Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. birželis

„Jehova, mūsų Dievas, yra vienas Jehova“

„Jehova, mūsų Dievas, yra vienas Jehova“

„Klausyk, Izraeli! Jehova, mūsų Dievas, yra vienas Jehova“ (ĮST 6:4, NW).

GIESMĖS: 138, 112

1, 2. a) Kodėl žodžiai iš Pakartoto Įstatymo 6:4 yra gerai žinomi? b) Kodėl Mozė ištarė tuos žodžius?

ŠEŠI hebrajiški žodžiai, sudarantys Pakartoto Įstatymo 6-o skyriaus 4-ą eilutę, judaizmo išpažinėjams turi didelę reikšmę. Jie yra dalis maldos, vadinamos šema. Šitaip malda pavadinta pagal pirmąjį minėtos eilutės žodį. Jau daugelį šimtmečių pamaldūs žydai kalba šemą dukart per dieną, ryte ir vakare, taip išreikšdami savo išimtinį atsidavimą Dievui.

2 Tuos žodžius 1473 metais p. m. e. Moabo lygumose ištarė Mozė. Izraelitai buvo pasiruošę pereiti Jordaną ir užimti Pažadėtąją žemę. Mozė pasakė tautiečiams paskutinę kalbą (Įst 6:1). Jis vedė Izraelį keturiasdešimt metų ir norėjo, kad žmonės būtų drąsūs, pasiruošę būsimiems sunkumams. Tauta turėjo pasitikėti Jehova ir būti jam ištikima. Paskutinioji Mozės kalba, be abejonės, smigs žmonėms į širdį. Priminęs Dešimt įsakymų ir kitus Jehovos duotus nurodymus, Mozė pasakė įsimintinus žodžius, užrašytus Pakartoto Įstatymo 6:4, 5 (NW): „Klausyk, Izraeli! Jehova, mūsų Dievas, yra  vienas Jehova. Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“

3. Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje?

3 Ar susirinkę izraelitai nežinojo, kad jų Dievas Jehova yra „vienas Jehova“? Aišku, žinojo. Juk jie garbino vieną Dievą – tą patį kaip ir jų protėviai Abraomas, Izaokas ir Jokūbas. Kodėl tad Mozė jiems priminė, kad jų Dievas yra „vienas Jehova“? Kaip reikia žiūrėti į įsakymą mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis, žinant, kad Jehova yra vienas? Ir kokią reikšmę žodžiai, užrašyti Pakartoto Įstatymo 6:4, turi mums šiandien?

„VIENAS JEHOVA“

4, 5. a) Ką suprantame iš žodžių „vienas Jehova“? b) Kuo Jehova skiriasi nuo kitų dievų?

4 Jis yra vienintelis toks. Hebrajų kalboje, kaip ir daugelyje kitų, žodis „vienas“ nereiškia tik skaičiaus. Jis gali būti vartojamas ir norint pasakyti, kad koks nors asmuo ar daiktas yra unikalus, vienintelis toks. Nepanašu, jog Mozė bandė paneigti klaidingą įsitikinimą, kad egzistuoja dievų trejybė. Jehova yra žemės ir dangaus Kūrėjas, visatos Viešpats. Jis – vienintelis tikrasis Dievas, joks kitas dievas jam neprilygsta (2 Sam 7:22). Minėtais žodžiais Mozė norėjo priminti izraelitams, kad jie turi būti išimtinai atsidavę tik Jehovai. Jiems buvo nevalia mėgdžioti aplinkines tautas ir lenktis gausybei netikrų dievų ir deivių. Tos tautos tikėjo, kad kai kurios jų garbinamos dievybės valdo tam tikras gamtos jėgas. Kiti dievai, jų įsitikinimu, buvo tiesiog skirtingi vienos dievybės pavidalai.

5 Pavyzdžiui, egiptiečiai garbino saulės dievą Ra, dangaus deivę Nutą, žemės dievą Gebą, Nilo dievą Hapį, begalę visokių šventų gyvūnų. Siųsdamas Egiptui dešimt bausmių, Jehova daugeliui tų netikrų dievų sudavė triuškinantį smūgį. Svarbiausias kanaaniečių dievas buvo Baalas. Jį garbino kaip vaisingumo, taip pat dangaus, lietaus ir audros dievą. Daug kur Baalas buvo laikomas tos vietovės globėju (Sk 25:3). Izraelitai turėjo atminti, kad jų Dievas, tikrasis Dievas, yra „vienas Jehova“ (Įst 4:35, 39).

