Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. birželis

Tegu kitų klaidos tavęs neparklupdo

Tegu kitų klaidos tavęs neparklupdo

„Vienas kitam mielai atleiskite“ (KOL 3:13).

GIESMĖS: 121, 75

1, 2. Kaip Biblijoje buvo išpranašautas Jehovos garbintojų gausėjimas?

IŠTIKIMI Jehovos tarnai žemėje, jo liudytojai, sudaro ypatingą organizaciją. Žinoma, jie netobuli, kiekvienas turi savo ydų. Bet Dievo šventoji dvasia padeda šiai organizacijai augti ir klestėti. Aptarkime, kokių nuostabių darbų Jehova nuveikia, pasitelkdamas noringus, nors ir netobulus, savo garbintojus.

2 Kai 1914-aisiais prasidėjo paskutinės šios santvarkos dienos, žemėje Dievo tarnų buvo palyginti nedaug. Bet Jehova laimino jų evangelizacijos darbą: per tolesnius dešimtmečius Biblijos tiesą sužinojo ir Jehovos liudytojais tapo milijonai žmonių. Šį įspūdingą gausėjimą Dievas jau kadaise buvo nusakęs tokiais žodžiais: „Mažiausias taps tūkstančiu, jauniausias – galinga tauta. Aš, Viešpats, padarysiu tą bemat, kai ateis laikas“ (Iz 60:22). Argi ne akivaizdu, kad ši pranašystė pildosi? Dievo garbintojų skaičius šiandien viršija daugelio pasaulio šalių gyventojų skaičių.

3. Kaip Jehovos tarnai laikosi priesako mylėti vienas kitą?

 3 Šiomis paskutinėmis dienomis Jehova savo tarnams padeda augti ne vien skaičiumi, bet ir meile vienas kitam. Juk meilė yra esminis Dievo asmenybės bruožas (1 Jn 4:8). Jėzus tobulai sekė Tėvo meilės pavyzdžiu ir savo mokiniams sakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte [...]. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, – jei vieni kitus mylėsite“ (Jn 13:34, 35). Laikytis šio priesako buvo itin svarbu, kai tautos įsivėlė į neregėto masto karus. Štai vien per Antrąjį pasaulinį karą žuvo apie 55 milijonus žmonių. Bet Jehovos liudytojai tose baisiose žudynėse nedalyvavo. (Perskaityk Michėjo 4:1, 3.) Todėl jie liko švarūs – nekalti dėl niekieno kraujo (Apd 20:26).

4. Kodėl Jehovos garbintojų klestėjimas šiame pasaulyje yra nuostabus dalykas?

4 Dievo garbintojų organizacija nepaliauja klestėti net ir šiame atšiauriame pasaulyje, kurį kontroliuoja Šėtonas, „šitos santvarkos dievas“ (2 Kor 4:4). Nors jo rankose yra politinės struktūros, taip pat žiniasklaida, sustabdyti evangelizacijos darbo jis nepajėgia. Vis dėlto, žinodamas nedaug beturįs laiko, Šėtonas taikosi į tuos, kurie jau garbina Jehovą, ir įvairiomis priemonėmis siekia atitraukti juos nuo tikrojo tikėjimo (Apr 12:12).

KAIP GALI BŪTI IŠMĖGINTA IŠTIKIMYBĖ DIEVUI

5. Kodėl kiti kartais užgauna mūsų jausmus? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

5 Tikrųjų krikščionių bendruomenės nariai supranta, kaip svarbu mylėti Dievą ir žmones. Tai pabrėžė ir Jėzus. Kai jo paklausė, koks įsakymas didžiausias, jis atsakė: „‘Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.’ Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis, panašus į jį, yra šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’“ (Mt 22:35–39). Tačiau iš Biblijos sužinome, kad visi žmonės iš Adomo paveldėjo nuodėmę ir yra netobuli. (Perskaityk Romiečiams 5:12, 19.) Todėl kartais bendruomenės broliai ir sesės savo žodžiais ar poelgiais gali mus įžeisti. Mūsų meilė Jehovai ir jo garbintojams tada būna išbandoma. Kaip tokiais atvejais reaguojame? Senovėje gyvenę atsidavę Dievo tarnai kartais irgi pasakydavo ar padarydavo ką nors, kas kitus įskaudindavo ar papiktindavo. Pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš tų Biblijos pasakojimų.

