Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. birželis

Jehova guodžia mus visuose mūsų suspaudimuose

Jehova guodžia mus visuose mūsų suspaudimuose

„Visokios paguodos Dievas [...] guodžia mus visuose mūsų suspaudimuose“ (2 KOR 1:3, 4).

GIESMĖS: 33, 41

1, 2. Kaip Jehova guodžia mus mūsų suspaudimuose ir kokį pažadą randame jo Žodyje?

VIENAS jaunas nevedęs brolis daug galvojo apie Biblijos žodžius iš 1 Korintiečiams 7:28, kur pasakyta, kad susituokusieji „turės kūno vargų“. Priėjęs prie vyresniojo, jau sukūrusio šeimą, jis paklausė: „Apie kokius kūno vargus toje eilutėje kalbama ir kaip tuos vargus turėčiau pakelti, jei susituokčiau?“ Prieš atsakydamas vyresnysis paragino jaunuolį pamąstyti apie kitus apaštalo Pauliaus žodžius, būtent, kad Jehova yra „visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus visuose mūsų suspaudimuose“ (2 Kor 1:3, 4).

2 Jehova, be abejonės, yra rūpestingas dangiškasis Tėvas, guodžiantis mus, kai užklumpa bėdos. Tu, galimas dalykas, esi ne kartą pajautęs, kaip Jehova tave remia ir veda. Dažniausiai jis tai daro per savo Žodį. Galime būti tikri, kad kaip senovėje, taip ir dabar savo tarnams jis nori paties geriausio. (Perskaityk Jeremijo 29:11, 12.)

3. Kokius klausimus aptarsime?

 3 Kovoti su problema paprastai būna lengviau, jei žinome, kokia jos priežastis ar kokiomis aplinkybėmis ta problema gali rastis. Tai pasakytina ir apie šeimyninio gyvenimo sunkumus. Kas tad gali sukelti sutuoktiniams „kūno vargų“, apie kuriuos kalbėjo Paulius? Kokie pavyzdžiai iš senovės ir šių laikų padės mums rasti paguodos, kai sunku? Žinodami atsakymus į šiuos klausimus, lengviau pakelsime visokius suspaudimus.

KOKIE TIE „KŪNO VARGAI“?

4, 5. Kokių „kūno vargų“ gali turėti sutuoktiniai?

4 Įsteigdamas pirmųjų žmonių santuoką Dievas pasakė: „Vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“ (Pr 2:24). Aišku, šiandieną žmonės yra netobuli (Rom 3:23). Todėl vyras ir moteris, sukūrę šeimą, gali tikėtis patirti sunkumų. Štai moteris prieš ištekėdama turbūt labiausiai klausė tėvų. Bet, pasak Dievo Žodžio, dabar jos galva – vyras (1 Kor 11:3). Toks pokytis ne visiems jaunavedžiams būna lengvas. Vyrui iš pradžių gali būti sunkoka imtis šeimos galvos pareigų. O žmona gali ir toliau laikyti tėvus didesniu autoritetu už vyrą. Šeimyninio gyvenimo pradžioje santykiai su uošviais gali kelti įtampą ir sudaryti papildomų sunkumų.

5 Naujų rūpesčių šeimoje atsiranda ir kai žmona praneša, kad laukiasi. Sutuoktiniai, žinoma, džiaugiasi, kad turės vaikelį, bet kartu ir nuogąstauja, ar nėštumo laikotarpiu nenutiks nieko bloga, ar kūdikis gims sveikas. Jiedu taip pat supranta, kad padaugės išlaidų. Vaikeliui gimus, į tėvų gyvenimą ateina dar daugiau permainų. Didžiąją dalį laiko mama turbūt praleis rūpindamasi kūdikiu, todėl vyras iš pradžių gali jaustis užmirštas. Be to, tapus tėvu jam tenka didesnė atsakomybė – pasirūpinti, kad ne tik žmona, bet ir jųdviejų vaikelis turėtų visa, ko reikia.

