Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. rugpjūtis

 GYVENIMO ISTORIJA

Ištverdami mėginimus laimime daug gera

Ištverdami mėginimus laimime daug gera

„ESI beširdis tėvas, – mane bandė protinti KGB pareigūnas. * – Palikai nėščią žmoną vieną su dukrele. Kas jas išmaitins? Kas jomis pasirūpins? Mesk tą reikalą ir grįžk namo!“ Aš atsakiau: „Ne, aš šeimos nepalikau. Tai jūs mane suėmėt! Ir už ką?“ Pareigūnas atšovė: „Nėra didesnio nusikaltimo nei būti Jehovos liudytoju.“

Šis pokalbis vyko 1959 metais viename kalėjime Rusijos mieste Irkutske. Norėčiau papasakoti, kodėl mudu su žmona Marija buvome pasiryžę „kentėti dėl teisumo“ ir kaip už ištikimybę mums buvo atlyginta (1 Pt 3:13, 14).

Gimiau 1933-iaisiais Ukrainoje, Zolotnykų kaime. 1937 metais iš Prancūzijos atvyko mano teta su vyru. Jiedu buvo Jehovos liudytojai ir mums paliko dvi „Sargybos bokšto“ bendrijos išleistas knygas: Valdžia ir Išgelbėjimas. Tos knygos vėl įžiebė mano tėvo tikėjimą. Deja, 1939 metais jis sunkiai susirgo. Bet prieš mirdamas mamai pasakė: „Čia tiesa. Mokyk jos mūsų vaikus.“

SIBIRAS – NAUJA TARNYBOS TERITORIJA

1951 metų balandį valdžia ėmė tremti liudytojus iš vakarinės Sovietų Sąjungos dalies į Sibirą. Mano mama, aš ir mano jaunesnis brolis Grigorijus buvome deportuoti iš Ukrainos. Traukiniu išvažiavome į Tuluno miestą Sibire, už maždaug šešių tūkstančių kilometrų. Po poros savaičių mano vyresnis brolis Bogdanas atvyko į stovyklą netoliese esančiame Angarsko mieste. Jis buvo nuteistas 25 metams sunkiųjų darbų.

Kartu su mama ir Grigorijumi skelbėme gerąją naujieną gyvenvietėse aplink Tuluną. Turėjome būti išradingi. Pavyzdžiui, žmonių klausdavome: „Gal žinote, kas norėtų parduoti karvę?“ Suradę potencialų pardavėją, su juo įsišnekėdavome, kokie nuostabūs padarai yra karvės. Neilgai trukus jau kalbėdavome apie Kūrėją. Vienas laikraštis net rašė, jog liudytojus galima atpažinti iš to, kad jie klausinėja apie karves. Bet iš tiesų mes ieškojome ne karvių, o avių. Turiu omenyje, žmonių, kurie būtų romūs lyg avys. Kaip smagu buvo toje niekam nepaskirtoje teritorijoje rasti nuolankių ir svetingų Biblijos studijuotojų! Šiandien Tulune yra bendruomenė, sudaryta iš daugiau nei šimto skelbėjų.

KAIP MARIJOS TIKĖJIMAS BUVO IŠBANDYTAS

Mano žmona Marija sužinojo tiesą Ukrainoje, siaučiant Antrajam pasauliniam karui. Kai jai  buvo aštuoniolika, vienas KGB pareigūnas ėmė prie jos priekabiauti ir visaip kalbino jam atsiduoti. Bet Marija nedvejodama atmesdavo jo pasiūlymus. Vieną dieną grįžusi namo ji rado tą vyriškį gulintį jos lovoje ir nuo jo pabėgo. Pareigūnas įsiutęs pagrasino pasodinti ją į kalėjimą už tai, kad yra liudytoja. 1952-aisiais taip ir atsitiko – Mariją nuteisė dešimčiai metų. Ji jautėsi kaip Juozapas, įkalintas už savo dorą elgesį (Pr 39:12, 20). Vairuotojas, kuris vežė Mariją iš teismo salės į kalėjimą, pasakė: „Nebijok. Daug žmonių, nors ir patenka už grotų, grįžta nepraradę savo orumo.“ Šie žodžiai Mariją sustiprino.