Jeigu būtum gyvenęs senovės Izraelyje, kaip būtum žiūrėjęs į Elio ir jo sūnų elgesį? (Žiūrėk 6 pastraipą.)

6. Kokią klaidą darė vyriausiasis kunigas Elis?

6 Pirmiausia prisiminkime vyriausiąjį kunigą Elį ir du jo sūnus. Šiedu vyrai nesilaikė Jehovos įsakymų. Apie juos rašoma: „Elio sūnūs buvo niekšai. Jie nepaisė [...] Viešpaties“ (1 Sam 2:12). Nors tėvas Jehovos padangtėje ėjo atsakingas pareigas, sūnūs darė labai sunkias nuodėmes. Elis tai žinojo, tačiau pritrūko ryžto juos rimtai sudrausminti. Todėl Dievas paskelbė Elio namams griežtą nuosprendį (1 Sam 3:10–14). Jo palikuonys vėliau išvis neteko teisės tarnauti vyriausiaisiais kunigais. Jeigu tu būtum gyvenęs Elio dienomis ir žinojęs, kokius didelius savo sūnų nusižengimus jis toleruoja, kaip būtum reagavęs? Ar būtum pasipiktinęs tokia situacija ir nustojęs tarnauti Dievui?

7. Kokių nuodėmių padarė Dovydas ir kaip į tai reagavo Jehova?

7 Dabar nusikelkime į Dovydo laikus. Jehova jį labai mylėjo, sakė radęs „vyrą pagal savo širdį“ (1 Sam 13:13, 14; Apd  13:22). Bet vėliau Dovydas svetimavo su Batšeba ir ši tapo nėščia. Jos vyras Ūrija tuo metu buvo kare. Kai Ūrija trumpam grįžo, Dovydas bandė įtikinti jį eiti namo pas žmoną, mat norėjo, kad šiedu turėtų lytinių santykių ir visi manytų, kad vaiko tėvas Ūrija. Bet šis taip ir neparėjo į namus. Tada Dovydas viską suorganizavo taip, kad Ūrija žūtų mūšyje. Už tokį nusikaltimą Dovydas brangiai sumokėjo: jį patį ir jo šeimą užgriuvo visokios nelaimės (2 Sam 12:9–12). Vis dėlto Jehova buvo gailestingas ir atleido Dovydui, nes matė, kad vyras nuoširdžiai trokšta jam tarnauti (1 Kar 9:4). Jeigu tuo metu būtum gyvenęs tarp Dievo tautos žmonių, kaip būtum žiūrėjęs į karaliaus elgesį? Ar būtum praradęs norą tarnauti Jehovai?

8. a) Kokią klaidą padarė apaštalas Petras? b) Kodėl Jehova ir toliau Petru pasitikėjo?

8 Galiausiai pakalbėkime apie apaštalą Petrą. Jėzus išsirinko jį būti vienu iš dvylikos artimiausių savo mokinių. Tačiau Petras kartais vis tiek pasakydavo ar padarydavo tai, dėl ko vėliau gailėdavosi. Pavyzdžiui, vienu metu Petras tvirtino, kad net jeigu visi Jėzų paliktų, jis niekad nepaliksiąs (Mk 14:27–31, 50). Vėliau, kai Jėzus buvo suimtas, apaštalai visi iki vieno nuo jo pasitraukė. Tarp jų, deja, buvo ir Petras. Tuo sunkiu momentu jis net triskart išsigynė Jėzų pažįstąs (Mk 14:53, 54, 66–72). Bet Petras dėl to iš širdies apgailestavo. Tad Jehova apaštalui atleido ir toliau skyrė jam atsakingų užduočių. Jeigu tuo metu būtum buvęs tarp Jėzaus sekėjų, ar Petro elgesys būtų pakirtęs tavo pasitikėjimą Jehova ir ištikimybę jam?

