Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. kovas

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Nuo kada iki kada Jehovos garbintojai buvo didžiosios Babelės nelaisvėje?

Tai tęsėsi nuo antrojo mūsų eros amžiaus iki 1919 metų. Kuo šį naują aiškinimą grindžiame?

Faktai byloja, kad 1919-aisiais pateptieji krikščionys buvo išlaisvinti iš didžiosios Babelės ir surinkti į naujai atkurtą krikščionių bendruomenę. Svarbu turėti omenyje štai ką: po to, kai 1914 metais danguje buvo įkurta Dievo Karalystė, Jehovos garbintojai keletą metų buvo išbandomi ir gryninami (Mal 3:1–4). * Tada, 1919-aisiais, Jėzus paskyrė „ištikimą ir nuovokų vergą“, kad tiektų apvalytai Dievo tautai „maistą reikiamu metu“ (Mt 24:45–47). Tais pačiais metais Jehovos garbintojai buvo išvaduoti iš didžiosios Babelės nelaisvės ir, vaizdžiai sakant, grįžo į Dievo jiems suteiktą kraštą (Apr 18:4). Tačiau kada jie toje nelaisvėje atsidūrė?

Ilgą laiką manėme, kad į nelaisvę Dievo tarnai pateko 1918 metais ir joje išbuvo visai trumpai. Pavyzdžiui, 1992 metų kovo 15 dienos Sargybos bokšto numeryje buvo rašoma: „Kaip senovėje Dievo tauta kuriam laikui buvo paimta į nelaisvę Babilonijoje, taip ir 1918 metais Jehovos tarnai tam tikra prasme pateko į didžiosios Babelės nelaisvę.“ Vis dėlto išsamesnis Dievo Žodžio nagrinėjimas padėjo suprasti, kad tai įvyko daug anksčiau nei 1918-aisiais.

Atkreipkime dėmesį į vieną pranašystę, glaudžiai susijusią su Dievo garbintojų buvimu nelaisvėje ir jų išvadavimu. Ta pranašystė užrašyta Ezechielio 37:1–14. Regėjime Ezechielis matė slėnį pilną kaulų. Jehova pranašui paaiškino, kad tie kaulai vaizduoja „visus Izraelio namus“. Pranašystei pildantis didesniu mastu, šie žodžiai tinka ir „Dievo Izraeliui“ (Gal 6:16; Apd 3:21). Ezechielio akyse kaulai atgijo ir tapo didele minia. Kaip tinkamai pavaizduotas dvasinis Jehovos garbintojų prikėlimas 1919 metais! Tačiau ką šis regėjimas atskleidžia apie tai, kiek laiko jie išbuvo didžiosios Babelės nelaisvėje?

Pirma, pranašystėje pasakyta, kad mirusiųjų kaulai „labai sudžiūvę“ (Ez 37:2, 11). Vadinasi, tie žmonės buvo mirę jau senų senovėje. Antra, mirusieji atgijo palaipsniui, ne vienu  akimirksniu. Iš pradžių pasigirdo triukšmas ir barškėjimas, kaulai ėmė rinktis vienas prie kito. Tada ant jų atsirado sausgyslės ir raumenys, paskui viskas apsitraukė oda. Galiausiai „į juos įėjo dvasia“ ir „jie atgijo“. Atgijusius žmones Jehova įkurdino jų krašte. Visam tam, aišku, reikėjo nemažai laiko (Ez 37:7–10, 14).

Kaip ir buvo išpranašauta, izraelitai nelaisvėje praleido daug metų. 740 metais p. m. e. pirmieji į nelaisvę išėjo šiaurinės dešimties giminių karalystės žmonės. Vėliau, 607 metais p. m. e., buvo nuniokota Jeruzalė, tremtyje atsidūrė ir pietinės Judo karalystės gyventojai. Laisvę žmonės atgavo 537 metais p. m. e. Saujelė žydų tada grįžo į Jeruzalę atstatyti šventyklos ir atkurti tikrojo tikėjimo.

Visa tai apsvarstę, galime daryti išvadą, kad pateptieji krikščionys didžiosios Babelės nelaisvėje turėjo išbūti ne vien nuo 1918-ųjų iki 1919-ųjų, o daug ilgiau. Jėzus, kalbėdamas apie šį ilgą laikotarpį, paminėjo, kad kartu su „kviečiais“, arba „karalystės sūnumis“, augs ir „piktžolės“ – netikri krikščionys (Mt 13:36–43). „Piktžolės“, pasak Jėzaus, turės nustelbti „kviečius“. Taip ir atsitiko: didžioji dauguma tų, kurie vadino save krikščionimis, nutolo nuo Jėzaus mokymo ir tapo atskalūnais. Todėl ir sakome, kad tikrųjų krikščionių bendruomenė pateko į didžiosios Babelės nelaisvę. Tai įvyko kažkuriuo metu antrame mūsų eros amžiuje. Toje nelaisvėje Jehovos tarnai išbuvo iki tada, kai šios santvarkos pabaigos metu Jėzus, perkeltine prasme kalbant, išvalė Dievo šventyklą (Apd 20:29, 30; 2 Tes 2:3, 6; 1 Jn 2:18, 19).

