Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2006 m. liepa

Dievo Karalystė — pati geriausia valdžia

Dievo Karalystė — pati geriausia valdžia

JĖZUS KRISTUS mokė savo sekėjus: „Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje’“ (Mato 6:9, 10). Ši malda, daugelio vadinama Viešpaties malda, arba „Tėve mūsų“, nusako, ką ateityje padarys Dievo Karalystė.

Dėl Šėtono ir žmonių maišto Dievo vardui buvo užtraukta nešlovė. Bet per Karalystę tas vardas bus pašventintas. Tai visų svarbiausia. Visi protingi kūriniai galės laime džiaugtis tik tada, jei laikys Dievo vardą šventu ir noriai pripažins Jo teisę valdyti (Apreiškimo 4:11).

Be to, Karalystė padarys, kad Dievo valia būtų „kaip danguje, taip ir žemėje“. Kokia yra ta valia? Per Adomą žmonija prarado gerus santykius su Dievu, o per Karalystę jie bus atkurti. Sykiu bus įgyvendinta tai, ką Visavaldis Jehova buvo numatęs pačioje pradžioje: žemė bus paversta puikiu rojumi, kur dori žmonės galės džiaugtis gyvenimu amžinai. Taigi Dievo Karalystė atitaisys visokią nuodėmės žalą ir mylinčio Dievo tikslas palaiminti žmoniją taps tikrove (1 Jono 3:8). Tiesą sakant, žinia apie Karalystę ir apie tai, ką ji padarys, yra pagrindinė Biblijos tema.

Kodėl pati geriausia?

Dievo Karalystė yra reali didelę galią turinti valdžia. Kiek ji galinga, suprasti padeda pranašas Danielius. Prieš daug šimtmečių jis pranašavo: „Dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri [. . .] sutrupins į šipulius visas anas [žmonių] karalystes ir padarys joms galą.“ Tačiau, kitaip nei žmonių valdžios, kurios pasirodo, o paskui nueina į istorijos užmarštį, Dievo Karalystė „niekada nebus sunaikinta“ (Danieliaus 2:44). Ir tai tik vienas aspektas. Iš esmės ši Karalystė visapusiškai pranoksta bet kurią žmonių valdžią.

Dievo Karalystės Karalius — neprilygstamas.

Kas gi jis? Regėjime Danielius matė Dievo Karalystės valdovą — „tarsi žmogaus sūnų“, kuris buvo atvestas prie Visagalio ir gavo amžiną „valdžią, garbę ir karalystę“ (Danieliaus 7:1, 13, 14). Tas žmogaus sūnus yra ne kas kitas kaip Jėzus Kristus — Mesijas (Mato 16:13-17). Jehova Dievas paskyrė savo paties Sūnų, Jėzų, būti Jo Karalystės Karaliumi. Tarnaudamas žemėje Jėzus pasakė veidmainiams fariziejams: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“, — tai reiškė, kad jis, būsimasis tos Karalystės Karalius, buvo su jais (Luko 17:21).

Jehova paskyrė Jėzų Kristų būti Jo Karalystės Karaliumi

Kas iš žmonių galėtų būti toks valdovas kaip Jėzus? Dievo Sūnus jau įrodė esąs absoliučiai teisingas, patikimas ir užjaučiantis  Vadovas. Evangelijose jis aprašomas kaip ryžtingas, bet sykiu atjautus ir labai supratingas (Mato 4:23; Morkaus 1:40, 41; 6:31-34; Luko 7:11-17). Maža to, Jėzus yra prikeltas — mirtis jam neturi galios, žmogiški ribotumai nevaržo (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]).

Jėzus ir jo bendravaldžiai valdo iš dangaus.

Savo regėjimuose Danielius dar matė, kad „Karalystė, valdžia [. . .] atiduota Aukščiausiojo šventiesiems“ (Danieliaus 7:27). Jėzus valdo ne vienas. Jis turi bendravaldžių, kurie sykiu su juo bus karaliai ir kunigai (Apreiškimo 5:9, 10; 20:6). Apie juos apaštalas Jonas rašė: „Aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai“, „atpirkti iš žemės“ (Apreiškimo 14:1-3).

Avinėlis — tai Karalystę gavęs Jėzus Kristus (Jono 1:29; Apreiškimo 22:3). Siono kalnas vaizduoja dangų * (Hebrajams 12:22). Taigi Jėzus su 144000 išrinktųjų valdo iš dangaus. Kokia aukšta padėtis! Būdami dangiškojoje sferoje jie viską mato ir supranta kur kas geriau. Kadangi Dievo Karalystės sostas danguje, ji dar vadinama „dangaus karalyste“ (Luko 8:10; Mato 13:11). Nei branduoliniai, nei jokie kiti ginklai tai dangiškajai vyriausybei nebaisūs. Ji nenugalima ir atliks tai, kas Jehovos numatyta (Hebrajams 12:28).

