Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. birželis

Ar leidiesi Didžiojo Puodžiaus formuojamas?

Ar leidiesi Didžiojo Puodžiaus formuojamas?

„Kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankoje esate jūs“ (JER 18:6).

GIESMĖS: 60, 22

1, 2. a) Kodėl Jehova laikė Danielių „brangiuoju žmogumi“? b) Kaip mes turėtume žiūrėti į Jehovos formavimą?

SENOVĖS Babilono miestas buvo pilnas stabų, jo žmonės pavergti piktųjų dvasių. Štai į kokią aplinką pateko žydų tremtiniai. Tačiau ištikimi Jehovos tarnai, pavyzdžiui, Danielius ir trys jo draugai, vietinių žmonių įtakai nepasidavė (Dan 1:6, 8, 12; 3:16–18). Tie keturi jaunuoliai buvo pasiryžę paklusti tik Jehovai, savo Puodžiui. Ir tas jų ryžtas neišblėso. Nors žalingoje Babilono aplinkoje Danielius praleido kone visą gyvenimą, Dievo angelas jį vis tiek vadino „brangiuoju žmogumi“ (Dan 10:11, 19).

2 Kad molis įgautų norimą pavidalą, puodžius gali įspausti jį į kokią nors formą. Jehova, visatos Viešpats, galėtų panašiai elgtis su žmonėmis. Jo garbintojai žino, kad jis turi valdžią visoms tautoms. (Perskaityk Jeremijo 18:6.) Naudodamasis savo valdžia, Dievas gali formuoti ir kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Vis dėlto jis gerbia mūsų valios laisvę ir nori, kad paklustume jam niekieno neverčiami. Dabar pakalbėkime, kas padės mums ir toliau būti tarsi plastiškam moliui Jehovos rankose. Atsakysime į tris klausimus: 1) kaip neįgyti  savybių ir polinkių, kurie užkietintų mūsų širdį? 2) kaip galime ugdytis savybes, kurios padės mums likti klusniems Dievui? 3) kaip tėvai gali parodyti klusnumą Jehovai auklėdami savo vaikus?

SAUGOKIMĖS, KAD MŪSŲ ŠIRDIS NEUŽKIETĖTŲ

3. Kas gali užkietinti mūsų širdį? Prašom pateikti pavyzdį.

3 „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“, – sakoma Patarlių 4:23. Kas mūsų širdį galėtų užkietinti? Pavyzdžiui, išdidumas, nuodėmiavimas, tikėjimo stoka. Tokie dalykai kurstytų neklusnią, maištingą dvasią (Dan 5:1, 20; Hbr 3:13, 18, 19). Išdidumui kadaise pasidavė karalius Uzijas. (Perskaityk 2 Metraščių 26:3–5, 16–21.) Iš pradžių Uzijas darė, „kas dora Viešpaties akyse“, ir „buvo pasišventęs ieškoti Dievo“. Dievas tada jį laimino ir stiprino. Bet, „kai tapo galingas, jo širdis pasidarė [...] išdidi“. Karalius pamiršo, kad visą galią gavo iš Jehovos. Išdidumas Uzijui tiek aptemdė akis, kad jis net bandė atnašauti smilkalus šventykloje – ėmėsi to, kas buvo leidžiama tik kunigams iš Aarono linijos. Kai kunigai jam pasipriešino, Uzijas tiesiog įsiuto. Kuo viskas baigėsi? Dievas pažemino karalių siųsdamas jam raupsų ligą, kuri jį kamavo iki pat mirties (Pat 16:18).

4, 5. Kas galėtų atsitikti, jei pasiduotume išdidumui? Prašom pateikti pavyzdį.

4 Jeigu nesisaugosime išdidumo, ir mes galime imti manyti apie save „geriau negu reikia manyti“ (Rom 12:3). Dėl to galbūt net atmestume Biblija grįstus pamokymus (Pat 29:1). Atkreipkime dėmesį į bendruomenės vyresniojo vardu Džimas istoriją. Sykį jo ir kitų vyresniųjų nuomonė vienu klausimu išsiskyrė. Džimas prisimena: „Pasakiau broliams, kad jie neturi meilės, ir išėjau.“ Maždaug po pusmečio jis ėmė lankyti gretimą bendruomenę, bet joje nebuvo paskirtas vyresniuoju. Jis prisipažįsta: „Tai mane pribaigė. Buvau tiek įsitikinęs savo teisumu, kad nutariau nebepalaikyti jokių ryšių su bendruomene.“ Džimas nedalyvavo teokratinėje veikloje dešimt metų. Jis sako: „Mano savimeilė buvo labai užgauta. Dėl visko ėmiau kaltinti Jehovą. Per tuos metus broliai ne kartą mane lankė ir bandė atvesti į protą, bet aš atmesdavau jų pagalbą.“

