Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. spalis

 GYVENIMO ISTORIJA

Seku puikiais pavyzdžiais

Seku puikiais pavyzdžiais

„Ar žinai, kiek man metų?“ – paklausiau. „Taip, žinau kuo puikiausiai“, – atsakė Izakas Marė, paskambinęs man į Koloradą iš Patersono, Niujorko valstijos. Leiskite papasakoti, koks tai buvo pokalbis ir kas nutiko dar iki jo.

GIMIAU 1936 metų gruodžio 10 dieną Vičitoje (Kanzaso valstija, JAV). Esu vyriausias iš keturių vaikų. Mano tėvai, Viljamas ir Džin, buvo uolūs Jehovos garbintojai. Tėtis darbavosi susirinkimo tarnu (tada taip vadindavo bendruomenei vadovaujantį brolį). Mama Biblijos tiesų išmoko iš savo mamos Emos Vagner. Močiutė su tiesa supažindino daugelį, tarp jų ir Gertrūdą Styl, kuri vėliau nemažai metų tarnavo misioniere Puerto Rike. * Taigi galėjau mokytis iš puikių pavyzdžių.

PRISIMENU PUIKIUS PAVYZDŽIUS

Mano tėtis stovi prie gatvių sankryžos ir siūlo praeiviams žurnalus

Kai buvau penkerių, vieną šeštadienio vakarą su tėčiu praeiviams gatvėje siūlėme žurnalus Sargybos bokštas ir „Paguoda“ (dabar Atsibuskite!). Tuo metu šalis buvo įsitraukusi į Antrąjį pasaulinį karą. Vienas išgėręs gydytojas priėjo prie tėčio ir pradėjo jį užgaulioti dėl krikščioniško neutralumo. Jis sakė, kad tėtis esąs bailys, vengiantis eiti į kariuomenę. Gydytojas prisilenkė tėčiui prie pat veido ir sušvokštė: „Nagi, trenk man, niekingas baily!“ Buvau išsigandęs, bet tėčiu labai žavėjausi. Jis toliau siūlė žurnalus susirinkusiai miniai. Tada pro šalį praėjo vienas kareivis. Gydytojas jam šūktelėjo: „Daryk ką nors su šituo bailiu!“ Kareivis, pamatęs, kad tas vyras girtas, pasakė jam: „Eik namo ir išsipagiriok.“ Jie abu nuėjo. Kaip džiaugiuosi, kad Jehova mano tėčiui suteikė drąsos! Vičitoje jis turėjo dvi kirpyklas ir tas gydytojas buvo vienas jo klientų.

Su tėvais keliaujame į kongresą Vičitoje (XX a. 5 dešimtmetis)

Kai buvau aštuonerių, tėvai pardavė savo namą ir verslo patalpas. Tada pasistatėme mažą namelį ant ratų ir persikėlėme į Koloradą, kur trūko skelbėjų. Įsikūrėme netoli Grand Džankšeno. Tėvai dalį laiko dirbo ūkyje ir galėjo tarnauti  pionieriais. Jehova laimino jų uolias pastangas ir netrukus čia susikūrė bendruomenė. 1948 metų birželio 20-ąją kalnų upelyje tėtis pakrikštijo mane ir dar kelis, priėmusius Biblijos tiesą, tarp jų ir Bilį Nikolsą su žmona. Vėliau jiedu, taip pat ir jų sūnus su žmona, dirbo rajono priežiūros darbą.

Artimai bendravome su daugeliu Karalystės darbui atsidavusių liudytojų. Kalbėtis dvasinėmis temomis ypač patikdavo su Stylių šeima: Donu ir Erlina, Deivu ir Džulija, Sajumi ir Marta. Jie man padarė didelę įtaką. Iš jų pavyzdžio supratau, kad skirdamas Karalystės darbui pirmąją vietą galėsiu džiaugtis prasmingu gyvenimu.

VĖL PERSIKELIU

Kai buvau devyniolikos, šeimos draugas Badas Heistis pakvietė mane kartu su juo tarnauti pionieriumi Jungtinių Valstijų pietuose. Rajono prižiūrėtojas paprašė mūsų persikelti į Rastoną (Luizianos valstija), kur nemažai liudytojų buvo tapę neveikliais. Mums liepė kas savaitę rengti visas sueigas, kad ir kiek žmonių susirinktų. Radome tinkamą vietą sambūriams ir ją paruošėme. Rengėme kiekvieną sueigą, tačiau kurį laiką jose dalyvaudavome tik mudu. Pasikeisdami pristatydavome visas programos dalis: vienam stovint ant pakylos, kitas iš auditorijos atsakinėdavo. Jeigu kokioje kalboje būdavo numatytos demonstracijos, ant pakylos lipdavome abu ir auditorija likdavo tuščia. Galiausiai sueigas pradėjo lankyti viena pagyvenusi sesė. Vėliau prisidėjo keletas Biblijos studijuotojų ir neveiklių skelbėjų. Gana greitai čia jau veikė puiki bendruomenė.

