Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2006 m. liepa

Psalmyno trečios ir ketvirtos knygų apžvalga

Psalmyno trečios ir ketvirtos knygų apžvalga

 Jehovos Žodis gyvas

Psalmyno trečios ir ketvirtos knygų apžvalga

MALDOJE Dievui psalmininkas klausia: „Argi apie tavo gerumą bus pasakojama kape, o apie tavo ištikimybę Pražūties vietoje?“ (Psalmyno 88:12 [88:11, Brb]). Žinoma, ne. Neturėdami gyvybės Jehovai teikti šlovės negalime. Šlovinti Jehovą — gera paskata gyventi, o gyventi — gera paskata jį šlovinti.

Psalmyno trečią ir ketvirtą knygas sudaro 73—106 psalmės. Jose randame daugybę priežasčių šlovinti Kūrėją ir girti jo vardą. Apmąstydami šias psalmes turėtume būti dar dėkingesni už „Dievo žodį“ ir dar labiau bei nuoširdžiau liaupsinti Jehovą (Hebrajams 4:12). Pirmiausia pasigilinkime į Psalmyno trečią knygą.

„MAN GERA BŪTI ARTI DIEVO“

(Psalmyno 73:1—89:53)

Pirmąsias 11 trečio rinkinio psalmių sudėjo Asafas ar kiti jo šeimos nariai. Įžanginėje psalmėje pasakojama, kas paskatino šį vyrą susimąstyti ir apsaugojo nuo klaidingo kelio. Asafas padarė teisingą išvadą. „Man gera būti arti Dievo“, — gieda jis (Psalmyno 73:28). 74 psalmėje apraudamas Jeruzalės sunaikinimas. 75, 76 ir 77-oje Jehova vaizduojamas teisingu Teisėju, romiųjų Gelbėtoju, maldos Klausytoju. 78-oje prisimenama Izraelio praeitis nuo Mozės iki Dovydo laikų. 79-oje dejuojama dėl sunaikintos šventyklos. Tolesnė psalmė — malda už Dievo tautos sugrąžinimą į tėvynę. 81-oje raginama paklusti Jehovai. 82 ir 83 psalmėse pagarbiai maldaujama nubausti nedorus teisėjus ir Dievo tautos priešus.

Tolesnėje psalmėje Koracho sūnūs gieda: „Trokštu ir ilgiuosi Viešpaties Šventyklos kiemų“ (Psalmyno 84:3 [84:2, Brb]). 85-oje jie prašo Dievą palaiminti grįžusius iš nelaisvės tremtinius. Šioje psalmėje pabrėžiama, jog dvasinė gerovė daug vertingesnė už materialinę. 86-oje giesmėje Dovydas meldžia Dievą saugoti jį ir mokyti. 87 psalmė — melodija apie Sioną ir ten gimusiuosius, 88-a — malda Jehovai. 89-ą giesmę apie Jehovos ištikimąją meilę, išreikštą per sandorą su Dovydu, sukūrė Etanas, tikriausiai vienas iš keturių išmintingų vyrų, gyvenusių Saliamono dienomis (1 Karalių 5:11 [4:31, Brb]).

Atsakymai į klausimus:

73:9 (Brb). Kaip nedorėlių „burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja  po žemę“? Nedorėliai nerodo niekam pagarbos nei danguje, nei žemėje, todėl nesivaržo piktžodžiauti Dievui savo burna. Jie taip pat šmeižia savo liežuviu žmones.

74:13, 14 (Brb). Kada Jehova ‘sutrupino vandenyje slibinams galvas ir sudaužė galvas leviatano’? „Egipto karalius faraonas“ vadinamas ‘didžiuoju slibinu, tūnančiu Nilo atšakose’ (Ezechielio 29:3). Leviatanas gali vaizduoti faraono galiūnus. Jų galvų sutrupinimas greičiausiai reiškia triuškinantį faraono ir jo armijos pralaimėjimą, kai Jehova išlaisvino izraelitus iš Egipto vergijos.