9. Kodėl esi tikras, kad Jehova visada elgiasi teisingai?

9 Paminėjome tik keletą pavyzdžių, kai Dievo tarnai sunkiai prasikalto ir užgavo kitų jausmus, gal net padarė jiems didelės žalos. Tokių atvejų būta ir daugiau, tiek senovėje, tiek šiais laikais. Pamąstyk: kaip aš reaguosiu, kai nutiks kas  nors panašaus? Ar leisiu, kad kitų klaidos taptų man suklupimo akmeniu? Ar nustosiu eiti į sueigas, gal net išvis nutrauksiu ryšius su organizacija ir nebetarnausiu Jehovai? Svarbu turėti omenyje, kad Jehova yra gailestingas ir, galimas dalykas, duoda nusižengusiajam laiko atgailauti. Aišku, kartais nusidėjėlis, atrodo, nesigraužia dėl savo elgesio ir į Jehovos gailestingumą neatsiliepia. Ar tada neabejosi, kad Jehova geriausiai mato situaciją? Ar būsi tikras, kad jis visada elgiasi teisingai ir tinkamu laiku ir būdu viską ištaisys, galbūt net pašalins kaltininką iš bendruomenės?

LIK IŠTIKIMAS JEHOVAI

10. Kaip Jėzus žiūrėjo į apaštalų nusižengimus?

10 Biblijoje skaitome apie daugelį Dievo tarnų, kurie liko ištikimi jam ir jo garbintojų brolijai, nors ir matė kitus darant rimtų klaidų. Geriausias pavyzdys – Jėzus. Visą naktį meldęs Tėvą pagalbos, jis išsirinko dvylika apaštalų. Vienas iš jų, Judas Iskarijotas, vėliau Jėzų išdavė. O apaštalas Petras, kaip minėjome, sykį ėmė tvirtinti Jėzaus nepažįstąs (Lk 6:12–16; 22:2–6, 31, 32). Tokie apaštalų poelgiai Jėzų, aišku, nuliūdino, bet jis neleido, kad tai susilpnintų jo ryšį su Jehova. Jėzus žinojo, kad čia ne jo Tėvo kaltė. Jis nepradėjo kaltinti ir visų Dievo tarnų be išimties. Jėzus toliau ištikimai tarnavo Jehovai ir buvo dosniai apdovanotas – Tėvas prikėlė jį iš mirties ir atėjus metui paskyrė dangaus Karalystės Karaliumi (Mt 28:7, 18–20).

11. Kokia Biblijos pranašystė pildosi Jehovos tarnams šiais laikais?

11 Jėzus visada pasitikėjo Jehova ir jo tarnais. Tokį pasitikėjimą verta turėti ir mums. Pamąstykime, kokius didžius sumanymus Dievas įgyvendina per savo garbintojus šiomis paskutinėmis dienomis! Žemėje nėra kitos organizacijos, kuri taip vieningai skelbtų tiesą visų tautų žmonėms. Akivaizdu, kad Jehova savo tarnus veda ir palaiko. Jų dvasinė būklė tinkamai apibūdinama Izaijo 65:14: „Mano tarnai dainuos iš širdies džiaugsmo.“

12. Kokia reakcija į kitų klaidas būtų neteisinga?

12 Jehovos tarnai yra iš tiesų laimingi, nes jaučia Dievo vadovavimą ir nuveikia daug gera. O Šėtono valdomo pasaulio žmonės, matydami, kaip sąlygos blogėja, aimanuoja iš nevilties. Kaip tad būtų neprotinga ir neteisinga palikti Jehovos prieglobstį ir jo organizaciją tik dėl to, kad kas nors bendruomenėje pasakė ar padarė ką ne taip! Privalome likti ištikimi Jehovai ir laikytis jo nurodymų. Taip pat turime išmokti tinkamai reaguoti į kitų klaidas.

KAIP TURĖTUME REAGUOTI?

13, 14. a) Kodėl turime būti kantrūs vieni kitiems? b) Kokį pažadą stengiamės aiškiai turėti omenyje?