5 Džimo patirtis byloja, kad išdidumas gali skatinti mus pateisinti savo netinkamus veiksmus ir palaipsniui padaryti mus lyg kietą molį (Jer 17:9). „Negalėjau nustoti galvojęs, kokie neteisūs yra kiti“, – sako Džimas. Gal ir tave kada nors užgavo koks bendratikis? O gal nusiminei netekęs atsakingų pareigų? Kaip tada reagavai? Ar nepaėmė viršaus išdidumas? Ar svarbiausia tau buvo išlaikyti taikius santykius su tikėjimo draugais ir likti ištikimam Jehovai? (Perskaityk Psalmyno 119:165 ir Kolosiečiams 3:13.)

6. Kas gali nutikti, jei imtume nuodėmiauti?

6 Nuodėmiavimas ir savo nuodėmių dangstymas yra kita blogybė, galinti užkietinti širdį ir padaryti ją nejautrią Dievo pamokymams. Nuodėmiauti tada darosi vis lengviau. Vienas brolis sakė, kad ilgainiui jo blogas elgesys jau nebeslėgė sąžinės (Mok 8:11). Kitas brolis, kuris buvo įnikęs į pornografiją, vėliau prisipažino: „Pastebėjau, kad ėmiau kritiškai žiūrėti į vyresniuosius.“ Netyras įprotis žalojo jo dvasingumą. Galiausiai brolio darbai išaiškėjo ir jam buvo suteikta reikiama pagalba. Žinoma, visi kartais suklystame.  Tačiau jeigu, užuot prašę Dievo atleidimo ir pagalbos, save teisiname ar imame kitus kritikuoti, mūsų širdis, galimas dalykas, jau kietėja.

7, 8. a) Kaip senovės izraelitų pavyzdys byloja, kad dėl tikėjimo stokos širdis gali užkietėti? b) Ko mes pasimokome?

7 Širdis gali užkietėti ir dėl tikėjimo stokos. Tai liudija senovės izraelitų pavyzdys. Jehova padarė gausybę stulbinančių stebuklų ir išvadavo tautą iš Egipto. Bet kai žmonės jau buvo beįžengią į Pažadėtąją žemę, pritrūko tikėjimo ir pasitikėjimo Jehova. Baimės apimti, jie pradėjo murmėti prieš Mozę. Izraelitai net norėjo grįžti į Egiptą – ten, kur vilko vergystės jungą. Kaip skaudu buvo Jehovai! Jis tarė: „Kiek ilgai ši tauta niekins mane?“ (Sk 14:1–4, 11; Ps 78:40, 41) Dėl širdies kietumo ir tikėjimo stokos visa ana karta išmirė dykumoje.

8 Šiandien stovime prie naujojo pasaulio slenksčio. Mūsų tikėjimas irgi visaip išbandomas. Todėl svarbu ištirti, kiek jis tvirtas. Pasigilinkime, pavyzdžiui, į Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 6:33. Pamąstykime: ar mano sprendimai ir tai, kam teikiu pirmenybę, rodo, kad šiais Jėzaus žodžiais iš tiesų tikiu? Jeigu atsirastų galimybė daugiau užsidirbti, ar dėl to aukočiau sueigas ir mažiau eičiau į tarnybą? Kaip elgčiausi, jei darbdavys primygtinai reikalautų dirbti ilgiau? Ar leisiu, kad pasaulis mane formuotų, gal net išvestų iš tiesos kelio?

9. Kodėl turime tirti savo tikėjimą ir kaip galime tai daryti?

9 Mūsų širdis gali pasidaryti kieta ir jei imsime atsainiai žiūrėti į Biblijos priesakus, pavyzdžiui, dėl atskirtųjų nuo bendruomenės, draugijų ar pramogų. Ką galėtum daryti, jei pastebi tokį savo polinkį? Kuo greičiau privalai ištirti savo tikėjimą. Biblija ragina: „Save tikrinkite, ar esate tikėjime. Save tyrinėkite“ (2 Kor 13:5). Įpraskime skirti laiko sąžiningai įvertinti, ar tiksliai laikomės Dievo Žodžio principų.