Tais pačiais metais Marija buvo išsiųsta į darbo stovyklą Rusijoje netoli Gorkio miesto (dabar Žemutinis Naugardas). Ten ją pristatė rauti kelmus, kartais net per speigą. Dėl to labai pablogėjo Marijos sveikata. Laimei, 1956 metais ji atgavo laisvę ir išvyko į Tuluną.

TOLI NUO ŽMONOS IR VAIKŲ

Kai iš bendratikio sužinojau, kad į Tuluną atvyksta viena mūsų sesė, sėdau ant dviračio ir numyniau į autobusų stotelę. Norėjau ją pasitikti ir pasisiūlyti panešėti daiktus. Toji sesė buvo Marija. Nuo pat pirmo mūsų susitikimo ji krito man į akį. Vis dėlto, kad laimėčiau jos širdį, turėjau gerokai pasistengti. Galiausiai man pavyko ir 1957 metais susituokėme. Kitąmet mums gimė Irina. Bet savo pirmagime džiaugiausi neilgai. 1959 metais už Bibliją aiškinančių leidinių spausdinimą mane suėmė. Pusmetį pratūnojau vienutėje. Kad neprarasčiau vidinės ramybės, nuolat melsdavausi, giedodavau Karalystės giesmes, mėgindavau įsivaizduoti, kaip skelbčiau, jei atgaučiau laisvę.

Lageryje (1962 m.)

Sykį kalėjime, kai mane tardė, pareigūnas užriko: „Greit mes jus sutrypsim lyg kokius peliūkščius ant aslos!“ Aš atsiliepiau: „Jėzus pasakė, kad geroji naujiena apie Karalystę bus paskelbta visoms tautoms ir niekas tam nesukliudys.“ Tada tardytojas griebėsi naujos taktikos: kaip minėjau pasakojimo pradžioje, visaip mane įkalbinėjo, kad tikėjimo atsižadėčiau. Nepasidaviau nei grasinimams, nei įtikinėjimams. Mane tada nuteisė septyneriems metams sunkiųjų darbų netoli Saransko esančiame lageryje. Ten važiuodamas sužinojau, kad mums gimė antra dukrelė – Olga. Nors buvau taip toli nuo Marijos ir savo mažųjų, mane guodė mintis, kad abu su žmona likome ištikimi Jehovai.

Marija su dukromis Olga ir Irina (1965 m.)

Kartą per metus Marija traukiniu atvažiuodavo manęs aplankyti, nors kelionė iš Tuluno į Saranską ir atgal trukdavo dvylika dienų. Kasmet ji atveždavo man naują porą batų. Kulnuose rasdavau paslėptus naujausius Sargybos bokšto numerius. Vienas Marijos apsilankymas man buvo itin įsimintinas – drauge ji atsivežė ir mūsų mergaites. Tik įsivaizduokite, koks buvau laimingas galėdamas su jomis pabūti!

NAUJOS VIETOS, NAUJI IŠŠŪKIAI

1966 metais išėjau į laisvę ir su šeima persikėlėme į Armavirą, esantį netoli Juodosios jūros. Ten susilaukėme sūnų Jaroslavo ir Pavelo.

