Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. balandis

 GYVENIMO ISTORIJA

Seseris, buvusias vienuoles, suvienijo teisingas tikėjimas

Seseris, buvusias vienuoles, suvienijo teisingas tikėjimas

„NUTILK! – sušuko Araseli, mano jaunesnioji sesė. – Nebenoriu nieko girdėti apie tavo religiją. Man jau bloga nuo jos. Nekenčiu tavęs!“ Net dabar, sulaukusi 91 metų, vis dar atsimenu, kaip skaudu buvo klausytis šių žodžių. Bet, pasak Mokytojo 7:8, „reikalo pabaiga vertesnė už pradžią“ ir tai tinka mūsų atvejui (Felisa).

Felisa. Augau labai pamaldžioje katalikų šeimoje. Net trylika mūsų giminaičių buvo kunigai arba kitokie bažnyčios veikėjai. Vieną mamos pusbrolį, katalikiškoje mokykloje mokytojavusį kunigą, popiežius Jonas Paulius II net paskelbė palaimintuoju. Mūsų šeima gyveno kukliai. Tėvas buvo kalvis, mama darbavosi ūkyje. Iš aštuonių vaikų aš buvau vyriausia.

Kai turėjau dvylika, Ispanijoje kilo pilietinis karas. Po karo tėvą įkalino. Diktatūrai nepatiko jo liberalios pažiūros. Mamai tapo sunku pramaitinti visą šeimą. Jos draugė patarė tris mažesniąsias dukras, Araseli, Lauri ir Ramoni, atiduoti į vieną vienuolyną Bilbao mieste. Tenai mergaitės bent nealkanaus.

Araseli. Tuo laiku mums trims buvo tik keturiolika, dvylika ir dešimt metų, todėl atskirtis nuo šeimos labai slėgė. Bilbao vienuolyne dirbome valytojomis. Po dvejų metų vienuolės perkėlė mus į didelį Saragosos vienuolyną, kur buvo prižiūrimi seneliai. Visas paskyrė valyti virtuvę. Mums, nedidelėms mergaičiukėms, tai buvo varginantis darbas.

Felisa. Seserims atsidūrus Saragosoje, mama ir dėdė, mūsų parapijos kunigas, nutarė mane irgi išsiųsti dirbti į tą patį vienuolyną. Šitaip jie sumanė, norėdami laikyti mane kuo toliau nuo vieno vaikinuko, pradėjusio rodyti man dėmesį. Bet ir man pačiai patiko mintis kurį laiką pagyventi vienuolyne. Mat buvau  labai religinga, kasdien dalyvaudavau mišiose, net svajojau tapti misioniere kaip vienas mano pusbrolis vienuolis, tarnaujantis Afrikoje.

Kairėje: vienuolynas Saragosoje (Ispanija); dešinėje: Biblija, išversta Nakaro ir Kolungos

Deja, vienuolių nėmaž nedomino mano troškimas tarnauti Dievui kur nors svečioje šalyje, vienuolyne jaučiausi suvaržyta. Todėl po metų grįžau namo. Prižiūrėjau dėdę kunigą, ruošdavausi apie namus. Kas vakarą abu kalbėdavome rožinį. Man patikdavo puošti gėlėmis bažnyčią, dabinti Mergelės Marijos ir šventųjų statulas.

Araseli. Saragosoje daviau pirmuosius vienuolystės įžadus. Tada vienuolės nutarė mus tris išskirti. Ramoni paliko Saragosoje, Lauri teko išvykti į Valensiją, man – į Madridą. Čia aš daviau antruosius įžadus. Tame Madrido vienuolyne apsistodavo studentai, pagyvenę žmonės ir kitokie svečiai, tad buvo begalė darbų. Aš triūsiau vienuolyno ligoninėje.

Atvirai kalbant, tikėjausi kitokio, kur kas dvasingesnio, vienuoliško gyvenimo. Maniau, daug laiko skirsime Biblijos skaitymui, stengsimės kuo geriau ją suprasti. Bet Biblija niekam nerūpėjo, apie Dievą ar Jėzų nebuvo netgi kalbamasi. Tik mokiausi truputį lotynų kalbos, skaičiau apie šventųjų gyvenimą ir garbinau Mariją. Visa kita – sunkus fizinis darbas.