Per tuos šimtmečius, kai Jehovos garbintojai buvo nelaisvėje, dvasininkai turėjo didelę įtaką, savo valią primesdavo net valdovams. Siekdami neprarasti savo galios, jie draudė žmonėms turėti Dievo Žodį ar skaityti jį suprantama kalba. Kai kurie, tokiam draudimui nepaklusę, buvo pririšti prie stulpo ir sudeginti. Visi, kas tik pareikšdavo kitokią nuomonę negu dvasininkija, susilaukdavo aršaus priešiškumo. Taigi perprasti Biblijos tiesą ir skleisti ją kitiems buvo beveik neįmanoma.

Bet iš Ezechielio pranašystės supratome, kad Dievo tarnai turės atgyti, išsivaduoti iš klaidingos religijos gniaužtų. Kada ir kaip tai įvyko? Krikščionių bendruomenės atkūrimas buvo laipsniškas. Pranašystėje minimas „barškėjimas“ pasigirdo likus keletui amžių iki pabaigos meto. Nors melagingi religiniai mokymai  tebevyravo, atsirasdavo vienas kitas Dievui atsidavęs žmogus, tvirtai stojantis už tiesą. Tokie asmenys nuoširdžiai tyrinėdavo Bibliją ir pasakodavo kitiems, ką sužinoję. Kai kurie ėmėsi versti Dievo Žodį į žmonėms suprantamas kalbas.

XIX amžiaus pabaigoje ieškoti Biblijos tiesos ėmėsi Čarlzas Teizas Raselas ir grupelė jo bendraminčių. Tada, Ezechielio pranašystės žodžiais tariant, ant kaulų pradėjo augti raumenys ir trauktis oda. „Siono Sargybos bokštas“ bei kiti leidiniai padėjo ir kitiems doros širdies žmonėms atrasti dvasines tiesas. Kiek vėliau Dievo tarnų tikėjimą labai sustiprino „Kūrimo fotodrama“, pradėta rodyti 1914-aisiais, ir knyga „Baigta paslaptis“, išėjusi 1917-aisiais. Galiausiai, 1919 metais, Jehovos garbintojai, galima sakyti, atgijo ir įsikūrė naujame, jiems skirtame krašte. Laikui bėgant prie palyginti mažos pateptųjų krikščionių grupelės prisidėjo tie, kas viliasi amžinai gyventi žemėje, ir visi kartu jie tapo „nepaprastai didele minia“ (Ez 37:10; Zch 8:20–23). *

Turint visa tai omenyje, galima daryti išvadą, kad Jehovos garbintojai pateko į didžiosios Babelės nelaisvę antrame mūsų eros amžiuje, suklestėjus atskalūnybei. Tikrojo Dievo garbintojams stojo ilgas ir sunkus laikotarpis, panašiai kaip kadaise izraelitams, išvarytiems į tremtį. Bet kaip džiaugiamės, kad po daugelio dvasinės tamsos amžių Jehova išvadavo savuosius iš priespaudos! Dabar gyvename laiku, kai, pasak Biblijos, „išmintingieji švytės“ ir „daugelis bus išgryninti, padaryti švarūs“ (Dan 12:3, 10).

Ar gundydamas Jėzų Šėtonas iš tikrųjų pastatė jį ant šventyklos sienos?

Trumpai tariant, tiksliai nežinome, ar Jėzus išties stovėjo ant šventyklos, ar tai vyko tik vizijoje. Mūsų leidiniuose buvo aptartos abi galimybės.

Pirmiausia pažiūrėkime, kas apie tai sakoma Biblijoje. Apaštalas Matas buvo įkvėptas savo Evangelijoje užrašyti tokius žodžius: „Paskui Velnias jį [Jėzų] paėmė į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos sienos“ (Mt 4:5). Lukas tą patį atsitikimą apsako taip: „Tuomet jis nuvedė Jėzų į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos sienos“ (Lk 4:9). Čia pavartotas graikiškas žodis, išverstas „siena“, dar gali reikšti „aukščiausia vieta“.

Anksčiau mūsų leidiniuose buvo kalbama, kad tiesiogine prasme tikriausiai to negalėjo būti. 1961 metų kovo 1 dienos Sargybos bokšto numeryje rašoma: „Nebūtų logiška pažodine prasme interpretuoti visa, kas pasakojama apie Jėzaus gundymą dykumoje. Juk nėra tokio kalno, nuo kurio kas nors galėtų pamatyti „visas pasaulio karalystes bei jų šlovę“. Todėl protinga daryti išvadą, jog ir į „šventąjį miestą“ Šėtonas tiesiogine prasme Jėzaus nepaėmė ir ant šventyklos sienos nepastatė. Kad gundymas būtų paveikus, to visai nereikėjo.“ Vis dėlto vėlesniuose žurnalo numeriuose sakoma, kad jeigu  Jėzus būtų sutikęs su Šėtono siūlymu, gyvenimą būtų baigęs savižudybe, taigi jie iš tikro turėjo stovėti dideliame aukštyje.