6, 7. Kaip dar galima suprasti žodžius „vienas Jehova“ ir kaip Jehova parodė toks esąs?

6 Jis nesikeičia ir laikosi savo žodžio. Pasakymas „vienas Jehova“ dar gali reikšti, kad jis visada įvykdo, ką yra sumanęs. Jis nėra nenuoseklus, permainingo būdo, nenuspėjamas. Ne, Jehova ištikimas, niekada nesikeičia, tesi duotą žodį. Pavyzdžiui, Abraomui pasakė, kad jo palikuonys paveldės Pažadėtąją žemę. Net praėjus 430 metų Jehovos sumanymas nepasikeitė: jis ėmėsi didžių darbų ir įvykdė, ką savo tarnui pažadėjęs (Pr 12:1, 2, 7; Iš 12:40, 41).

7 Po daugelio šimtmečių Jehova pavadino izraelitus savo liudytojais ir pasakė: „Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus po manęs.“ Tada, norėdamas pabrėžti, kad jo tikslai nesikeičia, pridūrė: „Aš esu tas pats“ (Iz 43:10, 13; 44:6; 48:12). Kokia neprilygstama garbė izraelitams buvo tarnauti Jehovai – Dievui, kuris nesikeičia ir visada laikosi savo žodžio! Tokia pat garbė šiandien suteikta ir mums (Mal 3:6; Jok 1:17).

8, 9. a) Ko Jehova reikalauja iš savo garbintojų? b) Kaip Jėzus pabrėžė Mozės žodžių svarbą?

8 Taigi Mozė priminė tautai, kad Jehova nesikeičia, jo meilė savo garbintojams neblėsta, jis nepaliauja jais rūpintis.  Todėl suprantama, kad izraelitai turėjo būti jam išimtinai atsidavę, mylėti jį visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Tėvai privalėjo naudotis kiekviena proga mokyti apie Jehovą savo vaikus, kad šie irgi būtų jam visiškai atsidavę (Įst 6:6–9).

9 Kadangi Jehova nekaitalioja savo valios ir sumanymų, neabejojame, kad nesikeičia ir esminiai reikalavimai jo garbintojams. Ir šiandien mūsų tarnavimas jam priimtinas tik jeigu esame jam išimtinai atsidavę ir mylime jį visa širdimi, siela ir visomis jėgomis. Pats Jėzus Kristus, atsakydamas vienam Rašto aiškintojui, patvirtino, kad tai yra visų svarbiausias reikalavimas. (Perskaityk Morkaus 12:28–31.) Dabar pakalbėkime, kaip galime parodyti, kad suprantame, ką reiškia žodžiai „Jehova, mūsų Dievas, yra vienas Jehova“.

BŪKIME IŠIMTINAI ATSIDAVĘ JEHOVAI

10, 11. a) Ką reiškia būti išimtinai atsidavusiems Jehovai? b) Kaip išimtinį atsidavimą Jehovai parodė keturi jauni hebrajai Babilone?

10 Žinodami, kad Jehova yra vienas vienintelis Dievas, turime būti jam išimtinai atsidavę. Negalime vienu metu tarnauti jam ir kokiam kitam dievui. Taip pat negalime į Jehovos garbinimą įpainioti idėjų ar papročių, kilusių iš klaidingų religijų. Svarbu suvokti, kad Jehova nėra tiesiog vienas iš dievų. Netgi nebūtų teisinga sakyti, kad jis yra aukščiausias ir galingiausias iš jų visų. Jis yra vienintelis gyvasis Dievas. Tik jį turime garbinti. (Perskaityk Apreiškimo 4:11).

11 Danieliaus knygoje skaitome apie keturis Babilono tremtyje atsidūrusius jaunus hebrajus: Danielių, Hananiją, Mišaelį ir Azariją. Savo išimtinį atsidavimą Jehovai jie parodė ne vien susilaikydami nuo nešvaraus maisto, bet ir atsisakydami nusilenkti karaliaus Nebukadnecaro pastatytai aukso statulai. Jaunuoliai aiškiai turėjo omenyje, kas jiems svarbiausia, ir buvo pasiryžę likti ištikimi vien Jehovai (Dan 1:1–3:30).