75:5, 6, 11 [75:4, 5, 10, Brb]. Kas norima pasakyti žodžiu „ragai“? Gyvūno ragai — galingas ginklas ir simbolizuoja galią, arba jėgą. Jehova išaukština savo garbintojus — iškelia jų „ragus“, o „ragus visiems nedorėliams“ nulaužia. Esame įspėjami nekelti „savo rago į aukštybes“ — nesididžiuoti ir neišpuikti. Kadangi Jehova yra tas, kuris išaukština, atsakingas užduotis, duodamas bendruomenėje, turime priimti tarsi iš jo (Psalmyno 75:8 [75:7, Brb]).

76:10 (Jr, išnaša). Kaip „žmogaus įtūžis“ giria Jehovą? Leisdamas žmonėms rūstauti ant mūsų, kad esame jo tarnai, Dievas gali visa pakreipti į gera. Kad ir kokius sunkumus patirtume, jie vienaip ar kitaip naudingi. Jehova leidžia kentėti tik tol, kol ko nors pasimokome ir užsigrūdiname (1 Petro 5:10). O ką reiškia eilutės pabaiga „likusiais rūstavimais tu apsijuosi“? Jeigu tektų kentėti iki mirties, tai irgi teiktų gyrių Jehovai, nes kiti, matydami mus kantriai ištveriant, gali irgi imti šlovinti Dievą.

78:24, 25. Kodėl mana vadinama „grūdais iš dangaus“ ir „dangiškųjų būtybių duona“? Šie posakiai nenurodo, kad mana buvo angelų maistas, bet kadangi krito iš aukštybių, ji vadinama „grūdais iš dangaus“ (Psalmyno 105:40). Angelai, arba „dangiškosios būtybės“, gyvena danguje, todėl žodžiai „dangiškųjų būtybių duona“ gali reikšti, jog maną siuntė dangaus Dievas (Psalmyno 11:4). Be to, Jehova aprūpinti izraelitus mana galėjo per angelus.

82:1, 6. Kas vadinami „dievais“ ir „Aukščiausiojo sūnumis“? Abiem titulais nurodomi Izraelio teisėjai. Tai tinkama, nes teisėjai turėjo tarnauti Dievo kalbėtojais bei atstovais (Jono 10:33-36).

83:3 [83:2, Brb]. Ką reiškia žodžiai „kelia galvas“? Šis gestas byloja apie pasiruošimą parodyti galią ar imtis veiksmų — dažniausiai priešintis, kovoti ar išnaudoti.

Ko pasimokome:

73:2-5, 18-20, 25, 28. Neturime pavydėti bedieviams sėkmės ir sukti jų nuodėmingais keliais. Nedorėliai yra ant slidaus tako. Jų tikrai laukia žūtis. Kadangi valdant netobuloms valdžioms nedorybės išrauti neįmanoma, tuščiai vargtume  mėgindami patys ją pašalinti. Norint ištverti blogio pasaulyje mums, kaip ir Asafui, išmintinga „būti arti Dievo“ ir džiaugtis glaudžiu ryšiu su juo.

73:3, 6, 8, 27. Turime vengti girtis, aukštintis, šaipytis iš kitų, apgaudinėti. Nors tokie bruožai gali neva padėti kai ko pasiekti, jie smerktini.

73:15-17 (Jr). Jeigu ateina gluminančios mintys, nedera jų išsakyti viešai. Taip tik nuviltume kitus. Turime ramiai apmąstyti, kas mums kelia nerimą, ir bandyti išvaikyti sunkias mintis būdami drauge su bendratikiais (Patarlių 18:1).