 Gana greitai KGB pareigūnai mūsų namuose ėmė daryti kratas. Krikščioniškos literatūros ieškojo visur, net tarp karvių pašaro. Sykį per vieną kratą pasitaikė karšta diena. Pareigūnus mušė prakaitas, be to, jų uniformos buvo apdulkėjusios. Marijai pagailo tų vyrų, juk jie tik vykdė įsakymus. Ji įpylė jiems kompoto, atnešė šepetį drabužiams nuvalyti, dubenį vandens ir rankšluosčių. Vėliau, kai atvyko KGB viršininkas, pareigūnai jam papasakojo, kaip gražiai Marija pasielgė. Pareigūnams pasišalinus, viršininkas mums nusišypsojo ir pamojavo. Džiaugėmės, kad mums pavyko nugalėti bloga gerumu (Rom 12:21).

Nors kratos nesiliovė, Armavire ir toliau liudijome. Taip pat palaikydavome gretimame Kurganinsko mieste įsikūrusią bendratikių grupelę. Kaip smagu, kad šiandien Armavire veikia šešios bendruomenės, o Kurganinske – keturios.

Per daugelį metų būdavo momentų, kai dvasiškai pasilpdavome. Bet esu dėkingas Jehovai, kad per ištikimus brolius mus pataisydavo ir sustiprindavo (Ps 130:3). Rimtų išbandymų patirdavome ir kai į bendruomenes slapčiomis įsiskverbdavo KGB agentai. Jie atrodė uolūs krikščionys, aktyviai dalyvaudavo evangelizacijos darbe. Kai kurie mūsų organizacijoje net gavo atsakingų pareigų. Vis dėlto ilgainiui paaiškėdavo, kas jie tokie.

1978-aisiais Marija, būdama 45-erių, vėl pastojo. Kadangi ji sirgo lėtine širdies liga, gydytojai, baimindamiesi dėl jos gyvybės, įtikinėjo ją darytis abortą. Marija nesutiko. Tada kai kurie gydytojai ėmė ligoninėje ją sekioti, norėdami sušvirkšti jai preparatą, sukeliantį priešlaikinį gimdymą. Kad apsaugotų savo dar negimusį vaikelį, Marija iš ligoninės pabėgo.

Maždaug tuo metu KGB liepė mums palikti miestą. Todėl išvykome į Estiją, vieną iš Sovietų Sąjungos respublikų. Įsikūrėme gyvenvietėje netoli Talino. Gydytojų prognozės nepasitvirtino ir Taline Marija sėkmingai pagimdė sveiką berniuką. Pavadinome jį Vitalijumi.

Vėliau iš Estijos persikėlėme į pietų Rusijoje esantį Nezlobnajos kaimą. Liudyti turėjome apdairiai. Skelbdavome aplinkiniuose kurortuose, į kuriuos suvažiuodavo žmonės iš visos šalies. Čionai jie atvykdavo pataisyti sveikatos, bet ne vienas namo grįždavo su amžino gyvenimo viltimi.

MEILĘ JEHOVAI SKIEPIJAME VAIKŲ ŠIRDYJE

Mes labai stengėmės savo vaikų širdyje įskiepyti meilę Jehovai ir troškimą jam tarnauti. Dažnai kviesdavomės į svečius bendratikius, kurie vaikams darytų gerą įtaką. Vienas jų buvo mano brolis Grigorijus. Nuo 1970 iki 1995 metų jis tarnavo rajono prižiūrėtoju. Kadangi Grigorijus buvo linksmo būdo ir turėjo gerą humoro jausmą, jo apsilankymais visa šeima labai džiaugdavosi. Su svečiais dažnai žaisdavome Biblijos žaidimus. Šitaip mūsų vaikai pamėgo joje užrašytus pasakojimus.

Mano sūnūs su žmonomis.

Antroje eilėje iš kairės: Jaroslavas, Pavelas, Vitalijus.

Pirmoje eilėje: Aliona, Raisa, Svetlana.

