Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. spalis

Būk tvirtai įsitikinęs tuo, ko viliesi

Būk tvirtai įsitikinęs tuo, ko viliesi

„Tikėjimas yra pagrįstas įsitikinimas tuo, ko viliamasi“ (HBR 11:1).

GIESMĖS: 81, 134

1, 2. a) Kuo krikščionių viltis skiriasi nuo to, ko viliasi pasaulio žmonės? b) Kokius klausimus aptarsime?

KOKIĄ nuostabią ateities viltį krikščionys puoselėja! Ar priklausytume prie dvasia pateptųjų, ar prie „kitų avių“, viliamės pamatyti, kaip bus įgyvendinta Jehovos valia ir pašlovintas jo vardas (Jn 10:16; Mt 6:9, 10). Argi galėtume tikėtis išvysti ką nors didingesnio? Dievas taip pat pažadėjo savo tarnus apdovanoti amžinu gyvenimu. Vieni eis į dangų ir sudarys valdžią, Biblijoje vadinamą „nauju dangumi“. Kiti liks žemėje ir bus dalis visuomenės, vadinamos „nauja žeme“ (2 Pt 3:13). Kaip laukiame šių žodžių išsipildymo! O kol dar gyvename paskutinėmis šios santvarkos dienomis, tikimės, kad Jehovos garbintojai ir toliau dvasiškai klestės.

2 Tie, kas priklauso Šėtono valdomam pasauliui, galbūt irgi puoselėja kokias nors viltis. Vis dėlto jie negali būti tikri, kad tos viltys išsipildys. Štai kas nors gal tikisi laimėti loteriją, tačiau kokia tikimybė, kad jam pavyks? Pasak Biblijos, tikras tikėjimas – tai „pagrįstas įsitikinimas tuo, ko viliamasi“ (Hbr 11:1). Vadinasi, turėdami tokį tikėjimą, nė kiek neabejosime, kad visa, ką Jehova pasakė, įvyks. O kaip galėtume savo  tikėjimą sustiprinti? Ir ką gera mums tai suteiks?

3. Kuo pagrįstas mūsų tikėjimas?

3 Netobuli žmonės su tikėjimu negimsta, ir jis neatsiranda savaime. Jeigu norime turėti tikėjimą, reikia leisti, kad mumyse jį augintų Dievo šventoji dvasia (Gal 5:22). Ta galinga jėga padeda mums pažinti Jehovą. Kai suprantame, kad jis yra visagalis ir kad jo išmintis beribė, imame tikėti, jog niekas nesukliudys jam įgyvendinti visų savo ketinimų. Pats Jehova yra toks tikras dėl savo pažadų išsipildymo, kad apie juos sako: „Jie tapo tikrove!“, tarsi visa jau būtų įvykę. (Perskaityk Apreiškimo 21:3–6.) Tai, kad Jehova, „ištikimas Dievas“, visada ištesi savo žodį, yra nenuneigiamas faktas. Juo ir pagrįstas mūsų tikėjimas (Įst 7:9).

SEKIME SENOVĖJE GYVENUSIŲ DIEVO TARNŲ TIKĖJIMU

4. Kokią viltį Jehovos garbintojai turėjo ikikrikščioniškaisiais laikais?

4 Laiško hebrajams 11-ame skyriuje vardais paminėta šešiolika vyrų ir moterų, turėjusių tvirtą tikėjimą. Pasakyta, kad jie ir dar daugelis kitų „dėl tikėjimo gavo palankų liudijimą“ (Hbr 11:39). Visi tie žmonės buvo pagrįstai įsitikinę, jog pasirodys Dievo žadėtas palikuonis, kuris užgniauš Šėtono maištą ir įgyvendins, ką Jehova nuo pradžių buvo sumanęs (Pr 3:15). Šie ištikimi Dievo tarnai mirė dar prieš tai, kai žadėtasis palikuonis Jėzus Kristus atvėrė galimybę žmonėms gyventi danguje (Gal 3:16). Tačiau jų laukia nuostabus apdovanojimas žemėje: jie bus prikelti, palaipsniui taps tobuli ir galės amžinai gyventi rojuje. Šis Jehovos pažadas, kaip ir visi kiti, tikrai išsipildys (Ps 37:11; Iz 26:19; Oz 13:14).