6–8. Kaip neretai jaučiasi sutuoktiniai, negalintys susilaukti vaikų?

6 Kai kurios sutuoktinių poros susiduria su kitokiu rūpesčiu: jie labai norėtų vaikų, bet niekaip jų nesusilaukia. Moterys, negalinčios pastoti, dažnai jaučia didžiulį sielvartą (Pat 13:12). Biblijos laikais nevaisingumas paprastai buvo laikomas nelaime ir gėda. Antai Rachelė, Jokūbo žmona, jautėsi labai prislėgta, matydama, kad jos sesuo gali susilaukti vaikų, o ji pati – ne (Pr 30:1, 2). Misionierių, tarnaujančių šalyse, kur įprasta turėti didelę šeimą, neretai paklausia, kodėl šie neturi vaikų. Nors jie mandagiai ir logiškai paaiškina klausiantiems, būna, jog vis tiek išgirsta: „Vaje, mes už jus melsimės.“

7 Trumpai pakalbėkime, ką teko išgyventi vienai sesei iš Anglijos. Ji labai norėjo vaikų, bet iki menopauzės taip ir nepastojo. Supratusi, kad šioje santvarkoje nebepagimdys, sesė jautėsi sugniuždyta. Taigi abu su vyru nutarė įsivaikinti. Net ir tada ji sakė: „Mane vis tiek slėgė sielvartas. Žinojau, kad įsivaikinti – ne tas pats, kas pačiai pagimdyti vaiką.“

8 Biblijoje, tiesa, sakoma, kad krikščionė bus „apsaugota vaikų gimdymu“ (1 Tim 2:15, išnaša). Bet tai nereiškia, kad amžiną gyvenimą moteris užsitikrins vien todėl, kad pagimdė vaikų. Minėtoje eilutėje norėta pasakyti,  kad augindama atžalas ir rūpindamasi namų židiniu moteris neįpras kitų apkalbinėti ar kištis į svetimus reikalus (1 Tim 5:13). Vis dėlto savo šeimyniniame gyvenime ji, labai tikėtina, neišvengs visokių kitokių problemų.

Kas padėtų ištverti sutuoktinio netektį? (Žiūrėk 9 ir 12 pastraipas.)

9. Koks dar sunkumas prislegia kai kuriuos susituokusius žmones?

9 Kalbant apie santuokinio gyvenimo sunkumus, vienas iš jų galbūt ne iškart ateina į galvą. Tai sutuoktinio mirtis. Kai kurie mūsų bendratikiai tikrai nesitikėjo, kad šioje santvarkoje jiems teks patirti dar ir tokį išbandymą. Aišku, krikščionys tvirtai tiki Jėzaus pažadu, kad bus prikėlimas, ir tas pažadas juos labai guodžia (Jn 5:28, 29). Mūsų dangiškasis Tėvas per savo rašytinį Žodį mus stiprina ir palaiko pačiuose įvairiausiuose išmėginimuose. Dabar pakalbėkime, į kokias situacijas buvo papuolę kai kurie Dievo tarnai ir kaip Jehova juos paguodė.

PAGUODA SUSPAUDIMUOSE

10. Iš kur Ona sėmėsi paguodos, kai buvo sunku? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

10 Visų pirma prisiminkime Oną. Jos vyras Elkana ją labai mylėjo. Bet moterį slėgė didžiulis sielvartas – ji buvo nevaisinga. Tuo tarpu Penina, kita Elkanos žmona, pagimdė jam ne vieną atžalą. (Perskaityk 1 Samuelio 1:4–7.) Onai metai iš metų teko kęsti Peninos užgaules. Tai dar labiau skaudino vargšės širdį. Trokšdama paguodos, ji išpasakojo viską Jehovai, padangtėje ilgai jam meldėsi ir prašė duoti jai sūnų. Po maldos „jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas“ (1 Sam 1:12, 17, 18). Akivaizdu, Ona tvirtai tikėjo, kad Jehova jai padės: arba padarys ją vaisingą, arba kaip nors kitaip užpildys tą širdyje žiojinčią tuštumą.