Kartą su Badu sutikome vieną Kristaus bažnyčios dvasininką, kuris kalbėjo apie man nelabai žinomas Biblijos eilutes. Tai mane šiek tiek sukrėtė ir privertė daugiau pamąstyti apie savo įsitikinimus. Visą savaitę iki vėlumos ieškojau atsakymų į to vyro iškeltus klausimus. Tai padėjo man geriau įsisavinti tiesą. Ėmiau nekantriai laukti susitikimo su kitais dvasininkais.

Netrukus po to rajono prižiūrėtojas paprašė manęs persikelti į El Doreidą (Arkanzaso valstija), kur reikėjo pagalbos vietinei bendruomenei. Būdamas čionai, sulaukdavau šaukimų į armiją, todėl dažnai grįždavau į Koloradą. Vieną kartą važiavau savo mašina su dar keliais pionieriais.  Teksase patekome į avariją ir toliau važiuoti nebegalėjome. Paskambinome vienam broliui. Jis parsivežė mus namo, o vėliau nuvežė į sueigą. Čia visiems pranešė apie mus ištikusią bėdą ir bendratikiai mielai parėmė mus finansiškai. Be to, tas brolis pardavė mano mašiną už 25 dolerius (šiandien ši suma būtų lygi maždaug 200 dolerių).

Mums pavyko nusigauti iki Vičitos, kur pionieriumi tarnavo artimas šeimos draugas Everidžas Frenkas Makartnis, kurį vadinome Doku. Jo dvyniai sūnūs Frenkas ir Francis buvo ir tebėra vieni geriausių mano draugų. Jie turėjo seną mašiną, už kurią paprašė 25 dolerių – tiksliai tiek, kiek gavau už savo sudaužytąją. Tada pirmą kartą akivaizdžiai pajutau, kad Jehova pasirūpino mano poreikiais, nes dvasiniams dalykams skyriau pirmąją vietą. Tą sykį Makartniai mane supažindino su labai miela ir dvasinga sese Betel Krein. Jos mama Rūta gyveno Velingtone (Kanzaso valstija) ir buvo uoli pionierė. Šios tarnybos ji nenutraukė, net kai perkopė devyniasdešimt. Nepraėjus nė metams, 1958-aisiais, Betel ir aš susituokėme. El Doreide Betel irgi pradėjo tarnauti pioniere.

JAUDINANTYS KVIETIMAI

Puikūs pavyzdžiai, kuriuos matėme augdami, įkvėpė mus būti pasiruošusius priimti bet kokią Jehovos organizacijos siūlomą užduotį. Buvome paskirti tarnauti specialiaisiais pionieriais Volnat Ridže (Arkanzaso valstija). Ten darbuodamiesi, 1962 metais sulaukėme kvietimo į 37-ąjį Gileado mokyklos kursą. Kaip džiaugėmės, kad kartu mokysis ir Donas Stylis! Baigę mokyklą buvome paskirti į Kenijos sostinę Nairobį. Iškeliaujant iš Niujorko gerklę gniaužė liūdesys, tačiau kai Nairobio oro uoste pasitiko vietiniai broliai, tas liūdesys virto didžiuliu džiaugsmu.

Su Meri ir Krisu Kanajomis tarnyboje Nairobyje

Greitai pamilome Keniją ir tarnybą šioje šalyje. Pirmieji pažangūs mūsų studijuotojai buvo Krisas ir Meri Kanajos. Jie ligi šiol yra visalaikiai tarnai Kenijoje. Kitąmet mus paskyrė tarnauti pirmaisiais misionieriais Ugandoje, Kampalos mieste. Su malonumu prisimename tuos metus, nes daug žmonių tada nuoširdžiai domėjosi Biblijos tiesa ir tapo mūsų bendratikiais. Tačiau po trejų su puse Afrikoje praleistų metų žmona pastojo ir mes nutarėme grįžti į Jungtines Valstijas. Paliekant Afriką gerklę gniaužė daug labiau nei iškeliaujant iš Niujorko. Pamilome vietinius žmones ir tikėjomės kada nors čia sugrįžti.