5, 6. Į ką Abraomas su šeima dėjo savo viltis ir kaip jiems pavyko išlaikyti tikėjimą tvirtą? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

5 Hebrajams 11:13 apie tuos Jehovos garbintojus sakoma: „Visi jie mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami ir sveikindami.“ Vienas iš jų buvo Abraomas. Ar jis tikrai vylėsi gyventi naujajame pasaulyje valdant žadėtajam palikuoniui? Jėzus, kalbėdamas su savo priešininkais, pasakė: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo galėsiąs regėti manąją dieną. Jis išvydo ją ir džiaugėsi“ (Jn 8:56). Tą patį galėtume pasakyti ir apie Sarą, Izaoką, Jokūbą ir daugelį kitų. Viltis jie buvo sudėję į Karalystę, kurios sumanytojas ir statytojas yra Dievas (Hbr 11:8–11).

6 Kaip Abraomui su šeima pavyko išlaikyti tikėjimą stiprų? Matyt, jie sėmėsi žinių apie Dievą iš vyresnių jo tarnų ir patikimų rašytinių šaltinių. Be to, Jehova kartais prabildavo per angelus, siųsdavo apreiškimų ir sapnų. Svarbiausia buvo tai, kad jie nepamiršo, ką buvo matę ar girdėję. Dievo duotus nurodymus ir pažadus Abraomas su šeima labai brangino ir apie juos mąstė. Jų viltis tapo tokia tvirta, kad dėl jos tie vyrai ir moterys buvo pasiryžę pakelti visokius sunkumus ir likti ištikimi Jehovai.

7. Ką Jehova mums duoda, kad stiprintume savo tikėjimą, ir ką mes turime daryti?

7 Jehova nori, kad ir mūsų tikėjimas būtų tvirtas, todėl davė savo Žodį, Bibliją. Jei tik įmanoma, skaitykime jį kasdien. Kaip Dievo tarnai ikikrikščioniškaisiais laikais, mąstykime apie jo pažadus ir klusniai laikykimės jo reikalavimų. Tik tada būsime laimingi ir mums seksis (Ps 1:1–3; perskaityk Apaštalų darbų 17:11). Taip pat Jehova per „ištikimą ir nuovokų vergą“ mums duoda apsčiai dvasinio maisto  (Mt 24:45). Jeigu seksime senovėje gyvenusių Dievo tarnų pavyzdžiu ir vertinsime visa, ką Jehova teikia mūsų labui, išlaikysime savo tikėjimą tvirtą ir toliau su viltimi lauksime meto, kai jo Karalystė užviešpataus visoje žemėje.

8. Kaip malda stiprina mūsų tikėjimą?

8 Kas dar Dievo garbintojams senovėje padėjo stiprinti tikėjimą? Malda. Kai išsakydavo Jehovai savo prašymus ir vėliau matydavo, kaip jis atsako, jų tikėjimas augdavo (Neh 1:4, 11; Ps 34:5, 16, 18 [34:4, 15, 17, Brb]; Dan 9:19–21). Mes irgi galime išpasakoti Jehovai savo rūpesčius ir būti tikri, jog jis mus girdi ir suteiks visa, kas būtina, kad ištvertume. O kai mūsų maldos išklausomos, tikėjimas stiprėja. (Perskaityk 1 Jono 5:14, 15.) Kadangi tikėjimas yra šventosios dvasios vaisius, turime klausyti Jėzaus raginimo ir tos dvasios nuolat prašyti (Lk 11:9, 13).

9. Ką dar turėtume minėti maldose?

9 Aišku, mūsų maldos neturėtų apsiriboti vien tik prašymais. Turime kasdien Jehovą šlovinti ir dėkoti jam už tokią gausybę nuostabių darbų (Ps 40:6 [40:5, Brb]). Be to, kai prašome Dievą pagalbos, prašykime jos ne vien sau, bet ir kitiems. Biblija mus ragina: „Galvokite apie kalinius, lyg būtumėte drauge įkalinti.“ Taip pat turime melstis už visą pasaulinę broliją, ypač už tuos, kurie mums vadovauja (Hbr 13:3, 7). Kai ko nors sutartinai prašome ir Jehova į tokias maldas atsako, mūsų tikėjimas auga ir su dangiškuoju Tėvu dar labiau suartėjame.