Mane apėmė nerimastis, todėl nusprendžiau pasikalbėti su vienuolyno motinėle. Pasakiau nematanti prasmės alinti save sunkiu darbu, kad kažkas iš to lobtų, kai mano pačios šeimai reikia paramos. Ji užrakino mane celėje manydama, kad taip atgrasins nuo noro palikti vienuolyną.

Paskui vienuolės išleido mane iš celės, bet supratusios, kad savo sprendimo nepakeičiau, vėl uždarė – iš viso tris kartus. Galų gale pasakė, kad jei palieku vienuolyną, pirma turiu parašyti tokį paaiškinimą: „Išeinu, nes noriu tarnauti Šėtonui, o ne Dievui.“ Buvau pritrenkta. Kad ir kaip troškau išeiti, nė už ką negalėjau rašyti šitokių žodžių. Paprašiau leisti pasikalbėti su nuodėmklausiu ir papasakojau jam, kas dedasi. Tas kunigas per vyskupiją pasirūpino perkelti mane į pirmąjį mano vienuolyną Saragosoje. Po kelių mėnesių gavau leidimą iš ten išeiti. Netrukus Lauri ir Ramoni irgi išėjo iš vienuolyno.

KNYGA, KURI MUS IŠSKYRĖ

Felisa

Felisa. Po kurio laiko ištekėjau ir persikėliau į Kantabrijos provinciją. Ir toliau nuolat lankiau bažnyčią. Vieną sekmadienį iš sakyklos  nuaidėjo griežtas įspėjimas. Kunigas piktu balsu užšaukė: „Matot šią knygą?“ ir iškėlė ją. Knyga vadinosi Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Jis tęsė: „Jei iš kur nors gavote egzempliorių, atneškite jį man arba išmeskite!“

Aš iškart panorau tą knygą turėti. Taip ir atsitiko: po kelių dienų į duris pasibeldė dvi Jehovos liudytojos ir pasiūlė man „uždraustąją“ knygą. Dar tą patį vakarą sėdau ją skaityti. Kai tos moterys vėl apsilankė, sutikau studijuoti su jomis Bibliją.

„Uždraustoji“ knyga

Man visada rūpėjo dvasiniai dalykai. Dabar, sužinojusi tiesą apie Jehovą, pamilau jį iš širdies ir labai norėjau pasakoti apie jį kitiems. 1973 metais pasikrikštijau. Kad ir retą progą radusi, tiesa dalijausi su savo artimaisiais. Tačiau jie visi, ypač Araseli, kaip minėjau pačioje pradžioje, tvirtino, jog mano įsitikinimai klaidingi.

Araseli. Vienuolyne patirti išgyvenimai apkartino sielą. Vis dėlto sekmadieniais tebelankiau bažnyčią ir kasdien kalbėdavau rožinį. Labai rūpėjo perprasti Bibliją, todėl meldžiau Dievą man padėti. Paskui Felisa ėmė pasakoti apie savo įsitikinimus. Ji kalbėjo su tokiu užsidegimu, jog man atrodė kaip nesava. Nepritariau niekam, ką ji aiškino.

Araseli

Po kelerių metų išvykau dirbti į Madridą ir ištekėjau. Ilgainiui religija nusivyliau. Mačiau, kad žmonės, reguliariai dalyvaujantys mišiose, Jėzaus mokymų visai netaiko. Nustojau eiti į bažnyčią, nebetikėjau šventaisiais, pragaru, nebemaniau, kad kunigas gali atleisti nuodėmes. Nukabinau visus atvaizdus. Nė pati nežinojau, ar teisingai darau. Nors buvau nusivylusi, toliau meldžiau Dievą: „Noriu tave pažinti. Padėk man.“ Pamenu, Jehovos liudytojai keliskart beldėsi į mano duris, bet aš jų neįleidau. Nebepasitikėjau jokia religija.

Mano sesuo Lauri įsikūrė Prancūzijoje, o Ramoni liko Ispanijoje. Devintojo dešimtmečio pradžioje abi ėmė studijuoti Bibliją su  Jehovos liudytojais. Buvau tikra, kad jos kaip ir Felisa apsišovė. Paskui susipažinau su Anchelina, viena kaimynystėje gyvenančia moterimi. Mudvi labai susidraugavome. Pasirodo, ji irgi buvo Jehovos liudytoja. Anchelina ir jos vyras vis pasiūlydavo man patyrinėti Bibliją. Jiedu įžvelgė, kad nors nepasitikiu religija, iš tikrųjų trokštu Biblijos žinių. Galiausiai jiems pasakiau: „Gerai. Sutinku studijuoti, bet tik su sąlyga, jog galėsiu naudotis savo pačios Biblija.“ Turėjau Bibliją, išverstą Nakaro ir Kolungos.