NAUJA TARNYBOS RŪŠIS – TĖVYSTĖ

Įsikūrėme vakarinėje Kolorado valstijos dalyje, kur gyveno mano tėvai. Netrukus gimė mūsų pirmoji dukra Kimberli, o po metų ir penkių mėnesių susilaukėme Stefani. Į savo naująją užduotį – būti tėvais – žiūrėjome labai rimtai ir savo mieloms mergaitėms stengėmės įdiegti tiesą. Prisiminėme, kiek daug žmonių mums rodė gerą pavyzdį, ir dabar patys norėjome būti pavyzdys savo mažosioms. Vis dėlto supratome, kad nors geras pavyzdys auklėjant vaikus labai padeda, jis dar negarantuoja, kad ir užaugę vaikai norės tarnauti Jehovai. Mano jaunesnis brolis ir sesuo paliko tiesą. Tikiuosi, kada nors jie vėl ims sekti nuostabiais tikėjimo pavyzdžiais, kuriuos galėjo matyti.

 Auginti dukras mums buvo didelis džiaugsmas. Stengėmės viską daryti kartu. Kadangi gyvenome šalia Aspeno miestelio, žymaus slidinėjimo kurorto, išmokome slidinėti ir visi drauge ten kartais pramogaudavome. Tokios poilsio valandėlės suteikdavo galimybę su mergaitėmis pasikalbėti, pavyzdžiui, kai kildavome keltuvu. Taip pat kartu stovyklaudavome ir mėgaudavomės įdomiais pokalbiais prie laužo. Būdamos dar labai jaunos, jos mielai kalbėdavo apie tai, ką veiks, kai užaugs, arba kokio sutuoktinio norėtų. Dukrų prote ir širdyje stengėmės įdiegti dvasines vertybes. Raginome siekti visalaikės tarnybos ir tuoktis tik su tuo, kas irgi turi panašius tikslus. Troškome padėti joms suprasti, kaip išmintinga nesituokti per jaunam. Vis kartojome tokią frazę: „Laisva likti turiu iki dvidešimt trejų.“

Kaip ir mūsų tėvai, labai stengėmės su šeima lankyti visas sueigas ir reguliariai dalyvauti evangelizacijos darbe. Į svečius kviesdavomės visalaikius tarnus. Be to, dažnai pakalbėdavome, kaip smagu mudviem su Betel buvo tarnauti misionieriais. Rezgėme mintį, kad kada nors visi keturi nuvyksime į Afriką. Mūsų dukros labai to norėjo.

Nuolat rengdavome šeimos dvasinio ugdymo vakarą; jo metu aptardavome, kokios situacijos gali susiklostyti mokykloje. Mergaičių prašydavome suvaidinti, kaip jos atsakytų į vieną ar kitą klausimą. Šitaip mokytis joms buvo smagu, jos įgavo pasitikėjimo savimi. Būdavo, kad paaugusios jos kartais imdavo skųstis šeimos studijomis. Sykį iš nevilties paliepiau joms eiti į savo kambarius ir pasakiau, kad nestudijuosime. Jos labai sutriko ir ašarodamos ėmė prašyti, kad studijuotume. Tada supratome, kad mūsų pastangos įskiepyti tiesą mažose jų širdelėse duoda vaisių ir kad dvasinius dalykus jos vertina. Ilgainiui dukros labai pamėgo studijas. Mes stengdavomės, kad jos jaustųsi laisvai ir norėtų išsisakyti. Kartais tekdavo išgirsti, kad jos nesutinka su kokiu nors Biblijos mokymu. Tada būdavo nelengva. Tačiau taip galėjome sužinoti, kas iš tiesų slypi jų širdyje. Kai su mergaitėmis pasamprotaudavome, jos galiausiai priimdavo Jehovos požiūrį į vieną ar kitą dalyką.

DAR DAUGIAU POKYČIŲ

Dukros augo greičiau nei įsivaizdavome. Dievo organizacijos padedami ir vadovaujami darėmė viską, kad jos pamiltų Jehovą. Labai džiaugėmės, kai baigusios mokyklą abi dukros ėmėsi pionieriaus tarnybos ir pramoko darbo, kuris leistų joms išsilaikyti. Su dar dviem tikėjimo sesėmis jos persikėlė į Klivlandą (Tenesio valstija), kur labiau reikėjo skelbėjų. Labai jų ilgėjomės, tačiau džiaugėmės, kad savo gyvenimą paskyrė visalaikei tarnybai. Su Betel vėl pradėjome tarnauti pionieriais ir taip galėjome būti dar naudingesni organizacijai. Tarnavau rajono prižiūrėtojo pavaduotoju ir prisidėjau prie kongresų organizavimo.