11. Kaip galėtume sekti Onos pavyzdžiu?

11 Kol būsime netobuli ir gyvensime Šėtono valdomame pasaulyje, turėsime patirti įvairiausių bėdų (1 Jn 5:19). Bet kaip gera žinoti, kad Jehova yra „visokios paguodos Dievas“! Iš Onos pavyzdžio suprantame, kad viena, kas gali mums padėti, kai užgriūva rūpesčiai, yra malda. Ta dievobaiminga moteris nesivaržydama išliejo savo širdį Jehovai. Kai nelengva, negana tik pasakyti Dievui, kokios problemos mus slegia. Turime karštai, iš visos širdies išpasakoti jam, kaip jaučiamės, ir maldauti jį pagalbos (Fil 4:6, 7).

12. Kas padėjo našlei Onai neprarasti gyvenimo džiaugsmo?

12 Krikščionys, kurie jaučia tuštumą dėl to, kad negali susilaukti vaikų ar kad prarado sutuoktinį, paguodos gali semtis dar kai kur. Biblijoje rašoma apie kitą moterį vardu Ona – pranašę, gyvenusią tuo laiku, kai gimė Jėzus. Gyvenimas jos irgi nelepino. Vos po septynerių santuokos metų mirė jos vyras. Atrodo, vaikų ji taip ir nebuvo pagimdžiusi. Kas Oną palaikė? Apie ją, sulaukusią 84-erių, Luko 2:37 pasakyta: „Ji nesitraukdavo iš šventyklos ir dieną naktį ėjo dievatarnystę pasninkais bei maldavimais.“ Taigi paguodos ir džiaugsmo moteriai teikė tarnyba Dievui.

13. Prašom pateikti pavyzdį, kaip draugai iš bendruomenės gali mus paguosti, kai nuvilia giminaičiai.

13 Artimai bendraudami su tikėjimo broliais ir sesėmis, randame tikrų draugų, kurie mus palaiko ir guodžia (Pat 18:24). Štai krikščionės Polos pavyzdys.  Kai ji tebuvo penkerių, jos mama išėjo iš tiesos kelio. Pola jautėsi labai prislėgta. Bet į pagalbą jai atėjo pionierė vardu Enė: rodė nuoširdų dėmesį, studijavo su ja Bibliją. Pola sako: „Nors Enė ir nebuvo mano giminaitė, ji su meile manimi rūpinosi ir tai padėjo man toliau tarnauti Jehovai.“ Vėliau Polos mama grįžo į bendruomenę ir dukrai suteikė daug džiaugsmo. Laiminga ir sesė Enė, nes galėjo būti dvasine Polos mama ir padėjo jai ištikimai tarnauti Dievui.

14. Kodėl verta guosti kitus?

14 Paminėtina štai kas: kai domimės ir rūpinamės kitais, neretai pamirštame savo pačių bėdas, apsisaugome nuo neigiamų minčių. Daugelis sesių, tiek ištekėjusių, tiek netekėjusių, gali patvirtinti, kad nešti gerąją naujieną ir būti Jehovos bendradarbėmis yra didžiulis džiaugsmas. Svarbiausias jų siekis – vykdyti Dievo valią ir šitaip teikti jam šlovę. Kai kurios netgi sako, kad tarnyba joms yra savotiška psichoterapija. Uoliai dirbdamos evangelizuotojo darbą ir rūpindamosi kitų poreikiais, jos daug prisideda prie bendruomenės vienybės. Aišku, teikti kitiems dvasinę pagalbą yra visų mūsų pareiga. Kai bendruomenės nariai turi bendrą tikslą – daryti gera  visiems, tiek žmonėms, kuriems liudijame, tiek vieni kitiems, – jie tarpusavyje suartėja (Fil 2:4). Pasimokyti galima iš apaštalo Pauliaus. Tesalonikos krikščionims jis tapo tarsi „žindanti motina, globojanti savo vaikus“, tarsi rūpestingas tėvas, visada pasiruošęs paguosti ir paraginti. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 2:7, 11, 12.)

