Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. liepa

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Ezechielio 37-ame skyriuje rašoma apie dviejų pagalių sujungimą. Ką tai reiškia?

Per Ezechielį Jehova perdavė viltingą pranašystę, kad Izraelio tauta, sugrįžusi į Pažadėtąją žemę, bus suvienyta. Ši pranašystė ėmė pildytis ir paskutinėmis dienomis, kai šiuolaikiniai Dievo garbintojai buvo sujungti į viena.

Jehova paliepė pranašui Ezechieliui paimti du pagalius. Ant vieno jis turėjo užrašyti „Judo ir jam ištikimų izraelitų“, o ant kito – „Juozapo – tai yra Efraimo pagalys – ir visų jam ištikimų Izraelio namų“. Tada Ezechielio rankoje abu pagaliai turėjo būti suglausti (Ez 37:15–17).

Kaip suprasti, kad vienas pagalys pavadintas Efraimo pagaliu? Pirmasis šiaurinės dešimties giminių karalystės karalius Jeroboamas buvo iš Efraimo giminės, kuri buvo  tapusi įtakingiausia šiaurinėje karalystėje (Įst 33:13, 17; 1 Kar 11:26). Ši giminė kilo iš Juozapo sūnaus Efraimo (Sk 1:32, 33). Juozapas buvo gavęs ypatingą palaiminimą nuo savo tėvo Jokūbo. Todėl pagalys, vaizduojantis dešimties giminių karalystę, tinkamai pavadintas Efraimo pagaliu. Tuo metu, kai Ezechielis užrašė pranašystę apie du pagalius, šiaurinė Izraelio karalystė jau seniai, 740 metais p. m. e., buvo nukariauta asirų, o žmonės išvesti į nelaisvę (2 Kar 17:6). Po kurio laiko asirus įveikė babiloniečiai, taigi dauguma šiaurinės Izraelio karalystės žmonių buvo išsibarstę po plačią Babilonijos imperiją.

607 metais p. m. e. babiloniečiai užėmė pietinę dviejų giminių karalystę, jos žmones (matyt, ir tuos, kurie dar buvo likę šiaurinėje karalystėje) ištrėmė į Babiloniją. Pietinės karalystės karaliai buvo iš Judo giminės. Jude gyveno ir kunigai, nes tarnavo šventykloje Jeruzalėje (2 Met 11:13, 14; 34:30). Todėl pagalys, vaizduojantis dviejų giminių karalystę, buvo tinkamai pavadintas Judo pagaliu.

Kada tie du pagaliai, kaip sakoma pranašystėje, buvo sujungti? 537 metais p. m. e., kai žydai grįžo į Jeruzalę atstatyti šventyklos. Tarp parėjusiųjų iš tremties tada buvo tiek šiaurinės, tiek pietinės karalystės žmonių. Izraelitai daugiau nebebuvo pasidaliję (Ez 37:21, 22). Kaip ir kadaise, jie visi vieningai garbino Jehovą. Apie šį susivienijimą taip pat pranašavo Izaijas ir Jeremijas (Iz 11:12, 13; Jer 31:1, 6, 31).

Iš šios pranašystės suprantame svarbią tiesą apie teisingąjį tikėjimą: Jehova pasirūpins, kad visi jo garbintojai būtų viena (Ez 37:18, 19, Brb). Ar tai pasitvirtino ir šiais laikais? Taip. Minėta pranašystė ėmė darsyk pildytis 1919-aisiais, kai Jehovos garbintojai buvo palaipsniui perorganizuoti ir suvienyti. Šėtonas siekė neatitaisomai sugriauti jų vienybę, tačiau jo užmačios virto niekais.

Tuo laiku dauguma Jehovos tarnų turėjo viltį eiti į dangų ir kartu su Jėzumi ten karaliauti ir tarnauti kunigais (Apr 20:6). Jie, galima sakyti, buvo kaip tas Judo pagalys. Bet laikui bėgant radosi ir prie dvasinio Izraelio prisidėjo vis daugiau krikščionių, puoselėjančių žemiškąją viltį (Zch 8:23). Jie buvo kaip tas Juozapo pagalys.

Šiandien abi grupės vieningai tarnauja Jehovai. Visiems vadovauja vienas karalius – Jėzus Kristus. Pranašystėje Jehova jį pavadino „mano tarnas Dovydas“ (Ez 37:24, 25). Jėzus meldėsi Tėvui dėl savo mokinių ir prašė: „Kad jie visi būtų viena – kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje“ * (Jn 17:20, 21). Jėzus taip pat išpranašavo, kad mažoji kaimenė pateptųjų jo sekėjų ir jo vedamos „kitos avys“ sudarys „vieną kaimenę“, kuriai vadovaus „vienas ganytojas“ (Jn 10:16). Šie Jėzaus žodžiai puikiai apibūdina šiandieninių Jehovos garbintojų vienybę: nors jie ir puoselėja skirtingą ateities viltį, tarnauja Jehovai sutartinai.

^ pstr. 5 Nupasakodamas paskutinių dienų ženklą, Jėzus pateikė keletą palyginimų. Pažymėtina, kad visų pirma jis kalbėjo apie „ištikimą ir nuovokų vergą“ – nedidelę grupelę dvasia pateptųjų savo brolių, kurie prižiūrės Jehovos garbintojų veiklą (Mt 24:45–47). Tada pasakė palyginimų, kurie taikomi visiems dangiškąją viltį puoselėjantiems krikščionims (Mt 25:1–30). O galiausiai kalbėjo apie tuos, kas viliasi amžinai gyventi žemėje ir uoliai remia pateptuosius jo brolius (Mt 25:31–46). Panašiai yra ir su Ezechielio pranašyste: mūsų laikais ji visų pirma ėmė pildytis tiems, kurie turi dangiškąją viltį. Ir nors dešimt Izraelio giminių paprastai nevaizduoja žemiškąją viltį turinčių krikščionių, pranašystėje nusakytas suvienijimas mums primena vienybę, kuri vyrauja tarp žemiškąją ir dangiškąją viltį puoselėjančių krikščionių.