KAS PADĖS MUMS BŪTI LENGVAI FORMUOJAMIEMS

10. Kas padės mums būti kaip plastiškam moliui Jehovos rankose?

10 Kad ir toliau liktume kaip plastiškas molis, Jehova mums davė savo Žodį, subūrė į bendruomenę ir pavedė evangelizacijos tarnybą. Kaip vanduo minkština molį, taip kasdienis Biblijos skaitymas ir apmąstymas padeda mums būti dar minkštesniems Jehovos rankose. Dievas buvo įsakęs, kad Izraelio karaliai pasidarytų Įstatymo nuorašą ir kasdien jį skaitytų (Įst 17:18, 19). Šventraščio skaitymo ir apmąstymo svarbą suvokė ir Jėzaus apaštalai. Savo evangelijose ir laiškuose jie šimtus kartų citavo ar atpasakojo ištraukas iš Hebrajiškųjų raštų. Skelbdami gerąją naujieną jie ragindavo ir kitus gilintis į Dievo Žodį (Apd 17:11). Mes irgi suprantame, kaip svarbu kasdien Bibliją skaityti ir su malda apmąstyti, ką perskaitę (1 Tim 4:15). Tai padės mums likti nuolankiems ir toliau paklusti Jehovos formavimui.

Naudokis viskuo, ką Jehova teikia, kad išliktum tarsi minkštas molis jo rankose. (Žiūrėk 10–13 pastraipas.)

11, 12. Kaip Jehova mus formuoja per krikščionių bendruomenę? Prašom pateikti pavyzdį.

11 Jehova gerai pažįsta kiekvieną iš mūsų ir formuoja mus per krikščionių bendruomenę. Minėto brolio Džimo požiūris, taip sakant, suminkštėjo, kai vienas vyresnysis ėmė skirti jam asmenišką dėmesį. „Jis nėkart manęs nekaltino, nekritikavo dėl esamos situacijos, – sako Džimas. – Jis visada kalbėjo teigiamai ir nuoširdžiai stengėsi man padėti.“ Maždaug po trijų  mėnesių tas vyresnysis pakvietė Džimą į sueigą. Jis pasakoja: „Bendruomenė šiltai mane sutiko. Jų meilė paskatino keisti savo mąstymą. Suvokiau, kad mano jausmai nėra svarbiausia. Padedamas brolių ir brangios žmonos, kurios dvasingumas niekad nenusilpo, palaipsniui atgavau jėgas. Mane taip pat sustiprino 1992 metų lapkričio 15 dienos Sargybos bokšto numerio straipsniai „Jehova negali būti kaltinamas“ ir „Lojaliai tarnauk Jehovai“.“ [1]

12 Po kurio laiko Džimas vėl buvo paskirtas vyresniuoju. Nuo tada jis pats ne vienam broliui padėjo įveikti panašias kliūtis ir atsigauti dvasiškai. Džimas sako: „Maniau, kad mano ryšys su Jehova tvirtas, nors iš tikrųjų taip nebuvo. Gailiuosi, kad išdidumo apakintas išleidau iš akių daug svarbesnius dalykus ir susitelkiau vien į kitų klaidas“ (1 Kor 10:12).

13. Kokias savybes mums padeda ugdytis tarnyba ir ką gera tai duoda?

13 O kaip evangelizacijos tarnyba padeda mums keistis į gera? Kai dalijamės su kitais gerąja naujiena, ugdomės nuolankumą ir įvairias dorybes, sudarančias Dievo dvasios vaisių (Gal 5:22, 23). Tik pagalvok, kokių savybių pats išsiugdei tarnyboje. Be to, kai rodome tokias kaip Kristaus savybes, mūsų žinia tampa dar patrauklesnė ir kai kurių pašnekovų požiūris į mus pasikeičia. Štai pavyzdys iš Australijos. Du Jehovos liudytojai tarnyboje sutiko moterį, kuri įpykusi juos išplūdo. Jiedu liko pagarbūs, moters nepertraukinėjo. Vėliau ji ėmė gailėtis dėl savo elgesio ir atsiuntė laišką į mūsų filialą. Be kita ko, moteris rašė: „Norėčiau atsiprašyti tų dviejų labai kantrių ir nuolankių žmonių, kad buvau tokia išdidi, laikiau save  teisuole, pranašesne už juos. Pasielgiau kvailai pavarydama nuo durų žmones, skleidžiančius Dievo žodį.“ Ar šeimininkė būtų parašiusi tokį laišką, jei skelbėjai būtų ištarę bent vieną piktą žodį? Vargu. Evangelizacijos tarnyba iš tiesų duoda daug gera ne vien žmonėms, kuriuos sutinkame, bet ir mums patiems – padeda ugdytis gražesnę asmenybę.