Prieš persikeldamos į Tenesį, dukros apsilankė mūsų filiale Londone. Čia Stefani, tuo metu devyniolikmetė, susipažino su Polu Nortonu, jaunu beteliečiu. Vėlesnės kelionės metu Kimberli susitiko su jo bendradarbiu Brajanu Levelinu. Polas ir Stefani susituokė, kai ji jau buvo sulaukusi 23-ejų. Kitąmet susituokė ir Brajanas su Kimberli – šiai buvo 25-eri. Taigi abi dukros, kaip jas ir mokėme, nekūrė šeimos iki joms suėjo 23-eji. Visa širdimi sutikome, kad juodvi ištekėtų už tokių šaunių brolių.

Kartu su Polu, Stefani, Kimberli ir Brajanu Malavio filiale 2002-aisiais

Dukros mums sakė, kad mūsų ir senelių pavyzdys padėjo joms paklusti Jėzaus priesakui pirmiausia ieškoti Karalystės net ir tada, kai būdavo sunku finansiškai (Mt 6:33). 1998 metų balandį Polas ir Stefani buvo pakviesti į 105-ąjį Gileado mokyklos kursą. Baigę mokyklą gavo paskyrimą į Afriką, Malavį. Tuo pačiu metu Brajanas ir Kimberli buvo pakviesti darbuotis Londono Betelyje, o vėliau buvo paskirti į Malavio filialą. Be galo tuo džiaugėmės, nes taip jauni žmonės gali geriausiai išnaudoti savo gyvenimą.

 DAR VIENAS JAUDINANTIS KVIETIMAS

2001-ųjų sausį sulaukiau straipsnio pradžioje minėto skambučio. Brolis Marė, Vertimo tarnybos skyriaus prižiūrėtojas, paaiškino, kad broliai organizuoja anglų kalbos kursus viso pasaulio vertėjams, ir mane, sulaukusį 64-erių, nori paskirti vienu iš dėstytojų. Su Betel meldėmės ir aptarėme šį klausimą su savo senyvomis motinomis. Jos abi ragino mus vykti, nors dėl to ir nebegalėsime joms padėti. Paskambinau į filialą ir pasakiau, kad su džiaugsmu imsimės šio garbingo darbo.

Tada mano mamai diagnozavo vėžį. Pasakėme, kad liksime su ja ir padėsime mano seseriai Lindai ja rūpintis. Mama atsakė: „Nieko panašaus nebus. Jei nevažiuosite, jausiuosi tik blogiau.“ Linda tam irgi pritarė. Kokie esame dėkingi joms bei draugams bendruomenėje už pasiaukojamą dvasią ir pagalbą! Dieną po to, kai išvykome į mokymo centrą Patersone, paskambino Linda ir pranešė, kad mama mirė. Kaip ji ir ragino, visa širdimi atsidėjome darbui.

Dideliam mūsų džiaugsmui visų pirma buvome paskirti į Malavio filialą, kur tarnavo dukros su žentais. Kaip gera buvo visiems susitikti! Tada vedėme kursus Zimbabvėje, vėliau – Zambijoje. Po trejų su puse metų, praleistų vedant kursus, mūsų paprašė grįžti į Malavį ir surašyti liudytojų pasakojimus apie tai, kaip buvo persekiojami dėl krikščioniško neutralumo. *

Tarnyboje su anūkėmis

Mūsų gerkles dar kartą gniaužė liūdesys, kai 2005 metais turėjome grįžti namo į Bazalto miestelį Kolorado valstijoje. Čia tęsiame pionieriaus tarnybą. 2006 metais Brajanas ir Kimberli persikėlė gyventi greta mūsų su dviem savo dukromis – Makenzi ir Elizabet. Polas ir Stefani tebetarnauja Malavyje, žentas yra filialo komiteto narys. Sulaukęs beveik 80-ies, džiaugiuosi matydamas, kaip jaunesni broliai, su kuriais metams bėgant teko darbuotis, imasi pareigų, kurias anksčiau ėjau aš. Patirti tiek laimės ir džiaugsmo galėjome daugiausia dėl to, kad priešaky nuolat turėjome puikių pavyzdžių ir patys stengėmės jais sekti dėl savo vaikų ir vaikaičių gerovės.

^ pstr. 5 Plačiau apie tai, kaip Styliai tarnavo misionieriais, rašoma 1956 m. gegužės 1 d. Sargybos bokšto numeryje, p. 269–272, ir 1971 m. kovo 15 d. Sargybos bokšto numeryje, p. 186–190 (anglų kalba).

^ pstr. 30 Pavyzdžiui, skaityk Trofimo Nsombos gyvenimo istoriją, išspausdintą 2015 m. balandžio 15 d. Sargybos bokšto numeryje, p. 14–18.