Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. kovas

Stenkis įžvelgti, kam bendruomenėje reikia praktinės, emocinės ar dvasinės pagalbos

Kaip galėtum padėti savo bendruomenei?

Kaip galėtum padėti savo bendruomenei?

PRIEŠ pakildamas į dangų Jėzus savo mokiniams pasakė: „Būsite mano liudytojai [...] iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Kaip pirmojo amžiaus krikščionys galėjo įvykdyti tokią didžiulę užduotį?

Kaip tvirtina Oksfordo universiteto profesorius Martinas Gudmanas (Martin Goodman), „ankstyvuoju Romos imperijos laikotarpiu krikščionys nuo kitų religinių grupių, įskaitant judėjus, skyrėsi tuo, kad jie suprato savo misiją“. Pats Jėzus keliavo iš vienos vietos į kitą atsidėdamas tarnystei. Sekdami jo pavyzdžiu, tikrieji krikščionys aiškiai suvokė turį garsinti „gerąją naujieną apie Dievo karalystę“ – ieškoti žmonių, trokštančių sužinoti Biblijos tiesą (Lk 4:43). Ne veltui pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenėje buvo vyrų, vadinamų apaštalais. Graikų kalboje žodis „apaštalas“ reiškia „pasiuntinys“ (Mk 3:14). Jėzus savo sekėjams prisakė: „Todėl eikite ir darykite mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28:18–20).

Šiandien dvylikos apaštalų žemėje nebėra. Bet jų pėdomis seka daugelis Jehovos garbintojų ir noriai imasi tokios kaip jų tarnybos. Į kvietimą išplėsti savo evangelizacijos veiklą jie, galima sakyti, atsiliepia žodžiais: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6:8) Kai kurie, pavyzdžiui, tūkstančiai Gileado misionierių mokyklos absolventų, išvyksta tarnauti į tolimas šalis. Kiti keliasi į naują vietą savo krašte. Nemažai kas išmoksta svetimą kalbą norėdami padėti broliams ir sesėms ta kalba šnekančiųjų bendruomenėje ar grupėje.  Palikti namus ar išmokti kitą kalbą ne visada lengva, galbūt tenka įveikti įvairias kliūtis, bet mūsų bendratikiai iš meilės Jehovai ir artimui mielai aukojasi. Kruopščiai viską apsvarstę, jie skuba į pagalbą ten, kur jos labai reikia (Lk 14:28–30). Toks jų darbas tikrai brangintinas.

Žinia, visų mūsų aplinkybės skiriasi. Ne kiekvienas gali kraustytis kitur ar išmokti naują kalbą. Vis dėlto kiekvienas galime rodyti misionierišką dvasią savo bendruomenėje. Kaip?

BŪK MISIONIERIUS SAVO BENDRUOMENĖJE

Bendratikiui labai pagelbėsi, jeigu pagal savo galimybes...

Nors dauguma pirmojo amžiaus krikščionių netarnavo misionieriais ir darbavosi savo vietovėje, jie buvo kupini pasiaukojamos dvasios. Apaštalas Paulius skatino Timotiejų: „Dirbk evangelizuotojo darbą, iki galo atlik savo tarnystę“ (2 Tim 4:5). Toks raginimas, duotas anų laikų krikščionims, tinka ir mums. Visi, kad ir kur gyventume, esame įpareigoti skelbti žinią apie Karalystę ir ruošti Kristaus mokinius. Be to, savo pačių bendruomenėse mums yra įvairių galimybių darbuotis panašiai kaip misionieriams.