Kai kurių tvirtinimu, Jėzus, nebūdamas levitas, neturėjo teisės stovėti ant šventyklos, todėl jo paėmimas į šventyklą vyko vizijoje. Panašių vizijų keliais šimtmečiais anksčiau buvo matęs pranašas Ezechielis (Ez 8:3, 7–10; 11:1, 24; 37:1, 2).

Tačiau jeigu Jėzus buvo pastatytas ant šventyklos tik vizijoje, kyla klausimų:

  • Ar pats gundymas buvo tikras ar tik Jėzaus vaizduotėje?

  • Jei kitus du kartus Šėtonas gundė Jėzų atlikti realius veiksmus, pavyzdžiui, paversti tikrus akmenis duona ir pagarbinti Šėtoną, ar ne realus turėjo būti ir kitas jam pasiūlytas veiksmas – šokti nuo šventyklos?

Antra vertus, jeigu Jėzus būtų išties stovėjęs ant šventyklos sienos, kiltų kitų klausimų:

  • Argi jis, stovėdamas ant šventyklos, nebūtų pažeidęs Įstatymo?

  • Kaip Jėzus iš dykumos pateko į Jeruzalę?

Pluoštelis papildomos informacijos padeda atsakyti į du paskutinius klausimus.

Profesorius Donaldas Karsonas (Donald Carson) rašė, kad Evangelijose pagal Matą ir Luką pavartotas graikiškas žodis hieron, verčiamas „šventykla“, „greičiausiai reiškia visą šventyklos statinių kompleksą, o ne vien pačią šventyklą“. Taigi Jėzus galėjo stovėti nebūtinai ant šventyklos, o, pavyzdžiui, ant statinio, esančio pietrytiniame šventyklos teritorijos kampe. Šis turėjo plokščią stogą su parapetu. Nuo čia maždaug 140 metrų aukščio skardis leidosi tiesiai į Kidrono slėnį. Šioje vietoje buvo didžiausias kritimo aukštis visoje šventyklos teritorijoje. Istorikas Juozapas Flavijus rašė, kad jei žmogus nuo ten pažvelgdavo žemyn, jam svaigdavo galva. Jėzus, nors ir nebuvo levitas, tenai stovėti galėjo ir niekas tam nebūtų paprieštaravęs.

Tačiau kaip Jėzus iš dykumos buvo paimtas į šventyklą Jeruzalėje? Atvirai kalbant, to nežinome. Iš glausto pasakojimo apie gundymą negalime suprasti, kiek toli nuo Jeruzalės Jėzus buvo dykumoje ir kiek ilgai Šėtonas jį mėgino. Neatmestina prielaida, jog jis tiesiog nukeliavo į Jeruzalę, net jei tai buvo netrumpas atstumas. Juk pasakojime konkrečiai nekalbama, kad Jėzus būtų buvęs dykumoje visą gundymo laiką, tik paminėta, kad jis buvo paimtas į Jeruzalę.

O kaip dėl to gundymo momento, kai Jėzui buvo parodytos „visos pasaulio karalystės“? Tikrovėje nėra tokio kalno, nuo kurio būtų galima jas visas aprėpti akimis. Matyt, Šėtonas rodė Jėzui tam tikrą viziją, panašiai kaip projektoriumi galima rodyti ekrane vaizdus iš įvairių žemės kampelių. Ir nors tai galėjo būti tik vizija, veiksmas, kurio reikalavo Šėtonas, – parpulti ir jį pagarbinti – turėjo būti realus, o ne įsivaizduojamas (Mt 4:8, 9). Tai leidžia samprotauti, kad jeigu Jėzus būtų pasidavęs Šėtono gundymui šokti nuo šventyklos sienos, jis būtų rizikavęs savo gyvybe ir sulaukęs tokio veiksmo pasekmių. Juk argi Šėtono gundymas būtų buvęs rimtas, jeigu Jėzus turėjo šokti nuo šventyklos sienos tik vizijoje?

Taigi gali būti, kad Jėzus iš tikrųjų nukeliavo į Jeruzalę ir stovėjo ant šventyklos sienos. Bet, kaip jau minėjome pačioje pradžioje, negalime kategoriškai tvirtinti, kad buvo tik taip, o ne kitaip. Vis dėlto abejonių nekelia vienas dalykas: Šėtonas iš tikrųjų gundė Dievo Sūnų pasielgti netinkamai ir kiekvieną kartą sulaukdavo ryžtingo jo atsako „ne“.

^ pstr. 1 Tiek Ezechielio 37:1–14, tiek Apreiškimo 11:7–12 kalbama apie dvasinį Jehovos tarnų atgijimą 1919-aisiais. Vis dėlto Ezechielis pranašavo apie galutinį visos Jehovos garbintojų tautos atkūrimą po labai ilgo nelaisvėje išbūto laiko. O Apreiškimo knygoje buvo nusakytas tik nedidelės grupelės dvasia pateptųjų brolių, vadovaujančių Jehovos tarnų veiklai, dvasinis atgimimas po palyginti trumpo laikotarpio, kai jų veikla buvo kone užgniaužta.