JIE LIKO JEHOVAI IŠTIKIMI

10. Kokie Biblijoje minimi žmonės liko Dievui ištikimi per išbandymus ir kas jiems įkvėpė ryžto?

10 Laiško hebrajams 11-ame skyriuje apaštalas Paulius pasakoja, su kokiais išbandymais teko susidurti kai kuriems Dievo tarnams. Jis pamini moteris, kurios neteko savo sūnų, bet vėliau atgavo juos iš mirties. Tada tęsia: „Kiti buvo nukankinti, mat nesutiko išsipirkti laisvės, – kad gautų geresnį prisikėlimą“ (Hbr 11:35). Nors tiksliai nežinome, kokius žmones Paulius čia turėjo omenyje, į galvą tikriausiai ateina Naboto ir Zacharijo pavyzdys. Jie buvo užmušti akmenimis, nes norėjo likti klusnūs Dievui (1 Kar 21:3, 15; 2 Met 24:20, 21). O štai Danielius su draugais, jei būtų pamynę ištikimybę Jehovai, būtų galėję „išsipirkti laisvę“. Vis dėlto jie pasikliovė Dievo galia juos apsaugoti ir šitaip „užčiaupė liūtams nasrus, nuslopino ugnies šėlsmą“ (Hbr 11:33, 34; Dan 3:16–18, 20, 28; 6:14, 17, 22–24 [6:13, 16, 21–23, Brb]).

11. Ką kai kuriems pranašams teko patirti dėl tikėjimo?

11 Pranašams Michėjui ir Jeremijui dėl tikėjimo „tekęs išbandymas buvo patyčios ir [...] kalėjimai“. Kiti, pavyzdžiui, Elijas, „klajojo dykumose, kalnuose, po olas ir žemės plyšius“. Visi jie ištvėrė, nes tvirtai tikėjo tuo, ko vylėsi (Hbr 11:1, 36–38; 1 Kar 18:13; 22:24–27; Jer 20:1, 2; 28:10, 11; 32:2).

12. Kas paliko patį geriausią tikėjimo pavyzdį ir kas padėjo jam likti ištikimam Dievui?

12 Paminėjęs daug tikėjimo vyrų ir moterų, Paulius atkreipia savo bendratikių dėmesį į patį geriausią tikėjimo pavyzdį – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Kas padėjo jam likti ištikimam savo Tėvui? Hebrajams 12:2 sakoma: „Dėl jam skirto džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, jis ištvėrė kančių stulpą ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.“ Verta gerai pamąstyti, kokį didį tikėjimą Jėzus parodė sunkiausių išmėginimų akivaizdoje. (Perskaityk  Hebrajams 12:3.) Kaip ir Jėzus, nemažai pirmojo amžiaus krikščionių prarado gyvybę, nes buvo pasiryžę likti ištikimi Dievui iki mirties. Vienas iš jų buvo Antipas (Apr 2:13). Šie Jehovos garbintojai vylėsi būsią prikelti gyventi danguje. Dangiškasis jų prikėlimas yra pranašesnis už tą, kurio tikėjosi anksčiau gyvenę Dievo tarnai (Hbr 11:35). Kažkuriuo metu po to, kai 1914-aisiais užgimė Karalystė, visi pateptieji krikščionys, miegantys mirties miegu, buvo prikelti kaip dvasinės esybės danguje. Kartu su Kristumi jie valdys žmoniją (Apr 20:4).

ŠIŲ LAIKŲ TIKĖJIMO PAVYZDŽIAI

13, 14. Ką teko patirti broliui Rudolfui Graichenui ir kas padėjo jam ištverti?

13 Šiandien milijonai Dievo tarnų seka Jėzaus pavyzdžiu: aiškiai turi mintyse savo viltį ir neleidžia, kad išmėginimai susilpnintų jų tikėjimą. Įsimintina brolio Rudolfo Graicheno istorija. Jis gimė 1925-aisiais Vokietijoje. Brolis sakė, kad namie ant sienų kabodavo paveikslėliai su scenomis iš Biblijos. Jis rašė: „Viename paveikslėlyje buvo vilkas ir ėriukas, ožiukas ir leopardas, veršiukas ir liūtas – visi taikūs, vedžiojami mažo berniuko. Tie  paveikslėliai man ilgam įstrigo į atmintį“ (Iz 11:6–9). Tai labai stiprino Rudolfo viltį gyventi rojumi paverstoje žemėje. Daugelį metų jį žiauriai persekiojo: pirma nacių gestapas, vėliau komunistinės Rytų Vokietijos slaptoji saugumo tarnyba Stasi. Vis dėlto brolio viltis ir tikėjimas nepalūžo.

