] kaimenės avių“ gyvybė ir šventa tarnyba (Psalmyno 100:3).

Kaip senovės piemenys, taip krikščionių vyresnieji „aptvarsto“ sužeistą avį

19. Kokio požiūrio laikosi krikščionių vyresnieji stengdamiesi pataisyti bendratikį?

19 Krikščionių ganytojai paskiriami per šventąją dvasią ir stengiasi paklusti jos vadovavimui. Jei ‘žmogus įpuola į kokią nuodėmę’ — tartum nesusivokdamas, — dvasingi vyrai bando ‘pataisyti tokį  romumo dvasioje’ (Galatams 6:1, Brb; Apaštalų darbų 20:28). Kaip geras gydytojas atsargiai, kad be reikalo nesukeltų skausmo, ir sykiu rūpestingai sutvirtina lūžusią vietą, taip vyresnieji, kalbėdami romiai, bet kartu tvirtai palaikydami Dievo normas, mėgina pataisyti bendratikio požiūrį (Kolosiečiams 3:12). Kadangi svarstymas, ar galima pasigailėti suklupusiojo, vyksta su malda ir remiantis Šventuoju Raštu, vyresniųjų priimtas nutarimas derinasi su Dievo valia (Mato 18:18).

20. Kada bendruomenei būtina pranešti apie jos nario teisminį sudrausminimą?

20 Jeigu apie padarytą nuodėmę visi jau žino arba tuoj sužinos, tikriausiai reikia bendruomenei, kad būtų išsaugotas jos geras vardas, pranešti apie asmens teisminį sudrausminimą. Toks pranešimas būtinas ir tada, kai dėl kitų priežasčių bendruomenę reikia informuoti. Kol teisminio komiteto sudrausmintas nusidėjęs asmuo dvasiškai atsigaus, jis, galima sakyti, panašus į žmogų, gyjantį po ligos, dar ribojančios jo veiklumą. Sueigose kurį laiką jam greičiausiai teks tik klausytis, o ne pasisakyti. Vyresnieji gali ką nors paskirti studijuoti su tuo bendratikiu Bibliją, kad jis sustiprėtų ir vėl taptų „sveiko tikėjimo“ (Titui 2:2). Visa tai daroma iš meilės, o ne siekiant nubausti nusidėjėlį.

21. Kas daroma kitais atvejais, kai krikščionis nusižengia?

21 Būna ir kitų atvejų, kai prireikia dvasinės vyresniųjų pagalbos. Tarkim, kas nors, kadaise išgėrinėjęs, kartą kitą namuose vėl svaiginosi arba tas, kuris praeityje rūkė, kokį sykį kitą neatsispyrė pagundai užsirūkyti. Nors žmogus meldė Dievą atleisti ir žino, kad jam dovanota, vis tiek turi prašyti kurio nors vyresniojo paramos, kad neįjunktų į nuodėmę. Vienas ar du vyresnieji gali suteikti jam reikiamą pagalbą. Paskui jie turėtų informuoti apie viską pirmininkaujantįjį prižiūrėtoją, nes gali būti ir daugiau tą reikalą liečiančių detalių.

Ir toliau leiskis Dievo drausminamas

22, 23. Kodėl ir toliau turi leistis Dievo drausminamas?

22 Trokšdami pelnyti Dievo malonę, visi krikščionys turi leistis Jehovos drausminami (1 Timotiejui 5:20). Todėl noriai pritaikyk pamokymus, kuriuos randi studijuodamas Bibliją ir krikščionių leidinius arba išgirsti per Jehovos liudytojų sueigas, asamblėjas, kongresus sakomose kalbose. Atidžiai stebėk, ar elgiesi, kaip Jehova liepia. Dievo drausminamas išliksi dvasiškai tvirtas, lyg gynybine siena atsitvėręs nuo nuodėmės.

23 Jeigu leisiesi Dievo drausminamas, pasiliksi jo meilėje. Nors kai kurie buvo pašalinti iš krikščionių bendruomenės, tau to neatsitiks, jei ‘saugosi savo širdį’ ir ‘elgsiesi kaip išmintingas’ (Patarlių 4:23; Efeziečiams 5:15). O jei šiuo metu esi atskirtas, kodėl nesiėmus iniciatyvos grįžti atgal? Juk Dievas nori, kad visi jam pasiaukojusieji ištikimai, „su džiaugsmu“ jį garbintų (Pakartoto Įstatymo 28:47). Amžių amžiais gali šlovinti Jehovą, jei tik visada leisiesi jo drausminamas (Psalmyno 100:2).