73:21-24. Jeigu matydami tariamą nedorėlių gerovę širdyje apmaudautume, elgtumės tarsi neprotingi gyvuliai. Tokia reakcija impulsyvi, pagrįsta vien jausmais. Todėl vertėtų vadovautis Jehovos patarimais ir visiškai pasitikėti, kad jis rūpinsis mumis ir ‘laikys už dešinės rankos’. Be to, Jehova ‘priims į garbę’ — leis turėti su juo artimą ryšį.

77:6 (Brb). Jeigu nuoširdžiai domimės dvasinėmis tiesomis ir trokštame jas tyrinėti, rasime laiko studijoms ir apmąstymams. Kaip naudinga dėl to ieškoti progų pabūti vienumoje!

79:9. Jehova klausosi mūsų maldų, ypač jeigu meldžiame dėl jo vardo pašventinimo.

81:14, 17 [81:13, 16, Brb]. Klausydami Jehovos balso ir eidami jo keliais būsime labai palaiminti (Patarlių 10:22, Brb).

82:2, 5 (Brb). Dėl neteisybės „visi žemės pamatai svyruoja“. Neteisėti žmonių veiksmai griauna visuomenės stabilumą.

84:2-5, 11-13 [84:1-4, 10-12, Brb]. Psalmių rašytojai brangino Jehovos garbinimo vietą ir džiaugėsi galimybe jam tarnauti. Tai puikus pavyzdys mums.

86:5 (Brb). Kokie turime būti dėkingi, kad Jehova „pasiruošęs atleisti“! Jis ieško net menkiausios priežasties parodyti gailestingumą atgailaujančiam nusidėjėliui.

87:5, 6 (Brb). Ar gyvensiantieji žemės rojuje kada nors žinos vardus tų, kurie prikelti valdyti danguje? Šios eilutės rodo, jog tai tikėtina.

88:14, 15 [88:13, 14, Brb]. Jeigu Jehova ilgai neatsako į kokį nors mūsų prašymą, gali būti, kad nori matyti, ar iš tikrųjų esame jam atsidavę.

„DĖKOKITE JAM, ŠLOVINKITE JO VARDĄ“

(Psalmyno 90:1—106:48)

Pasvarstykime, kiek daug priežasčių girti Jehovą yra Psalmyno ketvirtoje knygoje. 90-oje psalmėje Mozė pabrėžia, koks praeinantis žmogaus gyvenimas, palyginus su „Amžių Karaliaus“ (1 Timotiejui 1:17). Psalmyno 91:2 Mozė vadina Jehovą „prieglauda ir tvirtove“ — savo saugumo Šaltiniu. Keliose tolesnėse psalmėse aptariamos puikios Dievo savybės, neprilygstamos mintys, nuostabūs darbai. Trys giesmės (Brb) pirmaisiais žodžiais skelbia, kad Jehova ėmė karaliauti (Psalmyno 93:1; 97:1; 99:1). Vadindamas Jehovą mūsų Kūrėju, psalmininkas ragina: „Dėkokite jam, šlovinkite jo vardą“ (Psalmyno 100:4).

Kaip turi elgtis valdovas, bijantis Jehovos? Į tai atsako 101 psalmė, sudėta karaliaus Dovydo. Tolesnėje psalmėje esame patikinami, kad Jehova „atsigręš į skurdžių maldavimą ir nepaniekins jų maldos“ (Psalmyno 102:18 [102:17, Brb]). 103 psalmė atkreipia mūsų dėmesį į Jehovos ištikimąją meilę ir gailestingumą. Primindamas apie daugybę Dievo veikalų žemėje psalmininkas  sušunka: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei!“ (Psalmyno 104:24). Paskutinės dvi ketvirtos knygos giesmės liaupsina Jehovą už jo nuostabius darbus (Psalmyno 105:2, 5; 106:7, 22).

