Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. balandis

Jehova laimina tuos, kurie rodo tikėjimą

Jehova laimina tuos, kurie rodo tikėjimą

„Trokštame, kad kiekvienas iš jūsų [...] imtumėte pavyzdį iš tų, kurie dėl tikėjimo ir kantrybės paveldi pažadus“ (HBR 6:11, 12).

GIESMĖS: 86, 54

1, 2. Kokioje situacijoje atsidūrė Iftachas ir jo dukra?

NERAMIOS laukimo dienos baigėsi. Kokia laimė dukrai vėl išvysti savo tėvą – gyvą ir sveiką, grįžtantį iš mūšio su didžia pergale! Šokdama ir dainuodama ji nuskuba jo pasitikti. Bet tėvo veide šypsenos nematyti, šokiai ir dainos jo nedžiugina. Vyras persiplėšia mūšyje suteptus drabužius ir sudejuoja: „Ak, mano dukra! Pribloškei mane!“ Tada jis ištaria žodžius, pakeisiančius visą merginos gyvenimą, – prisipažįsta davęs Jehovai pažadą, dėl kurio ji niekad negalės turėti vyro ir vaikų. Mergina nė nesudvejojusi patikina tėvą, kad darys viską, idant pažadas Dievui būtų ištesėtas. Koks tvirtas jos tikėjimas! Ji neabejoja: ko tik Jehova pareikalautų, yra jos pačios labui (Ts 11:34–37). Tėvas, matydamas tokį dukros pasiaukojimą, ja labai didžiuojasi. Jis žino, kad dėl to džiaugiasi ir Jehovos širdis.

2 Iftachas ir dievobaimingoji jo dukra visiškai pasitikėjo Jehova net ir sunkiomis akimirkomis. Jie buvo įsitikinę,  jog Dievo keliai visuomet teisingi, ir troško pelnyti jo palankumą, kad ir ką dėl to tektų paaukoti.

3. Kodėl verta pasigilinti į Iftacho ir jo dukros pavyzdį?

3 Parodyti ištikimybę Jehovai ne visada lengva. Kartais už tikėjimą tenka „kovoti visomis išgalėmis“ (Jud 3). Daug pasimokyti galime iš Iftacho ir jo dukros. Kaip jiems pavyko pakelti visokius sunkumus ir likti ištikimiems Jehovai? Pažiūrėkime.

IŠTIKIMI PASAULYJE, NUTOLUSIAME NUO TIKROJO DIEVO

4, 5. a) Ką Jehova įsakė izraelitams, prieš jiems įžengiant į Pažadėtąją žemę? b) Kokios, pasak 106-os psalmės, buvo izraelitų neklusnumo Dievui pasekmės?

4 Kiekvieną dieną Iftachas ir jo dukra galėjo matyti, kokie tragiški yra neištikimybės Jehovai padariniai. Beveik prieš tris šimtus metų jų protėviams buvo įsakyta išnaikinti Pažadėtojoje žemėje visus netikrų dievų garbintojus (Įst 7:1–4). Izraelitai šio įsakymo iki galo neįvykdė ir laikui bėgant daugelis iš jų perėmė nedorus kanaaniečių darbus: bjaurias, stabmeldiškas apeigas, amoralią gyvenseną. (Perskaityk Psalmyno 106:34–39.)

5 Izraelitų neklusnumas užtraukė Jehovos pyktį, savo tautos jis nebesaugojo (Ts 2:1–3, 11–15; Ps 106:40–43). Kaip sunku tuo laikotarpiu turėjo būti dievobaimingoms šeimoms, kurios norėjo likti Jehovai ištikimos! Iš Biblijos sužinome, kad tokių ištikimųjų tikrai buvo, pavyzdžiui, Iftachas su dukra, taip pat Elkana, Ona ir jų sūnus Samuelis. Šie žmonės buvo pasiryžę neprarasti Dievo palankumo (1 Sam 1:20–28; 2:26).