14 Rudolfui teko ir kitų sunkių išbandymų. Ravensbriuko koncentracijos stovykloje nuo šiltinės mirė jo mylima mama. Tėčio tikėjimas nusilpo tiek, kad jis pasirašė dokumentą, kuriuo pareiškė daugiau nebesąs Jehovos liudytojas. Išleistas iš kalėjimo Rudolfas tarnavo rajono prižiūrėtoju, paskui buvo pakviestas į Gileado mokyklą. Jį paskyrė tarnauti misionieriumi Čilėje, čia jis vėl gavo rajono prižiūrėtojo pareigas. Bet Rudolfo išmėginimai nesibaigė. Praėjus metams po vestuvių su misioniere vardu Patsi, mirė jų naujagimė dukrelė. Vėliau mirė ir žmona. Jai tebuvo 43-eji. Visus šiuos išbandymus Rudolfas ištvėrė. Kai buvo rašoma jo gyvenimo istorija, brolis, net būdamas garbaus amžiaus ir prastos sveikatos, tarnavo reguliariuoju pionieriumi ir vyresniuoju. Istoriją galite rasti 1997 metų rugpjūčio 1 dienos Sargybos bokšto numeryje, 20–25 puslapiuose. [1]

15. Prašom pateikti pavyzdžių, kaip Jehovos liudytojai šiais laikais su džiaugsmu ištveria persekiojimus.

15 Ir šiomis dienomis daug Jehovos liudytojų su džiaugsmu tęsia savo tarnybą, nors ir patiria aršų persekiojimą. Nemažai mūsų bendratikių yra įkalinti, pavyzdžiui, Eritrėjoje, Singapūre, Pietų Korėjoje. Dažniausiai jie nubaudžiami dėl to, kad laikosi Jėzaus priesako ir neima į rankas ginklo (Mt 26:52). Tarp šimtų netekusių laisvės yra ir Isaakas, Negedė bei Paulosas. Viename Eritrėjos kalėjime jie praleido jau dvidešimt suvirš metų. Ilgą laiką su jais buvo elgiamasi itin žiauriai. Šie mūsų broliai negali pasirūpinti savo senyvais tėvais, sukurti šeimos. Vis dėlto jie tebėra ištikimi Dievui. Dėl savo nepalaužiamo ryžto broliai netgi pelnė kalėjimo prižiūrėtojų pagarbą. Į mūsų interneto svetainę jw.org įdėta šių brolių nuotrauka. Šypsena jų veide liudija, kad savo tikėjimą jie išlaiko tvirtą.

Kaip tavo bendruomenės broliai ir sesės parodė tvirtą tikėjimą? Ko galėtum iš jų pasimokyti? (Žiūrėk 15 ir 16 pastraipas.)

16. Kaip stiprus tikėjimas gali mus apsaugoti?

16 Daugumai Jehovos liudytojų neteko patirti tokio baisaus persekiojimo. Vis dėlto ir jų tikėjimas vienaip ar kitaip yra išbandomas. Daugeliui Dievo tarnų gyvenimą apsunkino neturtas, pilietiniai karai ar stichinės nelaimės. Kiti pasiryžo sekti Mozės ir senovės patriarchų pavyzdžiu ir atsisakė lengvo gyvenimo bei šlovės. Jie nepasiduoda pagundai galvoti vien apie save, vaikytis materialinių dalykų. Kas padeda visiems mūsų bendratikiams tarnauti Dievui su džiaugsmu? Meilė Jehovai ir tvirtas tikėjimas jo pažadu atitaisyti bet kokią skriaudą ir apdovanoti savo ištikimus tarnus amžinu gyvenimu naujajame pasaulyje, kur nebebus jokios neteisybės. (Perskaityk Psalmyno 37:5, 7, 9, 29.)

17. Ką esi pasiryžęs daryti ir apie ką pakalbėsime kitame straipsnyje?

17 Šiame straipsnyje aptarėme, kad savo tikėjimą galime stiprinti apmąstydami Dievo pažadus ir reguliariai melsdamiesi. O jei mūsų tikėjimas bus tvirtas ir mintyse nuolat turėsime nuostabią ateities viltį, pakelsime įvairiausius išmėginimus. Iš ko dar matysis, kad mūsų tikėjimas stiprus? Aptarimą tęsime kitame straipsnyje.

^ [1] (14 pastraipa) Taip pat skaityk Andrejaus Hanako iš Slovakijos gyvenimo istoriją „Nors ir mėginamas, išlaikiau viltį neblėstančią“ (2002 m. balandžio 22 d. Atsibuskite! numeris).