PAGALIAU MUS SUVIENIJA BIBLIJA

Felisa. 1973 metais, kai aš pasikrikštijau, Kantabrijos provincijos sostinėje Santandere buvo apie 70 Jehovos liudytojų. Autobusu, o vėliau automobiliu keliaudavome po plačią teritoriją, lankydami žmones šimtuose provincijos kaimų.

Per tą laikotarpį turėjau nemažai Biblijos studijuotojų, vienuolika pasikrikštijo. Dauguma jų buvo katalikai. Kadangi pati anksčiau uoliai praktikavau šį tikėjimą, žinojau, jog reikia atsižvelgti į jų pažiūras ir būti kantriai, nes atsisakyti giliai įsišaknijusių įsitikinimų pavyksta tik per laiką. Biblija ir Jehovos šventoji dvasia turi paveikti žmogaus širdį, kad jis galėtų suprasti, kur tiesa (Hbr 4:12). Mano vyras Bjenvenidas, buvęs policininkas, pasikrikštijo 1979-aisiais. Gyvenimo pabaigoje ir mama pradėjo gilintis į Bibliją, deja, netrukus mirė.

Araseli. Kai ėmiau studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, iš pradžių buvau gana įtari. Bet po kelių savaičių pastebėjau, jog kartėlio jausmas išblėso. Liudytojai labiausiai patraukė tuo, kad jų žodžiai nesiskyrė nuo darbų. Nusivylimas užleido vietą tikėjimui, pasijutau daug laimingesnė. Net kai kurie kaimynai skatino: „Araseli, eik pirmyn tuo keliu, kurį pasirinkai.“

Pamenu, meldžiausi: „Ačiū, Jehova, kad nenusivylei manimi ir davei tiek daug progų atrasti tai, ko visada ieškojau, – tikrąjį Biblijos pažinimą.“ Paprašiau Felisos dovanoti man už kadaise ištartus aštrius žodžius. Mūsų ginčai virto įdomiais pokalbiais apie Bibliją. 1989 metais būdama šešiasdešimt vienerių pasikrikštijau.

Felisa. Dabar man 91 metai. Esu našlė, jėgos jau išseko. Vis dėlto kasdien skaitau Bibliją, taip pat lankau sueigas, jei tik sveikata leidžia, ir kiek pajėgdama dalyvauju evangelizacijos darbe.

Araseli. Gal dėl to, kad buvau vienuolė, mėgstu skelbti tiesą kunigams ir vienuolėms, kuriuos sutinku tarnyboje. Esu palikusi jiems daug leidinių, teko užmegzti įdomių pokalbių. Pamenu, kaip vienas kunigas po keleto aplankymų pasakė: „Araseli, visiškai sutinku su tavimi, tačiau kur aš begalėčiau eiti tokiame amžiuje? Ką pasakytų mano parapijiečiai ir giminės?“ Paklausiau jo: „O ką Dievas pasakys?“ Kunigas liūdnai linktelėjo galva. Jam stigo drąsos toliau ieškoti tiesos ir imtis pokyčių.

Iki šiol atmintyje gyvas vienas ypatingas gyvenimo momentas – kai vyras pirmą sykį panoro eiti su manimi į krikščionių sueigą. Nuo tada jis, būdamas aštuoniasdešimt suvirš, nepraleisdavo nė vieno mūsų sambūrio. Pradėjo studijuoti Bibliją ir tapo nekrikštytu skelbėju. Malonu prisiminti, kaip abu kartu eidavome į tarnybą. Vyras mirė likus porai mėnesių iki numatytos krikšto datos.

Felisa. Tai, kad trys jaunesnės seserys, iš pradžių tokios priešiškos mano įsitikinimams, galiausiai tapo mano dvasinėmis sesėmis, yra vienas iš nuostabiausių dalykų. Kaip džiugu sueiti draugėn ir dalytis mintimis apie savo brangų Dievą ir jo Žodį! Pagaliau visos išvien garbiname Jehovą. *

^ pstr. 29 Araseli, Felisa ir Ramoni – atitinkamai 87-erių, 91-erių ir 83-ejų – uoliai tebetarnauja Jehovai. Lauri ištikimai tarnavo Dievui iki pat savo mirties 1990 metais.