6. Kas šiandieną būdinga pasaulio žmonėms ir ką mums privalu daryti?

6 Tam tikra prasme pasaulio žmonės šiandieną mąsto ir gyvena panašiai kaip senovėje kanaaniečiai – aukština smurtą, seksą, vaikosi materialinių dalykų. Jehova, norėdamas mus apsaugoti nuo žalingos jų įtakos, duoda mums aiškių perspėjimų, kaip kadaise davė izraelitams. Ar iš izraelitų klaidų pasimokysime? (1 Kor 10:6–11) Privalu vengti visko, kas būdinga pasaulio žmonių mąstysenai (Rom 12:2). Ar galime pasakyti, kad iš visų jėgų stengiamės tai daryti?

JIS NEPASIDAVĖ NUSIVYLIMUI IR KARTĖLIUI

7. a) Kaip su Iftachu pasielgė jo broliai ir kiti tautiečiai? b) Kaip Iftachas į tai reagavo?

7 Kadangi buvo neklusnūs Jehovai, izraelitai Iftacho dienomis kentė filistinų ir amonitų priespaudą (Ts 10:7, 8). Iftachui buvo sunku ir dar dėl kai ko: su juo neteisingai pasielgė jo paties broliai ir tautos vadovai. Pavydo ir neapykantos skatinami, broliai be gailesčio išvarė jį iš žemės, kuri teisėtai priklausė jam, pirmagimiui (Ts 11:1–3). Iftachas nepasidavė pykčiui, nelaikė širdyje kartėlio. Vėliau, kai tautos vyresnieji prašė jo pagalbos, jis prašymo neignoravo ir sutiko padėti (Ts 11:4–11). Kaip Iftachas išlaikė tokį teisingą požiūrį?

8, 9. a) Kokie Įstatyme glūdintys principai tikriausiai padėjo Iftachui apsispręsti? b) Kas Iftachui buvo svarbiausia?

8 Iftachas buvo ne tik galingas karys. Jis gerai išmanė Mozės įstatymą ir žinojo savo tautos istoriją. Tai, kaip Jehova laikui bėgant elgėsi su izraelitais, padėjo jam suvokti, kas Dievo  akyse yra gera ir kas bloga (Ts 11:12–27). Įstatyme glūdintys principai formavo jo mąstymą, širdies nuostatą. Jis žinojo, kad Jehovai nepatinka, kai jo tarnai kaupia kartėlį ar keršija. Dievas juk buvo prisakęs vieniems kitus mylėti. Įstatymas taip pat mokė, kad prireikus būtina padėti žmogui, netgi tam, kuris tavęs nekenčia. (Perskaityk Išėjimo 23:5 ir Kunigų 19:17, 18.)

9 Iftachas tikriausiai prisiminė ištikimo Dievo tarno Juozapo pavyzdį. Šis pasigailėjo savo brolių, nors jie Juozapo ir nekentė (Pr 37:4; 45:4, 5). Tokių istorijų apmąstymas Iftachui, matyt, padėjo elgtis taip, kad Jehova būtų juo patenkintas. Broliai jį, be abejonės, labai įskaudino, bet jis nepaliovė tarnavęs Dievui, neatsisakė padėti savo tautiečiams (Ts 11:9). Kovoti dėl Jehovos vardo jam buvo svarbiau už visus nesutarimus ar įžeistus jausmus. Jis buvo pasiryžęs likti ištikimas Dievui, todėl Dievas laimino ir jį patį, ir visą tautą (Hbr 11:32, 33).

10. Iš ko matysis, kad vadovaujamės Dievo Žodžio principais?

10 Kaip galime parodyti, kad sekame Iftacho pavyzdžiu? Galbūt kas nors iš tikėjimo brolių mus nuvylė, įskaudino, pasielgė su mumis neteisingai. Saugokimės, kad neigiamos mintys nenustelbtų mūsų uolumo Dievo tarnybai. Jokiu būdu nepaliaukime lankyti bendruomenės sueigų, neatsiskirkime nuo brolių ir sesių. Kaip Iftachas, besąlygiškai pakluskime Jehovai. Tada galėsime įveikti visokius sunkumus ir būti geras pavyzdys kitiems (Rom 12:20, 21; Kol 3:13).