12. Ko turime saugotis, jei norime būti išimtinai atsidavę Jehovai?

12 Išimtinį atsidavimą Jehovai parodysime, jei niekam savo gyvenime neleisime užimti jam priklausančios vietos. Joks dalykas mums negali pasidaryti svarbesnis už Jehovą ar netgi tiek pat svarbus. Duodamas Dešimt įsakymų, Jehova liepė savo garbintojams neturėti kitų dievų ir saugotis bet kokios stabmeldystės (Įst 5:6–10). Šiais laikais stabmeldystė gali pasireikšti įvairiopai, kai kurias jos apraiškas net sunku pastebėti. Bet Jehovos reikalavimai nepasikeitė, jis tebėra „vienas Jehova“. Pažiūrėkime, kaip minėto Jehovos priesako turime laikytis šiandien.

13. Kokie dalykai gali užgožti mūsų meilę Jehovai?

13 Rimtas įspėjimas apie tai, kas gali suardyti artimą krikščionio ryšį su Jehova, užrašytas Kolosiečiams 3:5 (perskaityk). Atkreipk dėmesį, kad godumas čia prilyginamas stabmeldystei. Ir tai tikra tiesa: jeigu žmogus ima ko nors godžiai geisti, pavyzdžiui, turtų ar prabangos, tas dalykas jam tampa toks svarbus nelyginant dievas, užvaldo jo gyvenimą. Visos skaitytoje eilutėje paminėtos nuodėmės yra vienaip ar kitaip susijusios su godumu, taigi ir su stabmeldyste. Tokių dalykų troškimas gali greitai užgožti mūsų meilę Dievui. Jei taip atsitiktų,  Jehova mums jau nebebūtų „vienas Jehova“. Mes jokiu būdu negalime sau šito leisti.

14. Kokį įspėjimą užrašė apaštalas Jonas?

14 Panašią mintį užrašė apaštalas Jonas. Jis įspėjo, kad jeigu žmogus myli tai, kas pasaulyje, – pasiduoda „kūno geismui, akių geismui, puikavimuisi pragyvenimo ištekliais“, – tada „nėra jame Tėvo meilės“ (1 Jn 2:15, 16). Taigi turime nuolat tyrinėti savo širdį, žiūrėti, ar jos nevilioja pasaulio siūlomos pramogos, draugijos, mados. Pasaulio meilė gali pasireikšti ir tuo, kad imtume siekti sau „didelių dalykų“ ir viltis sudėtume, pavyzdžiui, į aukštąjį išsilavinimą (Jer 45:4, 5). Nepamirškime, jog naujasis pasaulis jau čia pat. Tad kaip svarbu aiškiai turėti mintyje rimtus Mozės žodžius: „Jehova, mūsų Dievas, yra vienas Jehova“! Jeigu gerai suprantame, ką jie reiškia, ir tvirtai tais žodžiais tikime, būsime Jehovai išimtinai atsidavę ir tarnausime jam taip, kaip jis reikalauja (Hbr 12:28, 29).

IŠSAUGOKIME KRIKŠČIONIŠKĄ VIENYBĘ

15. Kodėl Paulius priminė krikščionims, kad tėra vienas Dievas, Jehova?

15 Kaip jau kalbėjome, Jehova nėra permainingo būdo, jis nuosekliai siekia savo tikslų. Tokia pat minčių ir darbų vienove turi pasižymėti ir jo garbintojai. Pirmajame amžiuje krikščionių bendruomenę sudarė žydai, graikai, romėnai, kitų tautybių žmonės. Jų kultūra, papročiai, mentalitetas buvo labai skirtingi. Dėl to kai kuriems buvo nelengva priimti naująjį, krikščioniškąjį, tikėjimą, atsikratyti senos gyvensenos. Apaštalo Pauliaus  priminimas, kad krikščionys turi vieną Dievą, Jehovą, buvo duotas pačiu laiku. (Perskaityk 1 Korintiečiams 8:5, 6.)

