Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2000 m. spalis

Kaip galima artintis prie Dievo

Kaip galima artintis prie Dievo

 Kaip galima artintis prie Dievo

„Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“, — sakoma Jokūbo 4:8. Paaukojęs savo Sūnų mūsų labui, Jehova Dievas parodė, kaip jis trokšta, kad žmogus turėtų su Juo glaudų ryšį.

ATSAKYDAMAS į šį meilingą pasiūlymą, apaštalas Jonas rašė: „Mes mylime [Dievą], nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jono 4:19). Tačiau tas, kuris nori artintis prie Dievo, privalo žengti anuos keturis ankstesniame straipsnyje paminėtus žingsnius panašiai kaip norėdamas suartėti su kitu žmogumi. Aptarkime juos.

Stebėkite nuostabias Dievo savybes

Dievas turi daug nuostabių savybių, iš kurių svarbiausios yra meilė, išmintis, teisingumas ir galia. Jo išmintis bei galia plačiai matoma bekraštėje visatoje ir mus supančiame pasaulyje — nuo milžiniškų galaktikų iki smulkučių atomų. Psalmininkas rašė: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą“ (Psalmyno 19:2; Romiečiams 1:20).

Be to, kūrinija atspindi Dievo meilę. Pavyzdžiui, mes sukurti taip, kad galėtume džiaugtis gyvenimu. Jis apdovanojo gebėjimu matyti spalvas, jausti skonį bei kvapą, mėgautis muzika, juoktis, džiaugtis grožiu bei daugybe kitų visiškai nebūtinų gyvybei palaikyti ypatybių. Be abejo, Dievas yra dosnus, geras, meilingas ir dėl šių savybių jis vadinamas „laimingu Dievu“ (1 Timotiejui 1:11, NW; Apaštalų darbų 20:35).

Jehova didžiuojasi, kad savo visavaldystę įgyvendina meilingai ir kad protingi kūriniai remia bei palaiko ją pirmiausia iš meilės jam (1 Jono 4:8). Nors Jehova yra visatos Valdovas, jis elgiasi su žmonėmis, ypač savo ištikimais tarnais, kaip mylintis tėvas su vaikais (Mato 5:45). Jis nieko negaili jų laimei (Romiečiams 8:38, 39). Jau minėjome, kad jis netgi atidavė savo viengimį Sūnų dėl mūsų gerovės. Dievas sukūrė mus ir siūlo amžiną gyvenimą iš meilės (Jono 3:16).

Jėzus padėjo mums gerai perprasti, koks yra Dievas, nes tobulai atspindėjo savo Tėvą (Jono 14:9-11). Jis buvo visiškai nesavanaudis, atidus, rūpestingas. Kartą Jėzui atvedė sunkiai kalbantį kurčių; galima įsivaizduoti, kaip nepatogiai jis jautėsi minioje. Įsidėmėtina, kad Jėzus pasivedėjo jį į šalį ir ten pagydė (Morkaus 7:32-35). Juk vertintumėte žmogų, gerbiantį kitą asmenį, jo orumą? Tuomet, daugiau žinodami apie Jehovą bei Jėzų, tikrai artintumėtės prie jų.

Apmąstykite Dievo savybes

Galbūt kuris nors žmogus turi gerų savybių, tačiau mums reikia galvoti apie jį, jei stengiamės suartėti. Taip dera daryti ir norint artintis prie Jehovos. Taigi antras svarbus suartėjimo žingsnis yra apmąstyti jo savybes. Karalius Dovydas, tikrai mylėjęs Dievą, „vyras pagal [Jehovos] širdį“, pasakė: „Prisimenu senąsias dienas, pergalvoju visus tavo darbus, svarstau, ką tavo rankos padarė“ (Apaštalų darbų 13:22; Psalmyno 143:5).

 Stebėdamas kūrinijos stebuklus arba skaitydamas Dievo Žodį, Bibliją, ar jūs kaip ir Dovydas apmąstote, ką matote bei skaitote? Įsivaizduokite sūnų, ką tik gavusį laišką iš savo visa širdimi mylimo tėvo. Ką jis darytų? Tikriausiai ne vien peržvelgtų akimis ir įmestų į stalčių, o atidžiai perskaitytų įsigilindamas į kiekvieną smulkmeną bei niuansą. Dievo Žodį irgi turime vertinti kaip psalmininkas, kuris giedojo: „Kaip aš branginu tavo Įstatymą! Mąstau apie jį visą dieną“ (Psalmyno 119:97).

