Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2006 m. lapkritis

Jis drąsiai liudijo tiesą

Jis drąsiai liudijo tiesą

 „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“

Jis drąsiai liudijo tiesą

ĮTŪŽUSI minia ruošiasi užmušti klusnų Dievo tarną. Bet pačiu laiku įsikiša Romos kareiviai — išplėšia tą vyrą iš įtūžusių žmonių rankų ir nusiveda. Tai išprovokuoja įvykius, kurie tęsiasi penkerius metus. Dėl to daug aukštų Romos pareigūnų išgirsta apie Jėzų Kristų.

Tas nukentėjusysis — apaštalas Paulius. Apie 34 m. e. m. Jėzus apreiškė, kad Paulius (Saulius) skelbs jo vardą „karaliams“ (Apaštalų darbų 9:15). Iki 56 m. e. m. apaštalas tokios galimybės neturėjo. Bet baigiantis trečiai jo misionieriškai kelionei, aplinkybės pasikeičia.

Puolamas, bet neįbaugintas

Paulius keliauja į Jeruzalę. „Dvasios apšviesti“ kai kurie krikščionys perspėja, kad ten jo laukia smarkus persekiojimas. Kupinas drąsos Paulius sako: „Aš pasirengęs Jeruzalėje dėlei Viešpaties Jėzaus vardo ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!“ (Apaštalų darbų 21:4-14). Kai Paulius apsilanko Jeruzalės šventykloje, Azijos žydai, gerai žinantys, kiek apaštalas savo skelbimu patraukė žmonių, sukursto minią jį užpulti, kad galėtų nužudyti, bet į pagalbą atskuba Romos kareivių būrys (Apaštalų darbų 21:27-32). Taip Pauliui netikėtai atsiranda galimybė tiesą apie Kristų paskelbti priešiškai nusiteikusiems klausytojams ir aukšto rango pareigūnams.

Liudija tituluotiems asmenims

Norėdami Paulių apsaugoti, kareiviai tempia jį laiptais į kareivines, esančias Antonijos bokšte. * Stovėdamas ant tų laiptų apaštalas veiksmingai paliudija miniai (Apaštalų darbų 21:33—22:21). Tačiau kai pamini savo pavedimą skelbti nežydams, minia vėl įtūžta. Tribūnas Lisijas įsako Paulių ištardyti plakant, kad paaiškėtų, kuo žydai jį kaltina. Bet išgirdę esant Romos pilietį, tardytojai greit pasitraukia. Kitą dieną norėdamas sužinoti apaštalo kaltę, Lisijas atveda jį į aukščiausiojo teismo tarybą (Apaštalų darbų 22:22-30).

Šio teismo akivaizdoje Paulius irgi pasinaudoja puikia galimybe liudyti savo tautiečiams žydams. Bebaimis skelbėjas pareiškia jiems tikįs prikėlimu (Apaštalų darbų 23:1-8). Žydų įtūžiui nesiliaujant, Paulių tenka vesti į kareivines. Kitą naktį jis išgirsta įkvepiančius Viešpaties žodžius: „Būk drąsus, Pauliau! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip turėsi liudyti ir Romoje“ (Apaštalų darbų 23:9-11; Brb).

Sąmokslas nužudyti Paulių sužlunga: apaštalas slapta išsiunčiamas į romėnų valdomos Judėjos administracinį centrą Cezarėją (Apaštalų darbų 23:12-24). Ten pasitaiko progų liudyti „karaliams“, pirmiausia valdytojui Feliksui. Paulius šiam pareigūnui įrodo esąs kaltinamas be pagrindo. Vėliau jam ir jo žmonai Druzilai skelbia apie Jėzų, teisumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą. Tačiau kalėjime Paulius išlaikomas dvejus metus, nes Feliksas tikisi gauti iš jo pinigų, — tik, žinoma, veltui (Apaštalų darbų 23:33—24:27).

 Kai Feliksą pakeičia Festas, žydai iš naujo ieško, kaip Paulių pasmerkti ir nužudyti. Byla vėl nagrinėjama Cezarėjoje. Siekdamas išvengti teismo Jeruzalėje, Paulius pareiškia: „Aš stoviu prieš ciesoriaus teismą [. . .]. Aš šaukiuosi ciesoriaus!“ (Apaštalų darbų 25:1-11, 20, 21). Po kelių dienų, apaštalui ginant savo bylą prieš karalių Agripą II, valdovas sako: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti. . .“ (Apaštalų darbų 26:1-28). Apie 58 m. e. m. Paulius išsiunčiamas į Romą. Ten kalėdamas daugiau kaip dvejus metus sumaniai liudija ir moko apie Kristų (Apaštalų darbų 28:16-31). Atrodo, galiausiai jis stoja prieš imperatorių Neroną, yra paskelbiamas nekaltu ir išsilaisvinęs atnaujina savo misionierišką veiklą. Nėra žinių, kad koks kitas apaštalas būtų turėjęs galimybę paskelbti gerąją naujieną tokiems aukštiems asmenims.

Paulius vadovavosi principu, kuriuo rėmėsi ir jo bendratikiai, sykį žydų tribunolo akivaizdoje pareiškę: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29). Koks tai puikus pavyzdys mums! Nors kiti vertė nutilti, apaštalas uoliai vykdė pavedimą ir nuodugniai liudijo. Toks nepajudinamas klusnumas Dievui leido Pauliui darbuotis kaip „rinktiniam įrankiui“ — skelbti Jėzaus vardą „tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams“ (Apaštalų darbų 9:15, kursyvas mūsų).

[Išnaša]

^ pstr. 8 Žiūrėk 2006 metų Jehovos liudytojų kalendorių, lapkričio—gruodžio puslapius.

[Rėmelis/paveikslai 9 puslapyje]

AR PAULIUI BUVO SVARBU TIK APGINTI SAVE?

Atsakydamas į tą klausimą biblistas Benas Viteringtonas III rašo: „Remiantis Pauliaus žodžiais, jam [. . .] ne tiek rūpėjo apginti save, kiek paliudyti evangeliją valdžioms, — žydų ir nežydų. [. . .] Iš tikrųjų tada buvo teisiama evangelija.“