Žemėje Dievo Karalystei atstovauti paskirti patikimi valdytojai.

Iš kur tai žinome? Psalmyno 45:17 [45:16, Brb] sakoma: „Tu padarysi juos didžiūnais visoje žemėje.“ Kreipiniu „tu“ šioje pranašystėje nurodomas Dievo Sūnus (Psalmyno 45:6, 7, Jr; Hebrajams 1:7, 8, NW). Vadinasi, tuos didžiūnus paskirs pats Jėzus Kristus. Galime neabejoti, jie ištikimai paklus jo vadovavimui. Netgi šiandien brandūs vyrai, tarnaujantys krikščionių bendruomenėse vyresniaisiais, yra mokomi savo bendratikiams ne viešpatauti, o juos ginti, stiprinti ir guosti (Mato 20:25-28; Brb; Izaijo 32:2).

Karalystę remia teisūs pavaldiniai.

Jie nepeiktini ir teisūs Dievo akyse (Patarlių 2:21 [2:21, 22, Brb]). „Romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“, — sakoma Biblijoje (Psalmyno 37:11). Karalystės pavaldiniai yra romūs — linkę mokytis, nuolankūs, švelnūs. Jiems pirmučiausia rūpi dvasiniai dalykai (Mato 5:3). Jie nori daryti, kas teisinga, ir leidžiasi Dievo vadovaujami.

Dievo Karalystės įstatymai neprilygstami.

Karalystė vadovaujasi įstatymais bei principais, duotais paties Dievo Jehovos. Jie mūsų nė kiek nevaržo, netgi priešingai (Psalmyno 19:8-12 [19:7-11, Brb]). Jau dabar daugybė žmonių laikosi Jehovos teisingų normų ir žino, kokios jos naudingos. Pavyzdžiui, Biblijos patarimai vyrams, žmonoms ir vaikams padeda sustiprinti šeimą (Efeziečiams 5:33—6:3). Jei klausome patarimo ‘apsivilkti meile’, bus lengviau bendrauti su kitais (Kolosiečiams 3:13, 14, Brb). Paisydami Šventojo Rašto principų ugdomės gerus darbo įgūdžius ir nuosaikų požiūrį į pinigus (Patarlių 13:4; 1 Timotiejui 6:9, 10). Negirtuokliaudami, neištvirkaudami, nerūkydami ir nevartodami narkotikų saugome sveikatą (Patarlių 7:21-23; 23:29, 30; 2 Korintiečiams 7:1).

Karalystė yra Dievo įsteigta valdžia. Jos Karalius — Mesijas, Jėzus Kristus, — bei visi jo bendravaldžiai yra atskaitingi Dievui laikytis jo teisingų įstatymų bei naudingų  principų. Visiems žemiškiesiems Karalystės pavaldiniams malonu gyventi pagal Dievo įstatus. Tiek valdovų, tiek pavaldinių gyvenimas sutelktas į Dievą. Taigi Karalystė yra tikroji teokratija — Dievo valdžia. Be abejonės, ji atliks tai, kam buvo įsteigta. Tačiau kada Dievo Karalystė, dar vadinama Mesijo Karalyste, pradeda valdyti?

Karalystė ima valdyti

Suprasti, kada Karalystė ima valdyti, padeda Jėzaus žodžiai: „Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių [„tautoms skirti“, NW] laikai“ (Luko 21:24). Jeruzalė buvo vienintelis miestas, tiesiogiai susijęs su Dievo vardu (1 Karalių 11:36; Mato 5:35). Ji buvo Dievo pripažintos karalystės žemėje sostinė. Tas miestas turėjo būti tautų trypiamas — tai yra pasaulio valdžioms buvo leista nutraukti Dievo tiesioginį savo tautos žemėje valdymą. Kada tai prasidėjo?

Paskutiniam Jehovos soste Jeruzalėje sėdinčiam karaliui buvo pasakyta: „Nusiimk vainiką ir karaliaus karūną! [. . .] Jo nebebus, kol ateis turintis teisę valdyti. Jam pavesiu visa“ (Ezechielio 21:25-27, Brb). Nuo ano karaliaus galvos karūna turėjo būti nuimta ir Dievo viešpatavimas jo išrinktajai tautai nutrauktas. Tai įvyko 607 m. p. m. e., kai babiloniečiai sunaikino Jeruzalę. Tada ir prasidėjo „tautoms skirti laikai“, nes nebeliko valdovo, kuris būtų Dievo atstovas žemėje. Tik tų laikų pabaigoje Jehova ruošėsi suteikti valdžią turinčiajam „teisę valdyti“ — Jėzui Kristui. Kiek tie laikai turėjo tęstis?