Štai misionierius, atvykęs į svečią šalį, galbūt patenka į visai kitokias aplinkybes ir turi prie jų prisitaikyti, ieškoti būdų, kaip tenai darbuotis. Jei mes niekur ir nesikeliame, pagalvokime, ar negalėtume liudyti naujaip. Ar gerai pažįstame mūsų bendruomenei paskirtą teritoriją? Gal pasitelkę sumanumą galėtume čia darbuotis našiau ir pasiekti dar daugiau žmonių? Pavyzdžiui, 1940-aisiais skelbėjai buvo paskatinti kartą per savaitę liudyti gatvėje. Kodėl ir tau nepabandžius tokio metodo? O ar liudiji naudodamasis literatūros stendu? Esminis klausimas toks: ar taikai evangelizacijos darbo metodus, kurie tau neįprasti?

...skatinsi jį dirbti „evangelizuotojo darbą“

Jei visada laikaisi teigiamos nuostatos, tarnyboje nepristigsi uolumo bei entuziazmo. Daugelis persikėlusiųjų ten, kur dvasinėje pjūtyje trūksta darbininkų ar kur reikia padėti kitakalbiams, yra labai įgudę skelbėjai. Jie – didelė pagalba bendruomenei, evangelizacijos darbe rodo puikų pavyzdį, net būna paskiriami tam darbui vadovauti. Misionieriai, be to, dažnai imasi atsakingų pareigų bendruomenėje,  kol vietiniai broliai dar neįgijo patirties. Ar ir jūs, krikštyti broliai, siekiate patarnautojo ar vyresniojo pareigų ir norite darbuotis tikėjimo draugų labui savo bendruomenėje? (1 Tim 3:1)

STIPRINK BENDRATIKIUS

...teiksi praktinę paramą

Bendruomenei padėti galime ne vien uoliai dirbdami evangelizacijos darbą ir imdamiesi atsakingų užduočių. Kiekvienas – jaunas ir pagyvenęs, brolis ir sesė – galime tapti kitiems taip laukiamu pastiprinimu (Kol 4:11).

Kad bendratikiams suteiktume reikiamą pagalbą, privalu gerai juos pažinti. Biblija skatina mus būti „vienas kitam dėmesingus“, kai susirenkame draugėn (Hbr 10:24). Tai nereiškia, kad turime smalsauti ar kištis į asmeninius žmogaus reikalus. Tiesiog stenkimės suprasti savo bendratikį, sužinoti, kokie jo poreikiai. Gal jam reikia praktinės, emocinės ar dvasinės paramos? Padėti broliui ar sesei nėra tik vyresniųjų ar patarnautojų pareiga. Aišku, būna atvejų, kai be šių vyrų pagalbos neapsieiname (Gal 6:1). Tačiau visi mes galime padėti pagyvenusiesiems arba šeimoms, kai jiems kyla sunkumų.

...emociškai palaikysi, kai jį prislegia sunkumai

Štai mūsų brolį Salvatorę sykį ištiko finansinė krizė. Jis turėjo parduoti savo verslą, namą, daugelį daiktų. Jį apėmė nerimastis, kaip reikės išlaikyti šeimą. Kita tos bendruomenės šeima, žinodama, kas atsitiko, atskubėjo į pagalbą: parėmė Salvatorę lėšomis, surado jam ir jo žmonai darbą, daug vakarų sėdėjo su jų šeima visus išklausydami ir stiprindami. Graži draugystė, užsimezgusi tarp abiejų šeimų, tęsiasi jau daugelį metų. Laiką, kartu praleistą anomis nelengvomis dienomis, tos dvi šeimos dabar prisimena su džiaugsmu.

Tikriesiems krikščionims tikėjimas nėra privatus dalykas. Kaip savo pavyzdžiu parodė Jėzus, nuostabius Dievo pažadus būtina pranešti visiems. Nesvarbu, ar mums aplinkybės leidžia persikelti kitur ar ne, kiekvienas iš mūsų galime, kiek pajėgiame, daryti gera broliams ir sesėms savo bendruomenėje (Gal 6:10). Tai darydami jausime džiaugsmą ir duosime „visokių gerų darbų vaisių“ (Kol 1:10; Apd 20:35).