16, 17. a) Kokia pranašystė šiandien pildosi ir iš ko tai matosi? b) Kas galėtų pakenkti mūsų vienybei?

16 O ką galėtume pasakyti apie krikščionių bendruomenę šiandien? Pranašas Izaijas rašė, kad paskutinėmis dienomis žmonės iš visų tautų plūs į vieną būrį garbinti Jehovos ir sakys: „Ateikite, ir kopkime į Viešpaties kalną [...], kad jis parodytų mums savo kelius, kad eitume jo takais“ (Iz 2:2, 3). Kaip gera matyti šią pranašystę pildantis! Nemažai mūsų bendruomenių išties margos: broliai ir sesės yra įvairių rasių, tautybių, kalba skirtingomis kalbomis. Bet visi vieningai šlovina Jehovą. Aišku, dėl tokios įvairovės kartais gali rastis keblumų.

Ar puoselėji bendruomenės vienybę? (Žiūrėk 16–19 pastraipas.)

17 Pavyzdžiui, koks tavo požiūris į bendratikius, kilusius iš visiškai kitokios kultūrinės aplinkos? Tau gali būti neįprasta jų gimtoji kalba, aprangos stilius, manieros, maistas. Gal esi linkęs jų vengti ir daugiausia bendrauji su tais, kurie tau savesni? Kaip žiūri į bendruomenės ganytojus ir kitus atsakingus brolius, kurie jaunesni už tave arba yra kitos rasės ar tautybės? Jei prarastume teisingą požiūrį, pakenktume vienybei ir bendradarbiavimo dvasiai, kuri turi vyrauti tarp Jehovos garbintojų.

18, 19. a) Koks patarimas užrašytas Efeziečiams 4:1–3? b) Ką galėtume daryti, kad bendruomenė liktų vieninga?

18 Kaip mums nepapulti į tokius spąstus? Krikščionims, gyvenantiems Efeze, klestinčiame ir įvairiataučiame mieste, apaštalas Paulius davė gerų patarimų. (Perskaityk Efeziečiams 4:1–3.) Atkreipkime dėmesį, kad Paulius pirmiausia paminėjo tokias savybes kaip nuolankumas, romumas, kantrybė, meilė. Tai tarsi atraminiai stulpai, laikantys statinį. Bet vien tvirtų stulpų neužtenka – statinį reikia nuolat prižiūrėti, antraip jo būklė ims prastėti. Todėl Paulius ragino Efezo krikščionis uoliai stengtis „išlaikyti dvasios vienybę“.

19 Palaikyti bendruomenės vienybę yra kiekvieno iš mūsų pareiga. Ko galėtume imtis? Visų pirma, ugdykimės ir rodykime Pauliaus minėtas dorybes: nuolankumą, romumą, kantrybę ir meilę. Antra, iš visų jėgų stenkimės puoselėti „taikos saitą“. Įvairūs tarpusavio nesusipratimai yra kaip maži įtrūkiai, kuriuos privalome tuojau pat užtaisyti. Šitaip tarpusavio vienybę vis „paremontuodami“, išsaugosime ją nepažeistą. Juk taika ir vienybė yra brangus mūsų turtas.

20. Iš ko matysis, kad gerai suprantame žodžius „Jehova, mūsų Dievas, yra vienas Jehova“?

20 „Jehova, mūsų Dievas, yra vienas Jehova“ – kokie svarbūs žodžiai! Izraelitams, pasiruošusiems įžengti į Pažadėtąją žemę ir ją užimti, tie žodžiai įkvėpė ryžto, mat Dievo tautos laukė nemažai sunkumų. Minėti žodžiai sustiprins ir mus: nuolat turėdami juos omenyje, galėsime pergyventi artėjantį didįjį suspaudimą ir prisidėti prie taikos ir vienybės naujajame pasaulyje. Tad ir toliau būkime išimtinai atsidavę Jehovai. Mylėkime jį ir tarnaukime jam iš visos širdies, taip pat kuo uoliausiai stenkimės palaikyti mūsų brolijos vienybę. Jeigu visa tai darysime, Jėzaus akyse būsime tarsi avys ir jis mums tars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite karalystę, paruoštą jums nuo pasaulio užgimimo“ (Mt 25:34).