Biblinėje Danieliaus knygoje sakoma: „Nukirskite medį ir sunaikinkite jį, bet kelmą, surakintą geležimi ir variu, palikite žemėje [. . .], kol praeis septyni laikai“ (Danieliaus 4:23, Brb [4:20, BD]). Kaip matysime, čia minimi „septyni laikai“ trunka tiek pat, kiek ir „tautoms skirti laikai“.

Biblijoje medžiai kartais vaizduoja žmones, valdovus ir karalystes (Psalmyno 1:3; Jeremijo 17:7, 8; Ezechielio 31 skyrius). Minėtas simbolinis medis „buvo matomas iš visų žemės pakraščių“ (Danieliaus 4:8 [4:11, Brb]). Taigi valdžia, simbolizuojama medžio, kurį reikėjo nukirsti ir surakinti, apėmė „žemės pakraščius“, arba visą žmonių karalystę (Danieliaus 4:14, 17, 19 [4:17, 20, 22, Brb]). Vadinasi, medis simbolizuoja aukščiausią Dievo valdžią, ypač kalbant apie jo viešpatavimą žemėje. Iki tol Jehova valdė per karalystę, kurią buvo įkūręs Izraelio tautai. Simbolinis medis buvo nukirstas ir kelmas surakintas geležies ir vario grandine, kad neleistų atžalų. Tai  reiškė, kad karalystė, per kurią Dievas valdė žemėje, turėjo nutrūkti, — kas ir įvyko 607 m. p. m. e., — tačiau ne visam laikui. Medis turėjo likti surakintas, kol praeis „septyni laikai“. Jų pabaigoje Jehova atiduos valdžią teisėtam įpėdiniui, Jėzui Kristui. Taigi „septyni laikai“ ir „tautoms skirti laikai“ yra vienas ir tas pats laiko tarpas.

Biblija padeda nustatyti „septynių laikų“ trukmę. Ja remiantis, „laikas [vienas laikas], laikai [du laikai] ir pusė laiko“, iš viso trys ir pusė laiko, tapatūs 1260-čiai dienų (Apreiškimo 12:6, 14, Brb). O dvigubai ilgesnis tarpas, arba septyni laikai, — 2520 dienų.

Skaičiuodami 2520 dienų nuo 607 m. p. m. e., gautume 600 m. p. m. e. Tačiau septyni laikai tęsėsi daug ilgiau. Jie dar nebuvo baigęsi, kai Jėzus kalbėjo apie „tautoms skirtus laikus“. Vadinasi, tie septyni laikai pranašiški. Todėl turime taikyti Biblijoje esančią taisyklę: imti „metus už kiekvieną dieną“ (Skaičių 14:34; Ezechielio 4:6). Tuomet pasaulio valdžių dominavimo žemėje laikai turėjo trukti 2520 metų. Nuo 607 m. p. m. e. skaičiuodami 2520 metų, ateiname į 1914-uosius. Būtent tada baigėsi septyni, arba „tautoms skirti“, laikai. Vadinasi, Jėzus Kristus pradėjo valdyti Dievo Karalystę 1914 metais.

„Teateinie tavo karalystė“

Kadangi Mesijo Karalystė danguje jau įkurta, ar ir toliau turėtume melsti, kad ji ateitų, kaip mokė Jėzus pavyzdinėje maldoje? (Mato 6:9, 10) Taip. Tas prašymas vis dar tinkamas ir labai prasmingas, kol Dievo Karalystė pradės valdyti visą žemę.

Dievui ištikimi žmonės tuomet bus nepaprastai palaiminti! „Pats Dievas bus su jais, — sakoma Biblijoje. — Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:3, 4). Tada „nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’“ (Izaijo 33:24). Visi, kurie ištikimai tarnaus Dievui, džiaugsis gyvenimu amžinai (Jono 17:3). Tad laukdami šių bei kitų nuostabių Biblijos pranašysčių išsipildymo nenustokime ‘pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir jo teisumo’ (Mato 6:33).

Dievo Karalystės pavaldiniai žemėje patirs daug džiaugsmo

^ pstr. 10 Senovės Izraelio karalius Dovydas atėmė iš jebusiečių tvirtovę, buvusią ant Siono kalno, ir padarė ją savo sostine (2 Samuelio 5:6, 7, 9). Ten jis perkėlė ir šventąją Skrynią (2 Samuelio 6:17). Kadangi virš Skrynios apsireikšdavo Jehova, Sionas tam tikra prasme buvo Dievo buveinė ir simbolizavo dangų (Išėjimo 25:22; Kunigų 16:2; Psalmyno 9:12 [9:11, Brb]; Apreiškimo 11:19).

Pasidomėkite

SARGYBOS BOKŠTAS (STUDIJŲ NUMERIS)

Ką įgyvendins Dievo Karalystė

Dievas nori, kad visi žmonės sužinotų apie jo Karalystę ir tai, ką gera jis yra numatęs dėl žemės bei jos gyventojų.