PAGUODA IR PARAMA BENDRUOMENĖS ŠEIMOMS

15. Kieno pareiga yra mokyti vaikus tiesos?

15 Mūsų paramos ir paguodos labai reikia bendruomenės šeimoms. Kartais jaunesni broliai ir sesės prašo vyresnių, kad padėtų jiems mokyti tiesos savo vaikus, gal net vesti mažiesiems Biblijos studijas. Šventajame Rašte pasakyta, kad pareiga ugdyti ir lavinti vaikus gula ant tėvų pečių (Pat 23:22; Ef 6:1–4). Kai kuriais atvejais prie vaikų ugdymo gali prisidėti ir kiti bendruomenės nariai, tokia jų pagalba netgi labai reikalinga. Tačiau tėvų atsakomybė dėl to nė kiek nesumažėja. Jiems būtina kuo dažniau bendrauti su savo vaikais.

16. Ką dera atminti, kai studijuojame su kito vaiku?

16 Jeigu tėvas ar motina paprašo kokio bendratikio, kad studijuotų su jų vaiku, tam bendratikiui dera atminti, jog nevalia perimti tėvų vaidmens. Tą patį galima pasakyti ir apie tokią situaciją, kai brolis ar sesė studijuoja su vaiku, kurio abu tėvai nėra liudytojai. Jeigu studijuojame su kieno nors kito atžalomis, būtų protinga susitikti arba vaiko namuose, drauge esant tėvams ar kokiam brandžiam krikščioniui, arba studijoms tinkamoje viešoje vietoje. Šitaip niekam neduosime pagrindo manyti apie mus ką nors bloga. Turėsime viltį, kad laikui bėgant tėvai patys imsis Dievo pavestos užduoties rūpintis savo vaikų dvasingumu.

17. Ką vaikai gali daryti, kad savo šeimos nariams būtų paguoda?

17 Jaunuoliai, kurie pamilsta Dievą ir nori laikytis jo mokymo, gali būti tikra paguoda savo šeimos nariams. Jie gerbia tėvus ir prireikus paremia juos finansiškai. Be to, ištikimai tarnaudami Jehovai jie stiprina savo šeimynykščių tikėjimą. Prieš tvaną gyvenęs Seto palikuonis Lamechas buvo Jehovos garbintojas ir apie savo sūnų Nojų pasakė: „Šitas mus paguos mūsų darbuose ir mūsų rankų triūse žemėje, kurią Viešpats prakeikė.“ Ta pranašystė išsipildė po tvano, kai Jehova nuėmė nuo žemės prakeikimą (Pr 5:29, Brb; 8:21). Šiandien vaikai, tvirtai laikydamiesi tikrojo tikėjimo, irgi gali suteikti savo šeimos nariams paguodos ir padėti pakelti visokius išmėginimus, o ateityje – pergyventi suspaudimą, dar sunkesnį nei anuomet tvanas.

18. Kas padės mums pakelti visus išmėginimus?

18 Milijonai Jehovos garbintojų paguodos visokiuose suspaudimuose randa melsdamiesi, apmąstydami Biblijoje užrašytus Dievo tarnų pavyzdžius ir palaikydami glaudų ryšį su bendratikiais. (Perskaityk Psalmyno 145:18, 19.) Jeigu nuolat atminsime, kad tikros paguodos šaltinis yra Jehova, nepritrūksime drąsos ir pakelsime bet kokius mėginimus dabar ir ateityje.