13 Kaip turėtume reaguoti, jei kuris nors bendratikis žodžiais ar darbais užgauna mūsų jausmus? Biblijoje užrašytas geras principas: „Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės“ (Mok 7:9). Svarbu atminti, kad visus mus nuo tobulybės, kuria džiaugėsi pirmieji žmonės Edeno sode, skiria jau maždaug šeši tūkstantmečiai. Netobuli žmonės neišvengiamai daro klaidų. Todėl būtų neteisinga tikėtis iš savo brolių ir sesių per daug. Taip pat neturime leisti, kad jų ydos temdytų mūsų džiaugsmą, kurį jaučiame tarnaudami Dievui šiomis  paskutinėmis dienomis. Dar didesnė klaida būtų imti piktintis Jehovos organizacija ir išvis ją palikti. Tada prarastume ne vien garbę prisidėti prie Dievo valios įgyvendinimo, bet ir viltį gyventi naujajame pasaulyje.

14 Kad nepristigtume džiaugsmo ir išlaikytume viltį tvirtą, aiškiai turėkime omenyje šį paguodžiantį Jehovos pažadą: „Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“ (Iz 65:17; 2 Pt 3:13). Neleisk, kad kitų trūkumai sutrukdytų tau išvysti šio pažado išsipildymą.

15. Ką, anot Jėzaus, turime daryti, kai kiti prasikalsta?

15 Žinoma, kol tebegyvename dabartinėje santvarkoje, būtų nerealu manyti, kad išvengsime situacijų, kai kiti mus įskaudins. Todėl turime apmąstyti, ko tokiais atvejais Jehova iš mūsų tikisi. Visada prisiminkime šį Jėzaus pasakytą principą: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų prasikaltimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu neatleisite žmonėms jų prasikaltimų, ir jūsų Tėvas neatleis jūsų prasikaltimų.“ Taip pat nepamirškime, ką Jėzus atsakė į Petro klausimą, ar derėtų atleisti „iki septynių kartų“. Štai Jėzaus žodžiai: „Ne iki septynių, sakau tau, o iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 6:14, 15; 18:21, 22). Taigi, anot Jėzaus, turime visada būti pasiruošę atleisti. Kai kas nors mus užgauna, tegu viršų ima noras dovanoti, o ne noras piktintis.

16. Kokį pavyzdį paliko Juozapas?

16 Gerą pavyzdį, kaip nukęsti skriaudą, paliko Juozapas, pirmasis iš dviejų Jokūbo ir Rachelės sūnų. Jokūbas turėjo dar dešimt sūnų, bet Juozapą mylėjo labiausiai. Todėl broliai iš pavydo pardavė jį į vergiją ir jaunuolis atsidūrė Egipte. Po daugelio metų dėl savo geradarysčių jis buvo paskirtas faraono dešiniąja ranka. Kai Egiptą ir aplinkinius kraštus ištiko badas, Juozapo broliai atkeliavo nusipirkti maisto, bet jo nepažino. Naudodamasis savo padėtimi Juozapas būtų galėjęs atkeršyti broliams už jam padarytą nusikaltimą. Tačiau jis nutarė juos išbandyti, kad įsitikintų, ar jie pasikeitė. Pamatęs, kad brolių nuostata jau kitokia, Juozapas pasisakė, kas esąs. Vėliau jiems tarė: „Būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius.“ Tokiais žodžiais jis paguodė juos ir nuramino (Pr 50:21).

17. Ką darysime matydami kitų klaidas?

17 Nepamirškime dar kai ko: ydų turime ir mes, todėl kartais patys kitus įžeidžiame. Jeigu matai, kad žmogų užgavai, laikykis Biblijos priesako ir prašyk jį atleidimo, mėgink susitaikyti. (Perskaityk Mato 5:23, 24.) Mums gera, kai kiti mūsų klaidas pamiršta ir dovanoja, todėl ir patys stenkimės taip daryti. Kolosiečiams 3:13 randame tokį raginimą: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite, jei kuris nors turi skundą prieš kitą. Kaip Jehova jums mielai atleido, taip ir jūs atleiskite.“ Pirmajame korintiečiams 13:5 pasakyta, kad meilė „nelaiko nuoskaudų sąskaitos“. Jeigu noriai atleisime kitiems, Jehova atleis mums. Taigi, kai kiti prasikalsta, sekime savo dangiškojo Tėvo pavyzdžiu ir būkime atlaidūs, kaip ir jis mums yra atlaidus. (Perskaityk Psalmyno 103:12–14.)