Nuolat artimai bendraukite

Geras bendravimas yra visų tarpusavio santykių pagrindas. Tai reiškia kalbėti ir išklausyti — ne tik klausa, bet ir širdimi. Mes kalbame Kūrėjui melsdamiesi, tai yra pagarbiai kreipdamiesi į Dievą. Jehovai malonios maldos tarnų, kurie jį myli ir pripažįsta Jėzų Kristų jo pagrindiniu atstovu (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]; Jono 14:6, 14).

Praeityje Dievas kalbėjo žmonėms įvairiopai — per regėjimus, sapnus, angelus. Dabar jis kalba per savo rašytinį Žodį, Šventąją Bibliją (2 Timotiejui 3:16). Rašytinis Žodis turi daug pranašumų. Viena, jame galima bet kada ieškoti patarimo. Kaip ir laišką, jį galima skaityti ne kartą. Skirtingai nuo žodinio pasakojimo, jam negresia iškraipymai. Tad į Bibliją galite žiūrėti kaip į didelį savo mylimo dangiškojo Tėvo laiškų rinkinį ir skaitydami visus tuos laiškus kasdien klausykitės, ką jis kalba jums (Mato 4:4).

Pavyzdžiui, Biblija nurodo, kas, Jehovos požiūriu, gera ir bloga. Joje rašoma, kokį tikslą jis yra numatęs žmonijai ir žemei. Ji pasakoja apie Jehovos elgesį su įvairiausiais žmonėmis bei tautomis — nuo ištikimų garbintojų iki aršių priešų. Iš tokio Dievo bendravimo su žmonėmis aprašymo išryškėja labai detalūs jo asmenybės bruožai: meilė, džiaugsmas, liūdesys, nusivylimas, rūstybė, gailestingumas, rūpestingumas — ištisas jo minčių bei jausmų spektras bei juos sukeliančios priežastys ir visa perteikta taip, kad žmonės lengvai suprastų (Psalmyno 78:3-7).

Kaip galite semtis naudos perskaitę dalį Dievo Žodžio? Svarbiausia — kaip suartėti su Dievu? Pirmiausia apmąstykite, ką perskaitėte ir sužinojote apie Dievą kaip asmenį, kad turinio esmė prasiskverbtų į jūsų širdį. Paskui išsakykite maldoje Jehovai savo mintis ir slapčiausius jausmus apie tai, ką perskaitėte ir kaip pritaikysite žinias. Tai ir yra bendravimas. Be abejo, jei reikia, galite ir kitką paminėti savo maldoje.

Bendradarbiaukite su Dievu

Biblijoje sakoma, kad kai kurie ištikimi senovės vyrai vaikščiojo su tikruoju Dievu (Pradžios 6:9, Brb; 1 Karalių 8:25, Brb). Ką tai reiškia? Esmė ta, kad jie kasdien gyveno taip it Dievas būtų buvęs šalia. Aišku, jie buvo nuodėmingi, tačiau gerbė Dievo įstatymus bei principus ir savo gyvenimą derino su Dievo tikslu. Jehovai tokie žmonės  artimi ir, pasak Psalmyno 32:8, jis rūpinasi jais: „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis.“

Jehova ir jums gali tapti artimu draugu — tuo, kuris vaikščioja drauge, rūpinasi jumis ir duoda tėviškų patarimų. Pranašas Izaijas sakė, kad Jehova ‛moko, kas naudinga ir veda keliu, kuriuo dera eiti’ (Izaijo 48:17). Patyrę tokią malonę, jausime kaip ir Dovydas Jehovos artumą, tarsi jis būtų „[mūsų] dešinėje“ (Psalmyno 16:8).

Dievo vardas — jo savybių atspindys

Daugelyje religijų bei gausėjančiuose Biblijos vertimuose nevartojamas ir negarsinamas asmeninis Dievo vardas (Psalmyno 83:19 [83:18, Brb]). Tačiau hebrajiškame originale tas vardas — Jehova — randamas apie 7000 kartų! (Šiuo požiūriu dauguma  Biblijos vertėjų nėra nuoseklūs, nes pašalina Dievo vardą, tačiau nepraleidžia pradiniame tekste paminėtų netikrų dievų vardų, kaip antai Baalas, Belis, Merodachas, net Šėtonas.)