APIE MŪSŲ TIKĖJIMĄ BYLOJA PASIAUKOJAMA DVASIA

11, 12. Kokį įžadą Iftachas davė ir ką jis reiškė?

11 Iftachas suprato, kad išvaduoti Izraelį iš amonitų priespaudos galės tik su Dievo pagalba. Jehovai jis pažadėjo, kad jeigu dovanos jam pergalę, jis paaukos Dievui „kaip deginamąją auką“ tą, kuris pats pirmas išeis jo pasitikti jam grįžtant namo iš mūšio (Ts 11:30, 31). Ką šis pažadas reiškė?

12 Ritualai, kai būna aukojami žmonės, Jehovai yra pasibjaurėtini. Iftachas tikrai nesiruošė tiesiogine prasme atnašauti Dievui kokio nors žmogaus (Įst 18:9, 10). Apie deginamąją auką Mozės įstatyme buvo pasakyta, kad ji skiriama vien tik Jehovai. Taigi Iftachas tikriausiai turėjo omenyje, kad asmenį, išėjusį jo pasitikti, visam laikui atiduos ypatingai tarnybai padangtėje. Jehova išklausė Iftachą ir suteikė jam stulbinamą pergalę – priešai buvo visiškai sutriuškinti ir tapo pavaldūs izraelitams (Ts 11:32, 33). Bet kas gi bus tas žmogus, kurį reikės paaukoti kaip deginamąją auką Dievui?

13, 14. Ką apie Iftacho tikėjimą atskleidžia jo žodžiai, užrašyti Teisėjų 11:35?

13 Prisiminkime straipsnio pradžioje aprašytą sceną. Iftachui grįžtant iš mūšio, jo pasitikti atbėga ne kas kitas, o mylima dukra, vienintelis jo vaikas! Tėvui tenka sunkus išbandymas: ar jis laikysis žodžio ir atiduos dukrą visą likusį gyvenimą tarnauti padangtėje?

14 Ir šiuo atveju Iftachas, matyt, vadovavosi pamatiniais Dievo įstatymo principais. Galimas dalykas, jis prisiminė žodžius, kurie dabar užrašyti  Išėjimo 23:19, – kad Jehovos garbintojai privalo noriai atiduoti Jehovai tai, kas geriausia. Įstatyme taip pat buvo pasakyta: „Kai žmogus padaro įžadą Viešpačiui [...], savo žodžio nelaužys. Jis įvykdys visa, kas išėjo iš jo lūpų“ (Sk 30:3). Kaip ir ištikima Dievo garbintoja Ona, turbūt gyvenusi tuo pačiu laiku, Iftachas suvokė turįs laikytis savo įžado. Jis žinojo, ką tai reikš jam pačiam ir vienintelei jo atžalai. Kadangi dukra turės tarnauti šventykloje, ji negalės sukurti šeimos ir susilaukti vaikų. Taigi Iftachas neturės jokio palikuonio, kuris paveldėtų jo vardą ir nuosavybę (Ts 11:34). Bet Iftachas buvo tvirtai apsisprendęs. Teisėjų 11:35 užrašyti tokie jo žodžiai: „Atvėriau burną Viešpačiui ir negaliu savo įžado atšaukti.“ Norėdamas likti ištikimas Jehovai, jis turėjo paaukoti tai, kas jam labai brangu. Dievas jo auką priėmė ir jį laimino. Ar ir tu būtum pasielgęs kaip Iftachas?

15. Kokį įžadą daugelis iš mūsų davėme ir kaip galime parodyti Jehovai ištikimybę?

15 Pasiaukodami Jehovai mes pasižadėjome, kad vykdysime jo valią ir besąlygiškai jam paklusime. Žinojome, kad to pažado laikytis nebus lengva, reikės aukotis. Ar esame pasiaukojamos dvasios, ypač pasimato tada, kai mūsų paprašo daryti tai, kas mums nauja arba ko galbūt nemėgstame. Tiesa, tokiais atvejais gali būti labai sunku, bet jei noriai imamės pavesto darbo, parodome esą Jehovai ištikimi. Jehova tada mus dosniai laimina, todėl gauname daug daugiau nei prarandame (Mal 3:10). O ką galime pasakyti apie Iftacho dukrą?