PAKLUSKITE DIEVUI AUKLĖDAMI SAVO VAIKUS

14. Kas tėvams privalu, jeigu jie nori gerai auklėti savo vaikus?

14 Dauguma vaikų yra nuolankūs ir noriai mokosi (Mt 18:1–4). Todėl supratingi tėvai savo atžaloms jau nuo mažų dienų stengsis įdiegti Dievo Žodžio tiesą ir meilę jai (2 Tim 3:14, 15). Aišku, kad tai pavyktų, tėvai visų pirma turi įrašyti tiesą į savo pačių širdį ir gyventi taip, kaip moko Biblija. Jų vaikai tada ne vien girdės Biblijos mokymus, bet ir matys, kaip jie veikia praktikoje. Jeigu tėvai pritaikys Dievo Žodžio principus ir tada, kai drausmina savo vaikus, šie supras, kad tokia auklyba byloja apie meilę – tiek pačių tėvų, tiek ir Jehovos.

15, 16. Kaip tėvai gali parodyti pasitikėjimą Jehova, kai jų vaikas yra atskiriamas nuo bendruomenės?

15 Kai kurie vaikai, nors ir augę krikščionių šeimoje, vėliau nutaria palikti tiesą ir yra atskiriami nuo bendruomenės. Šeimai tai sukelia daug sielvarto. Viena sesė iš Pietų Afrikos pasakoja: „Kai mano brolis buvo atskirtas, jaučiausi taip, tarsi jis būtų miręs. Kaip skaudėjo širdį!“ Ką ji ir jos tėvai darė? Šeima laikėsi Dievo Žodžio nurodymų. (Perskaityk 1 Korintiečiams 5:11, 13.) „Pasiryžome elgtis, kaip liepia Biblija, – sako tėvai, – nes supratome, kad paklusti Dievo nustatytai tvarkai yra visų geriausia. Į atskyrimą nuo bendruomenės žiūrėjome kaip į Dievo auklybą. Buvome tikri, kad jis drausmina iš meilės ir niekada nėra pernelyg griežtas. Todėl su sūnumi bendravome tik tada, kai reikėdavo spręsti kokį būtiną šeimos reikalą.“

16 O ką apie tai manė sūnus? Vėliau jis sakė: „Žinojau, kad šeimos nariai nejaučia man neapykantos. Jie tiesiog pakluso Jehovai ir jo organizacijai.“ Jaunuolis pajuto, kad jam padėti gali tik Jehova. Jis pridūrė: „Kai esi priverstas maldauti Jehovą pagalbos ir atleidimo, supranti, kaip tau jo reikia.“ Įsivaizduok, kiek džiaugsmo buvo šeimoje, kai sūnų grąžino į bendruomenę! Tikra tiesa: jei visur ir visada paklūstame Dievui, sulauksime pačių geriausių rezultatų (Pat 3:5, 6; 28:26).

17. Kodėl visose gyvenimo situacijose turime paklusti Jehovai ir ko galiausiai sulauksime?

17 Izaijas pranašavo, kad baigiantis tremties metams atgailaujantys žydai sakys: „Viešpatie, tu – mūsų Tėvas. Mes – molis, o tu – mūsų puodžius; visi mes – tavo rankų darbas.“ Žmonės maldaus: „Nepyk taip smarkiai ant mūsų, Viešpatie, neminėk mūsų kaltės amžinai. Pažvelgti teikis: štai mes visi – tavo tauta“ (Iz 64:7, 8 [64:8, 9, Brb]). Jeigu ir mes nuolankiai paklusime Jehovai visose gyvenimo situacijose, būsime jam labai brangūs, kaip kadaise pranašas Danielius. Jehova ir toliau mus formuos per savo Žodį, dvasią ir organizaciją, kad ateityje galiausiai būtume tobuli „Dievo vaikai“ (Rom 8:21).

^ [1] (11 pastraipa) Lietuvių kalba šie straipsniai buvo išspausdinti 1993 m. kovo mėn. numeryje.