Kai kurie mano, kad praleisti Dievo vardą yra smulkmena. Tačiau pasvarstykite štai ką: sunkiau ar lengviau palaikyti artimus, malonius santykius su bevardžiu asmeniu? Tokiais titulais kaip Dievas bei Viešpats (vartojami ir kreipiantis į netikrus dievus) galima pabrėžti Jehovos galią, valdžią, padėtį, tačiau visų aiškiausiai jis pristatomas tik asmeniniu vardu (Išėjimo 3:15, NW; 1 Korintiečiams 8:5, 6). Tikrojo Dievo asmenvardis atspindi jo savybes bei bruožus. Teologas V. Lauris teisingai tvirtina: „Žmogus, nežinąs Dievo vardo, iš tikrųjų jo nepažįsta.“

Štai kaip buvo su Marija, Australijoje gyvenančia nuoširdžia katalike. Jehovos liudytojai, pirmąkart apsilankę pas Mariją, parodė Dievo vardą Biblijoje. Kaip ji reagavo? „Pirmą sykį pamačiusi Dievo vardą Biblijoje, apsiverkiau iš susijaudinimo, kad sužinojau ir galiu vartoti asmeninį Dievo vardą.“ Toliau studijuodama Bibliją, Marija pažino Jehovą kaip asmenį ir ugdėsi su juo nenutrūkstamą ryšį.

Tikrai įmanoma ‛artintis prie Dievo’ net nematant jo akimis. Jį, nepaprastai puikų asmenį, galime „regėti“ protu bei širdimi ir taip puoselėti savo meilę jam. Tokia meilė yra „tobulas vienybės raištis“ (Kolosiečiams 3:14, NW).

[Rėmelis/paveikslas 6 puslapyje]

Jehova atsako į mūsų meilę

SANTYKIAI — tai abipusis bendravimas. Jei mes artinamės prie Dievo, jis irgi artinasi prie mūsų. Atkreipkime dėmesį į jo jausmus Simeonui ir Onai — Biblijoje paminėtiems puikiems pagyvenusiems žmonėms. Evangelistas Lukas rašo, kad Simeonas buvo „teisus ir dievobaimingas vyras“, laukiantis Mesijo. Jehova įsidėmėjo puikias Simeono savybes, todėl parodė meilę tam brangiam senoliui ir pasakė, kad ‛jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Mesiją’. Jehova ištesėjo pažadą ir pasiuntė Simeoną pamatyti kūdikio Jėzaus, tėvų atnešto į Jeruzalės šventyklą. Sujaudintas ir be galo dėkingas Simeonas apglėbė kūdikį ir meldėsi: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą“ (Luko 2:25-35).

„Tuo pat metu“ Jehova parodė savo meilę 84 metų Onai, kurią irgi atvedė pas Jėzų. Biblijoje sakoma, kad ši našlaujanti puiki moteris nesitraukdavo iš šventyklos tarnaudama Jehovai. Ji kaip ir Simeonas labai dėkojo Jehovai už jo nepaprastą gerumą, paskui kalbėjo apie kūdikį „visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Luko 2:36-38).

Jehova matė karštą Simeono ir Onos meilę jam, dievobaimingumą bei domėjimąsi jo tikslo įgyvendinimu. Ar tokia Biblijos informacija neskatina artintis prie Jehovos?

Jėzus kaip ir jo Tėvas irgi įžvelgdavo, koks iš tikrųjų žmogaus vidus. Mokydamas šventykloje, jis pastebėjo „beturtę našlę“, kuri paaukojo tik „du smulkius pinigėlius“. Kitiems jos auka būtų atrodžiusi bevertė, tačiau Jėzus taip nemanė. Jis pagyrė moterį, nes ji atidavė viską, ką turėjo (Luko 21:1-4, Brb). Todėl ir mes galime būti tikri, jog esame brangūs Jehovai ir Jėzui, jei aukojame jiems, kas geriausia, — nesvarbu, didelė ar maža ta dovana.

Dievas džiaugiasi tais, kurie jį myli, tačiau liūdi, kai žmonės nusisuka nuo jo ir nueina klystkeliais. Pradžios 6:6 sakoma, kad Jehova „gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį“ dėl žmonių nedorybių prieštvaniniame Nojaus dienų pasaulyje. Vėliau neklusnūs izraelitai, Psalmyno 78:41 žodžiais tariant, vis „gundė ir gundė Dievą, Izraelio Šventajam skaudino širdį“. Dievas nėra abejinga, bejausmė „pirminė priežastis“. Jis — asmuo, kurio jausmai tvirti ir neatbukę nuo netobulumo kaip mūsų.

[Paveikslai 7 puslapyje]

Viena, kaip galime artintis prie Jehovos, — apmąstyti jo kūrybą