 1987 metais mūsų sūnus Jaroslavas persikėlė į Rygą, kur galėjo laisviau skelbti gerąją naujieną. Bet kai nesutiko atlikti karo tarnybos, buvo nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo. Jam teko kalėti devyniuose kalėjimuose. Mano pasakojimai apie tai, ką pats patyriau nelaisvėje, padėjo jam nepalūžti. Vėliau jis ėmėsi pionieriaus tarnybos. 1990 metais mūsų sūnus Pavelas, tada devyniolikmetis, išreiškė norą tarnauti pionieriumi Sachaline – saloje šiauriau Japonijos. Iš pradžių nenorėjome, kad sūnus ten išvyktų. Visoje saloje darbavosi vos dvidešimt skelbėjų ir nuo mūsų namų iki ten buvo daugiau nei devyni tūkstančiai kilometrų. Bet galiausiai Pavelą išleidome ir tai buvo geras sprendimas. Žmonės tenai mielai klausėsi žinios apie Karalystę. Per keletą metų saloje buvo įkurtos aštuonios bendruomenės. Sachaline Pavelas tarnavo iki 1995-ųjų. Tuo metu mūsų jauniausias sūnus Vitalijus tebebuvo namie. Nuo pat vaikystės jis mėgo skaityti Bibliją. Keturiolikos Vitalijus pradėjo pionieriaus tarnybą. Porą metų pionieriumi drauge su juo tarnavau ir aš. Tai buvo puikus metas. Devyniolikmetį Vitalijų paskyrė specialiuoju pionieriumi ir jis išvyko iš namų.

Vienas KGB pareigūnas 1952 metais Marijai pasakė: „Arba atsižadi savo tikėjimo, arba dešimt metų sėdėsi kalėjime. Kai išeisi, būsi sena ir vieniša.“ Bet viskas susiklostė kitaip. Jautėme, kaip mus myli Jehova, vaikai ir daugybė tų, kam padėjome sužinoti tiesą. Mudu su Marija džiaugėmės galėdami apsilankyti ten, kur tarnavo mūsų vaikai. Matėme, kokie dėkingi žmonės yra mūsų atžaloms už tai, kad padėjo jiems pažinti Jehovą.

ESU DĖKINGAS JEHOVAI UŽ JO GERUMĄ

1991 metais Jehovos liudytojų veikla šalyje buvo įteisinta. Tokie pokyčiai visiems įkvėpė dar daugiau ryžto liudyti. Mūsų bendruomenė net nusipirko autobusą, kad galėtume kas savaitgalį važiuoti į aplinkinius miestelius ir kaimus.

Su žmona (2011 m.)

Džiaugiuosi, kad Jaroslavas su žmona Aliona ir Pavelas su žmona Raisa tarnauja Betelyje, o Vitalijus su žmona Svetlana dirba keliaujamąjį darbą. Vyresnioji dukra Irina su šeima gyvena Vokietijoje. Jos vyras Vladimiras ir trys sūnūs tarnauja vyresniaisiais. Mūsų dukra Olga gyvena Estijoje ir dažnai man paskambina. Liūdna, bet 2014-aisiais mano brangi žmona Marija mirė. Kaip laukiu prikėlimo, kai vėl galėsiu ją pamatyti! Dabar gyvenu Belgorode. Čionykščiai bendratikiai mane labai palaiko.

Per ilgus tarnystės metus supratau, kad ištikimybė Jehovai gali daug kainuoti, bet ramybė, kurią jis teikia, nepalyginti vertingesnė už visa, ką tenka paaukoti. Tai, ką su žmona patyrėme likdami tvirti tikėjimu, pranoko mūsų lūkesčius. 1991-aisiais, prieš subyrant Sovietų Sąjungai, joje darbavosi kiek daugiau nei 40 tūkstančių skelbėjų. Dabar šalyse, kurios priklausė Sovietų Sąjungai, yra per 400 tūkstančių evangelizuotojų. Man jau 83-eji, tebetarnauju vyresniuoju. Jehova visada teikė man jėgų ištverti ir mane labai dosniai apdovanojo (Ps 13:6 [13:5, 6, Brb]).

^ pstr. 4 KGB – Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo komiteto pavadinimo santrumpa rusų kalba.