Kaip galime sekti Iftacho ir jo dukros tikėjimo pavyzdžiu? (žiūrėk 16 ir 17 pastraipas)

16. Kaip Iftacho dukra reagavo sužinojusi apie tėvo įžadą? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

16 Laikytis tėvo duoto įžado merginai turėjo būti nelengva. Šis įžadas skyrėsi nuo to, kurį davė Ona. Savo sūnų Samuelį ji pažadėjo atiduoti į  padangtės tarnybą kaip nazyrą (1 Sam 1:11). Nazyras galėjo tuoktis ir susilaukti vaikų. O Iftacho dukra turėjo būti paaukota kaip „deginamoji auka“, šeimyninio gyvenimo džiaugsmo jai reikės išvis atsisakyti (Ts 11:37–40). Būdama pergalingo tautos karvedžio dukra, ji galėjo tikėtis paties geriausio jaunikio. Bet dabar jai teks būti nuolankia padangtės patarnautoja. Kaip mergina į tai reagavo? Tėvui ji tarė: „Jei atvėrei burną Viešpačiui, daryk su manimi, kaip esi pažadėjęs“ (Ts 11:36). Jos žodžiai byloja, kad tarnauti Jehovai jai buvo visų svarbiausia. Dėl tos tarnybos mergina paaukojo savo troškimą turėti sutuoktinį ir vaikų. Kaip mes galėtume rodyti tokią pasiaukojamą dvasią?

17. a) Kaip galime sekti Iftacho ir jo dukros tikėjimo pavyzdžiu? b) Kokį paskatinimą jauti, perskaitęs Hebrajams 6:10–12?

17 Visame pasaulyje tūkstančiai jaunų krikščionių, siekdami atsidėti Jehovos tarnybai, nusprendžia bent jau kurį laiką nekurti šeimos ar neturėti vaikų. Aukojasi ir nemažai vyresnio amžiaus bendratikių: laiką, kurį galėtų praleisti su vaikais ar vaikaičiais, jie skiria pasidarbuoti teokratinėse statybose, dalyvauti evangelizuotojų tobulinimosi kursuose ir tarnauti ten, kur trūksta gerosios naujienos skelbėjų. Dar kiti suplanuoja savo reikalus taip, kad galėtų suaktyvinti tarnybą Minėjimo laikotarpiu. Jehovai labai džiugu matyti tokį nuoširdų savo tarnų atsidavimą. Jis niekada nepamirš jų darbo ir meilės, kurią jam parodė. (Perskaityk Hebrajams 6:10–12.) Pagalvok, gal ir tu galėtum ko nors gyvenime atsisakyti, kad Jehovos tarnyboje nuveiktum dar daugiau?

KO PASIMOKOME

18, 19. Ko pasimokome iš pasakojimo apie Iftachą ir jo dukrą ir kaip galime sekti jų pavyzdžiu?

18 Kas padėjo Iftachui įveikti daugybę sunkumų? Jis stengėsi vadovautis Jehovos požiūriu ir nepasidavė aplink vyraujančiai nuostatai. Jis liko ištikimas Jehovai, nors ir patyrė neteisybę, skaudžių išgyvenimų. Dievas palaimino Iftachą ir jo dukrą už pasiaukojamą dvasią, jie abu galėjo daug prisidėti, kad Jehovos vardas būtų išaukštintas. Tuo metu, kai kiti pamynė Dievo nuostatus, jiedu tvirtai jų laikėsi.

19 Biblija ragina mus imti pavyzdį iš tų, „kurie dėl tikėjimo ir kantrybės paveldi pažadus“ (Hbr 6:12). Tad sekime Iftacho ir jo dukros pavyzdžiu ir visada atminkime svarbią tiesą: jei būsime Jehovai ištikimi, jis mus dosniai laimins.