Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. rugpjūtis

 IŠ MŪSŲ ARCHYVŲ

„Kada bus kitas kongresas?“

„Kada bus kitas kongresas?“

MEKSIKAS. 1932-ųjų lapkričio pabaiga. Vos prieš savaitę šiame judriame, daugiau nei milijoną gyventojų turinčiame mieste įrengti pirmieji elektriniai šviesoforai. Bet šiandien žmones jaudina kita naujiena. Miesto žurnalistai su fotoaparatais sugužėję į geležinkelio stotį, kur laukia atvykstant ypatingo svečio – tuometinio „Sargybos bokšto“ bendrijos prezidento Džozefo Rezerfordo. Čia susirinkę ir vietiniai Jehovos liudytojai, pasiruošę šiltai sutikti savo brolį. Jis atvažiuoja išties džiugia proga – dalyvauti trijų dienų kongrese, į kurį susirinks liudytojai iš visos Meksikos.

„Aukso amžiuje“ buvo rašoma: „Be abejonės, šis kongresas įeis į istoriją ir labai daug prisidės prie to, kad Tiesa toliau skintųsi kelią Meksikoje.“ Sambūryje dalyvavo vos 150 žmonių, tad galbūt kyla klausimas: kuo šis kongresas toks įsimintinas?

Iki tol Karalystės žinios skelbimo darbas Meksikoje davė ne itin daug vaisių. Nedideli suvažiavimai buvo rengiami jau nuo 1919-ųjų, vis dėlto tolesniais metais bendruomenių skaičius smuktelėjo. Kai 1929 metais Meksike buvo atidarytas bendrijos filialas, rodėsi, kad padėtis pasitaisys. Tačiau atsirado keletas kliuvinių. Vienas kolporteris, perspėtas nepainioti evangelizacijos darbo su verslu, smarkiai įsižeidė ir palikęs organizaciją įkūrė savo Biblijos studijų grupę. Maždaug tuo metu naujojo filialo prižiūrėtojas ėmė elgtis nekrikščioniškai ir iš pareigų turėjo būti pašalintas. Ištikimiems Jehovos liudytojams Meksikoje labai reikėjo dvasinio pastiprinimo.

Tokio pastiprinimo jie kaip tik ir sulaukė per brolio Rezerfordo apsilankymą. Jis pasakė porą įkvepiančių kalbų kongrese ir perskaitė penkias įtaigias radijo paskaitas. Tai buvo pirmas kartas, kai geroji naujiena apskriejo Meksiką radijo bangomis. Po kongreso evangelizacijos darbą ėmė koordinuoti naujai paskirtas filialo prižiūrėtojas. Liudytojai, įkvėpti jėgų, su Jehovos pagalba toliau uoliai darbavosi.

1941-ųjų kongresas Meksike

Kitąmet buvo surengtas ne vienas, o du kongresai: uostamiestyje Verakruse ir sostinėje Meksike. Evangelizuotojų triūsas ėmė duoti gerų rezultatų. 1931 metais šalyje buvo 82 skelbėjai, o po dešimtmečio tas skaičius jau buvo išaugęs dešimt kartų. Į 1941-ųjų kongresą Meksike susirinko net tūkstantis dalyvių.

„JIE UŽPLŪDO GATVES“

1943-iaisiais dvylikoje Meksikos miestų vyko kongresas „Laisvoji tauta“. * Liudytojai jį reklamavo dėvėdami vadinamuosius sumuštinius – porą sujungtų plakatų, kuriuos reikėdavo persimesti per pečius, kad vienas būtų ant krūtinės,  kitas ant nugaros. Tokį viešo liudijimo metodą skelbėjai naudojo nuo 1936 metų.

Eitynės su „sumuštiniais“ Meksike. Nuotrauka laikraštyje (1944 m.)

Meksike eitynės su „sumuštiniais“ buvo tokios sėkmingos, kad sulaukė laikraščio La Nación dėmesio. Jis rašė: „Pirmąją [kongreso] dieną jų [liudytojų] buvo paprašyta pakviesti daugiau žmonių. Kitą dieną jie jau nebetilpo į salę.“ Tokia eitynių sėkme visai nesidžiaugė Katalikų bažnyčia ir liudytojams visaip priešinosi. Tačiau skelbėjai nepabūgo ir toliau drąsiai ėjo į gatves. Kitame minėto laikraščio straipsnyje buvo rašoma: „Juos matė visas miestas. [...] Vyrus, taip pat moteris, paverstus reklaminiais „sumuštiniais“.“ Straipsnyje puikavosi mūsų brolių, einančių Meksiko gatvėmis, nuotrauka. Po ja buvo prierašas „Jie užplūdo gatves“.

„MINKŠČIAU IR ŠILČIAU NEI ANT BETONINIŲ GRINDŲ“

Anuomet dauguma liudytojų turėjo nemažai aukotis, kad dalyvautų kuriame nors iš keleto šalyje rengiamų kongresų. Daug kas atvykdavo iš atokių kaimų, iki kurių nebuvo nutiesta jokio kelio, ką jau kalbėti apie geležinkelį. Viena bendruomenė rašė: „Vienintelė linija, kuri praeina netoli mūsų, yra telegrafo linija.“ Kad pasiektų artimiausią geležinkelio stotį, iš kur galėtų nuvažiuoti į kongreso miestą, delegatams tekdavo joti ant mulų arba ne vieną dieną keliauti pėsčiomis.

Dauguma liudytojų gyveno neturtingai, vos išgalėdavo susimokėti už kelionę į vieną pusę. Kelionei namo pinigų nebelikdavo. Atvykę į kongresą, daugelis apsistodavo pas vietinius bendratikius. Šie svetingai atverdavo savo namų duris. Kiti nakvodavo Karalystės salėse. Sykį apie devyniasdešimt kongreso dalyvių apsistojo filiale, kur eilėmis buvo sustatytos „lovos“ – kiekvienam po dvidešimt dėžių su knygomis. Kaip rašoma „Metraštyje“, dėkingi svečiai sakė, kad ant knygų miegoti buvo „minkščiau ir šilčiau nei ant betoninių grindų“.

Tuos džiugius sambūrius liudytojai labai vertino ir buvo pasiryžę aukotis, kad tik galėtų juose dalyvauti. Šiandien Meksikoje gerosios naujienos skelbėjų skaičius sparčiai artėja prie milijono ir dėkinga jų dvasia nė kiek negęsta. * 1949 metais Meksikos filialo ataskaitoje buvo rašoma: „Sunkumai, kuriuos jie patiria, neslopina jų teokratinės dvasios. Po kiekvieno sambūrio broliai dar ilgai apie jį šneka, be to, nuolat klausinėja: „Kada bus kitas kongresas?“ Ir šiandien apie brolius Meksikoje galima pasakyti tą patį. (Iš mūsų archyvų Centrinės Amerikos filiale.)

^ pstr. 9 1944-ųjų „Metraštyje“ buvo rašoma, kad šis kongresas „išgarsino Jehovos liudytojus visoje Meksikoje“.

^ pstr. 14 2016 metais Meksikoje į Minėjimą susirinko 2 262 646 dalyviai.