Atsakymai į klausimus:

91:1, 2. Kas yra „Aukščiausiojo pastogė“ ir kaip galime joje gyventi? Tai simbolinė dvasinio saugumo vieta — sąlygos, kuriomis esame apsaugoti nuo dvasinės žalos. Tie, kurie nepasitiki Dievu, tokios apsaugos neturi. Jehova yra mūsų pastogė, jei laikome jį savo priebėga ir tvirtove, jei šloviname kaip visatos Visavaldį ir skelbiame gerąją naujieną apie Karalystę. Jaučiamės dvasiškai saugūs, nes žinome, kad Jehova visuomet pasiruošęs mums padėti (Psalmyno 90:1).

92:13 [92:12, Brb]. Kokia prasme teisieji „žaliuoja lyg palmės“? Palmė vaisius veda daug metų. Dievobaimingas žmogus panašus į palmę tuo, kad yra teisus Jehovos akyse ir nuolat neša „gerus vaisius“ — daro gerus darbus (Mato 7:17-20).

Ko pasimokome:

90:7, 8, 13, 14. Kai nusižengiame, mūsų santykiai su tikruoju Dievu visada pablogėja. Jam žinomos netgi slaptos nuodėmės. Tačiau jei nuoširdžiai atgailaujame ir paliekame blogą kelią, Jehova bus mums malonus ir ‘pasotins savo gerumu’.

90:10, 12. Kadangi gyvenimas trumpas, turime „skaičiuoti savo dienas“. Kaip? Svarbu įgyti „išmintingą širdį“ — elgtis protingai ir nugyventi likusias dienas ne tuščiai, o tarnaujant Jehovai. Dėl to būtina branginti laiką ir svarbiausiais laikyti dvasinius dalykus (Efeziečiams 5:15, 16; Filipiečiams 1:10).

90:17. Dera melsti, kad Jehova padarytų „sėkmingą mūsų rankų darbą“ ir palaimintų mūsų pastangas skelbimo tarnyboje.

92:14, 15 (Brb). Stropiai tyrinėdami Dievo Žodį ir nuolat bendraudami su Jehovos tauta, pagyvenusieji išlieka „sultingi ir žali“ — dvasiškai stiprūs, ir dėl to yra tikras bendruomenės turtas.

94:19. Nesvarbu, iš kur kiltų neramios mintys, skaitydami ir apmąstydami paguodos žodžius iš Biblijos nusiraminame.

95:7, 8. Klausydami Biblijos patarimo, jį brangindami ir noriai pritaikydami netapsime kietaširdžiai (Hebrajams 3:7, 8).

106:36, 37. Šiose eilutėse stabų garbinimas siejamas su aukojimu demonams. Tai rodo, kad garbinant stabus galima patekti demonų įtakon. Biblija ragina: „Sergėkitės stabų!“ (1 Jono 5:21).

„Šlovinkite Viešpatį!“

Paskutinės trys Psalmyno ketvirtos knygos giesmės baigiasi paraginimu: „Šlovinkite Viešpatį [„Jah“, NW]!“ Pati paskutinė psalmė šiuo paraginimu ir prasideda (Psalmyno 104:35; 105:45; 106:1, 48). Taigi frazė „Šlovinkite Viešpatį!“ Psalmyno ketvirtoje knygoje randama keletą kartų.

Girti Jehovą tikrai yra už ką. 73—106 psalmės teikia daug minčių apmąstymui, pripildo širdis dėkingumo mūsų dangiškajam Tėvui. Kai pagalvojame, ką jis jau padarė dėl mūsų ir ką padarys ateityje, argi nesame paskatinti girti Jehovą visomis savo jėgomis?

[Paveikslas 10 puslapyje]

Stengdamiesi „būti arti Dievo“, kaip ir Asafas, lengviau iškęsime blogį

[Paveikslas 11 puslapyje]

Faraonas pražuvo Raudonojoje jūroje

[Paveikslas 11 puslapyje]

Ar žinai, kodėl mana vadinama „dangiškųjų būtybių duona“?

[Paveikslas 13 puslapyje]

Kas padeda išsklaidyti neramias mintis?